Stasys Anglickis. Mano pavasaris
Sugrįžta plunksnoti paukščiai,
strykčioja tarp šakų.
Lyg kanapes lesioja
savo cypsėjimo sėklas.
Obelys atverčia pasauliui
savo vidaus gražumą.
Kas galėjo tikėti,
kad tos pastyrėlės
tokios puikios savy.
Uogų vėrinių pakaks
visam mano žvaigždėtam
likimui. Nesitrauksiu nuo žemės
be vėjo nušvitintų
dūdų.
Švysčios medžių lapai,
pablūdę iš džiaugsmo.
Atgiję atvers ąžuolynai
užkimusias savo dreves.
Radovanas Zogovičius. Apokrifas
O pavasari, grąžinki jaunytę. papuoški, atjaunink
Prie geležtnkelio pervažos gunksantį gluosnį,
Bešakį, belapi, lyg plikai apkirptą vergą,
Iškėlusį apipjaustytų šakų strampus;
Atjaunink sugargažėjusį, gruoblėtą, vienišą gluosni
Sukumpusį, visais sąnariais įsikibusį
Į uolėtą šlaitą pridengusią žemę;
Pilką gluosnį, pasmerktą šičia budėti,
Dukart per dieną – auštant ir vidudienį –
Gintis nuo traukinio. Tada ir aš atsistoju gretah
Ugi kelių klimpdamas į dirvožemį,
Ir traukinys, vagonas po vagono, palieka ramybėje
Belapį, sulinkusi pilkąjį gluosnį.
O pavasari, grąžink jam jaunystę, papuošk jį, atjaunink!
Visagali pavasari, atjaunink, pabudink tą medį,
Juk tu pašalo stingulį ištirpdai – per vieną vakarą,
Šerkšno žilę šakose – per antrą vakarą,
O paskui per alksnyną ištiesi upelio diržą
Su blykčiojančiais jame žvaigždžių blizgučiais,
Paskui prikrauni lietaus ir išpūti debesis,
Nuplauni šakas, prikrauni pumpurus pūko,
Spalvotų žiedlapių, išskleidi lapų bures,
Spindulio lancetu uždegi melsvą spiritinę pavasario šviesą,
Paskui tarp dviejų žodžių iškvepi šiltą vakarą,
Išsklindi į visas puses lyg pienės pūkai,
Prilaistai mėlynę raudonio.
Pavasari visagali.
Su savo vasalais, su saule, lietum ir vėju,
Atjaunink, prikelki, pabudinki gluosnį!
Pavasari visagali,
Su saulės galybe, su liūtim ir vėjais
Grąžinki jaunystę sudiržusiam gluosniui,
Nuplauk ir pagydyk jam lūžius, žaizdas,
įskiepyk jam pumpurą, žalią šakelę,
Sunykusiam ir apleistam duok žemės maisto ir syvų,
Pagirdyk kiekvieną jo kapiliarą, kad ištrykštų
Žalia versmė ir nuplauktų per orą,
Kad iš kiekvieno pumpuro, iš kiekvienos žaizdos
Ant šakelės koto išaugtų žalios žuvytės,
Kad jos susibėgtų į būrį ir vėjui papūtus
Mirgėdamos plauktų ir plauktų per orą,
Kad vis gražiau ir linksmiau jos plauktų pavėjui;
O kada lietus nuo viršūnės lig žemės nuplaus visą gluosnį
Lai atmerkia žuvytės akis
šimtus žaluma žvilgančių žvilgsnių.
Su savo vasalais,
Su saule, su vėju, su liūtim šiltom
Pagirdyki gluosnį, aprenki jį lapais žaliais,
Atnaujinki jį, visagalis pavasari!
Vertė: Alfonsas Maldonis
Donaldas Kajokas. Žalias kovo ledas
Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas…
Net beveik ne kovas – kovo pabaiga.
Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs –
sniegeną ir speigą, auskarą sniege?
Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas,
purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta?
Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias,
ką minkštai sugėrė miego tuštuma.
Ir staiga pro šaką – žalias kovo ledas…
Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs –
tik seniai užmiršęs viską mintinai.
Oskaras Milašius. Pavasario giesme
Pavasaris iš tolimų kelionių nusileido
Ir atnešė ramybę širdžiai tavo.
Pakilk, galvute miela! Žvilgtelėk, dailusis veide!
Kalnai – lyg salos tarp miglų, smagias spalvas atgavo.
Jaunyste! Putine šalia palinkusios trobelės!
Padaužos širšės laike!
O vasaros mergelė
Dainuoja kaitroje, papai kus.
Visur pasitikėjimas ir poilsis žavus.
Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus!
Iš ūkanotų karalysčių kyla
Orus, toks grynas debesys.
Dienovidis auksinis neriasi į meilės tylą.
Mieguistos dilgėlės išnokusi galva nusvyra
Ir glaudžias prie Judėjos Viešpatės vainiko tyro.
Girdi? Tai atošia lietus…
Pasruvo ir pas mus.
Štai meilės karalystėj kvepia vandenų žiedais visi
kampeliai.
Jauna bitutė,
Duktė saulutės
Slaptinguos soduos susiras sau naują kelią;
Girdžiu, kaip mukia kaimenė –
Atliepia aidas piemeniui
Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus!
Mes į vietas apleistas nulydėsime švilpynę.
Ten, debesio ūksmėj, prie bokšto, rozmarinas
Mums liepia pamiegot. Ir nieko aš dailiau
Užu ėriuką, šviesų kaip diena, lig šiolei nemačiau.
Švelni akimirka mums duoda ženklą nuo apniūkusios
kalvos.
Pakilki, meile išdidi, man ant peties uždėk rankas;
Praskleistu gluosnio svyruones šakas, Pasidairysime po klonį.
Gėlė jau leipsta, medis sudreba: nugirdė juos dvelksmai
malonūs.
O ten – tenai kviečiai,
Nelyginant žmogus per sapną, keliasi lėtai.
Galinga meile, sese vyresnioji,
Nubėkime tenai, kur soduos pasislėpus paukštė mus
vilioja.
Ateiki, atšiauri širdie,
Ateiki, veide mielas;
Tas papūtžandis vaikas – vėjas – dvelktelėjo debesėliui
iš jazminų.
Dailiom kojytėm balandėlė bėga gerti į šaltinį,
Baltutė vandeny tyram.
Ką sako ji? Ką mini?
Dingojas, lyg burkuotų mano atjaunėjusioj širdy.
Vertė: A. Vaičiulaitis
Alma Karosaitė
Tu, kove, prabudęs
Apšviesi laukus,
Ir kaimo bobutės
Dar metams atkus.
Dairysis į svirtį,
Sustos ties daržu.
Negalima mirti,
Kai šitaip gražu.
Jurgis Baltrušaitis
Nykaus rudens neatmena gegužė…
Džiaugsmingai vėl ištvinus iš krantų,
Šviesi banga kalvų pašlaitėm ūžia,
Šimtais spalvų žėruojančiu srautu…
Čia lapą skleidžia, ten gi iš grūdų
Linksmai jau kelia želmenis… Suūžę
Laukai, šilai skardenas nuo aidų…
Nykaus rudens neatmena gegužė…
Ir kas jai audros, miglos apsiniaukę,
Kas pilkos godos spalio tamsumos,
Kas baltos pūgos šokančios žiemos?!
Margoj lankoj džiaugsmingą dainą traukia
Ir greitai žengia ji, dosni, smagi…
O saulės mirksni, amžiams tu tiki!
Paulius Drevinis
Pavasariška kelionė
Pamiškėm ir pagriovėliais einam du.
Jau upokšniai burbuliuoja po ledu.
Negirdžiu, ką man skubėdama sakai.
Kvepia kvepia juodos dirvos ir miškai.
Tų kvapų, spalvų ir klegesio perdaug:
Negaliu šią visą dieną susikaupt.
Tarp purienų, baltažiedžių aš esu:
Kur dairaus, aplinkui gera ir šviesu.
Čia ir kurmis, čia ir driežas, ir varlė,
Ir jauna po kojom kvepia jau žolė,
Ir sula iš beržo laša, ir sakai
Sunkias sunkiasi iš eglės. Ką sakai?
Ko žiūri ilgai nustebus į mane?
Jei pavasaris mus kviečia — tai eime.
Domantas Razauskas
Pavasaris
Išdegė pūgos kariasi žodžiai
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais
Ir mylisi pievos ir gęsta žibintai
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai
Supynėse supasi nesisupa niekas
Ta meilė mieloji nelyginant sliekas
Ir kartojam save ir mokomės mokytis
To ką jau turim ir tai dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai
Ji kaip ir mes – visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų
Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgti tiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai
Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.
Justinas Marcinkevičius
Pavasaris
Toli
per garuojančią, džiūstančią žemę
bėga mergaitė.
Jai turbūt septyniolika metų —
ji negali nebėgti.
Žydra kartūninė suknelė
ir plaukai —
kaip vėliava plaikstos.
Atsivėrusi sėjai žemė —
jai keli milijardai metų —
priima į save
basas mergaitės kojas kaip grūdus.
Dar viskas toli.
Tai iš kur tas džiaugsmingas derliaus laukimas?
1962
Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau, o buvo sužaliavę rasos,
už viską tam pavasary žaliau.
Aš suklupau, ir niekas nepakėlė,
ir nepažadino manęs lietus,
tik žolės, prie manęs priėję, nustebo,
kad žmogus – pavasarį numirt galėjo,
kai lijo kvepiantis lietus.
(A. Mackus)
Aš nežinojau, kodėl du žmonės tyli,
kada pasaulyje tiek žodžių įvairiausių?
Ir mes abu per naktį prasėdėjom,
besiklausydami gražios tylos.
Dabar žinau, kodėl du žmonės tyli:
kiekvienas žodis turi savo širdį,
kiekvienas žodis turi savo mirtį…
o tu ar išgirdai visus juos?
(J. Mačiukevičius)
Nereikia man laukti giedros nakties
ar užversti galvą,
kad pažvelgčiau į dangų.
Dangus man už pečių, po ranka, ant vokų.
Dangus saugiai apgobia mane
ir kelia aukštyn.
Patys aukščiausi kalnai
nėra arčiau dangaus,
nei giliausi slėniai.
Nėr vietos tokios, kad jo būtų daugiau,
nei kitur.<…>
( W. Szymborska)
…O, koks gražus sukurtas Viešpaties pasaulis,
kur daug ir saulės, ir spalvų!
Vaivorykštė danguos, vaivorykštė žieduos – vaikučio saujoj
ir ant nubudusių kalvų.
Ir spindinti rasa gaivi
lyg ašarėlė sako: dar gyvi
mes Viešpaties gražiam pasauly…
Nes jeigu džiaugiamės ar braukiam ašarą,
vadinas, dar gyvename po saule,
sulaukę naujo ryto ar pavasario,
kada į trapią tylą
su paukščiais dėkingumu širdis prabyla…
(Romualda A.-Ch.)
Ne pilka ir ne mėlyna
bet jau šviesa kiek išsiliejusi
trapi link žemės srūva žvilgsnis
stebisi nelyg stebuklo apsupty
dangaus tinkluos įkliuvęs
viskas dar užgims bet jau
yra užuomina būties anapus
ne pilka ir ne mėlyna tiesiog
gaivu pasklinda žemės aromatas
Arūnas Peškaitis
O viskas bus sušildyta
žolės net medžiai akmenys
dar katinai pavasaris vis
kitas ir vėl visai kitoks
išsiilgtas kupinas dejonių
kad eina laikas daug greičiau
nei žingsniai kad susitinkam
vis rečiau žiūrėt kaip žiedas
skleidžiasi kaip veriasi akis
žmogaus ar gyvulio iš lėto
bet mums dar liko ta sekundė
visatos dulkė tyla žvaigždžių
ir to pavasario jau niekas neatims
nei iš gyvenimų nei iš kibių minčių
Arūnas Peškaitis
Pavasaris viliojo dangaus žydruma ir
nelaiku pasirodančia saule paskui
melavo lietumi ir sniegu kol
aš įsispraudęs savo nedidelio
kambario kamputyje prie
dulkėto metalinio krucifikso
labai tyliai bet nenumaldomai
drąsiai jam ištariau:”Prisikėlė”
Arūnas Peškaitis
Pavasaris. Ne vasara. Tik kovas.
Bet jau ir ne žiema. Ateina kovos.
O kas išliks, kas pasiliks tvirtovėj?
Tylioji. Jūros ir bangų. Kopų tikrovė.
Pavasaris. Dar paukščiai neprabilo.
Gyvenimas pakyla užu pilko šilo.
Ateisi. Viskas pasikeis čia. Tik ilgesys.
Tik jis dar pasiliks. Ir viltys tavo gis.
Arūnas Peškaitis
Kai žydi sakuros kai lyja lietūs
ateis pavasaris kaip visuomet
gražus beprasmis netikėtas
ir liks kartu šalia net ir tuomet
kada jau nieko gero nesinori
kada tave išburdamas vanduo
pasako jog esi sukurtas vien iš oro
užtenka dar drąsos mylėt ir atsiduot
gyvenimas lyg mėlyno dangaus trauka
o prasmės visos vėl atranda mus
žinau esu ne vien tyli pikta auka
tikiu kad dar sugrįšiu aš į sodus ir namus
Arūnas Peškaitis
Lyg ir pavasaris
ar vėl žiema į
tavo kūną kaip
į sielą aštriai
naujai nujausdama
kad galas jai kad
nebemiela sniegas
dar laikos kailiniai
nesislepia ir vis
atlieka jau paskutinę
savo dainą bisui
žiema pavasaris viena
esi tamsa nors rytas
įkyriai anksčiau nušvinta.
Arūnas Peškaitis
Į žodį į rytą į žalią gyvybę
jau skverbias ramybė
lietus amžinybė praeina
kartojasi nuotaikos spalvos
pavasaris vasara nuotykiai
kalvos sužydusios pienėm
nuvytusios rožėm iš lengvo
buvimo iš saulėto grožio
į rudenį žiemą į metų
lėkimą lyg mėlyna juoda
ar balta nežinom nes
taip tyliai gęsta gyvybės
ir mirtys taip keliasi
Kristus iš kapo į rimtį
į amžiną miestą kur liksim
be ašarų visi artimieji bus
auksas ir atsakas likimui
bėgimui skubėjimui mūsų
išgirsim nematę nubusim pajutę
dienų jau nebus tik beribis lengvumas
tik Dieviškas sostas ir smilkalo dūmas
Arūnas Peškaitis
Ištirpęs sniegas bėgs upeliais,
Pasklis sutižęs po takus.
Čiulbės medeliuose paukšteliai,
Bet mūsų čia jau nebebus.
Ateis pavasaris saulėtas,
Ir medžiai skleis žalius lapus.
Atgis gamta visa gyvybe,
Bet mūsų čia jau nebebus.
Ir vasara sugrįš karštoji,
Ir saule švies dangus.
Maloniai pūs švelnus vėjelis,
Bet mūsų čia jau nebebus.
Žaliuos ir medžių lapai sodriai,
Laukuose gėlės skleis žiedus.
Vasaros visa grožybe,
Bet mūsų čia jau nebebus.
Ateis ruduo vėjuotas šaltas,
Kai lis žvarbus lietus.
Ir kris nuo medžių auksiniai lapai,
Bet mūsų čia jau nebebus.
Ateis žiema šalta speiguota,
Ir sniegas žemėn kris purus.
Uždengs balta skraiste pūkuota,
Bet mūsų čia jau nebebus.
A. J. Kadagys 2012
Netiesa, kad vyšnios tik kraujo raudonio,
Netiesa, kad pavasaris visad gražus.
Netiesa, kad ruduo kaip taisyklė nešioja,
Taip nelaukiamus širdžiai stiklo lašus.
Aš mačiau ją sode, vyšnia buvo išbalus,
Ir pavasaris tą kart, buvo klampus,
O ruduo, kai ne keista, buvo nustebęs,
Kai mes gėrėm iš taurės, stebuklingus lašus.
Netiesa, kad jausmai būna visad vienodi,
Netiesa, kad nekinta suformuotas žmogus.
Netiesa, kad planai vakar buvę rytojum,
Nesulauks savo tikslo, ir neplauks į rytus.
Aušrinė Pavasaris
Negaliu pamiršti
Pavasaris žaliais žirgais atjoja
Sugrįžta paukščiai į senus lizdus
Paežerėj lakštingala per naktį kvatoja
Ir pievos greitai paskęs žieduos
Tik vėjas mano plaukus glosto
Ne tavo rankos kai kadais
Ir ašaras nuo mano skruosto
Šluosto tik saulė spinduliais
Mielasis jau ne tu gėles man dovanoji
Aš atnešu ant kapo tau gėlių
Kaip kraujas tulpių raudonųjų
Tokias man dovanodavai tik tu!
Rymau prie kauburėlio nebylaus
Berželis tyliai ošia
Tam ošime tarsi girdžiu
Nerverk brangioji –
Aš žinau,kad tau sunku
Prabėgo metai jau keli
Skubėj pavasariai žali
Man nieks nepakeitė tavęs
Buvai ir liksi ,tas vienintelis
Tik tu vienintelis širdy….
Elena Elyte
Geltona mėnulio šalna
Skausmingai ties paribiu gelia.
Iš miego pabunda kalnai,
Stiprybę parodyti kelias.
Ir maudo, ir prausia šlaitus
Įbridę giliai vandenynan.
Padangę aušrinė rytuos
Nudažo avietiniu vynu.
Giraitėse zirzia strazdai,
Kikiliai sumišę nustemba.
Tie patys atrodo, garsai,
Kitaip jie pavasarį skamba.
Atšilo ir mano delnai,
Juos išskleidžiu, taikau į dangų.
Jaučiu, kaip kregždutė sparnais
Suplakus į delną įauga.
Įdukrina Žemė šaknis,
Daigai gaudo paslaptį saulės.
Gležnutė žolelė, trapi,
Atgimsta gyventi iš naujo.
Užlieja jausmus graudulys,
Įsitveriu žydinčios ašaros.
Pro atvirus langus, duris
Pražystantis svečias — pavasaris.
2015.04.08 Karilė V.
Žemės venom pavasaris teka,
Upeliukais jis liejas plačiai.
Gamta tokia pati, kokią radom,
Kai ją pirmąjį kart išvydai.
Dar vis rieda gyvenimo ratai,
Traukia Laiko eiklieji žirgai.
Pasagėlėm – dienom muša taktą,
Bet ką rasi kely nežinai…
Gėrio, blogio sujungtuose ratuos,
Baigia jau subyrėt stipinai.
Pasiklydo vertybės ir mados,
Ir tiesa – kiekvienam atskirai.
Sako, jei išėjai iš beprotnamio,
Tai nereiškia, kad jau pagijai.
Nesvajoji skraidyti beprasmiškai…
Sako, toks kaip visi jau tapai.
Bet nakty žiburėlis nušvinta,
Jeigu žmogų tu tą sutikai,
Kurio siela ir gydo, ir šildo
Tavo sielą savais spinduliais.
Vėl pavasaris venomis teka,
Vėl į tėviškę grįžta gandrai.
Vėl atgimusios viltys mus veda,
Tais keliais, kuriuose nebuvai.
Aušra Jovarauskienė (2021.03.26)
Žydi purienos
Nors pavasaris, žydi purienos.
Širdyje vis kažko neramu.
Pasiilgau laiškų,
Kuriuos man rašei mėnesienoj.
Ir tavo skambiųjų dainų.
Šoko gulbės melsvam ežere,
Tu kuždėjai man tyliai myliu.
Tarsi aidą, girdžiu šiuos žodžius,
Užrašytus ant gulbės sparnų…
Nors pavasaris ,žydi purienos.
Šviečia mėnuo, berods pilnatis.
Kažko šalta, velnioniškai šalta
Be laiškų ir be tavo dainų….
Įsisupk į ilgesio maršką ,
Pakrante, per meldus ateik,
Be dainų ir be tolimo laiško,
Paslapčia ,mano širdį paliesk.
Paryčiais suvirpės meldai tyliai.
Sielos vargonai užgros…
Jausiu vasarą, lenksis kaštonai
Žodžiai, myliu, viltim atplasnos..
Aldona Volodkienė
IŠMOKYK MANE, MAMA, GYVENTI
Stovi medžiai nuogi dar be lapų,
Nors pavasaris eina…girdžiu.
Risčiaus nors akmenėliu ant tako –
Ten vaikystės namuos taip ramu.
Jau pati aš suspėjau pasenti,
Bet suprasti dar daug negaliu.
Tu primink, mama, kaip reik gyventi –
Pasiilgau tavęs ir minčių.
Tavo paprastos ir aiškios tiesos,
Visad vedė teisingu keliu.
Saulė dieną, mėnuo naktį šviečia –
Dabar sutemos visu laiku…
Tu, išmokyk, kaip reikia gyventi,
Pasiklyst šiam pasauly baigiu –
Žemuogėles ant smilgos suvėrus,
Vilkauogių aš skonį jaučiu.
Tarsi būčiau nuoga šiam pasauly –
Sielos niekaip paslėpt negaliu.
Svyra gluosnio šakelės prie kapo,
Stoviu virtus nuogu aš medžiu…
Aušra Jovarauskienė (2021.03.21)
Pakabina ties rytmečiu debesį
Vėjas savo ranka jau įgudusia,
O saulelė pažvelgusi stebisi
Ir išsklaido kaipmat nakties liūdesį.
Nedrąsus daigas budinas, kalasi,
Gaudyt vikšrą paukštelis kėsinasi.
Ankstų rytmetį bundantį alasį
Saulė stebi, nuo debesio ginasi.
Po žiemos prie garsų dar nepratusi,
Geriu gaivą, laikau kvapus rankose…
…………………………………………….
Diena baigias. Į vakarą vedasi
Žavi prieblanda, šydu pridengusi.
Užsupa snūduriuojantis vakaras
Prie mėnulio žvaigždelę prigludusią.
Vėl įaudrins pražydusios sakuros
Jausmingumą, į širdį atplūdusį.
© Copyright: Danutė Ruseckaja, 2019
Pavasaris. Sugrįžta paukščiai,
Išskridę rudenį toli,
Žiemos metu jų neprišauksi,
Jiems per šalta gimta šalis.
Nedrąsūs šie pirmieji paukščiai,
Sugrįžę iš šiltų kraštų,
Jie dairosi aplinkui baugščiai,
Neradę paliktų lizdų.
Bet nevalia ilgai liūdėti,
Į priekį šaukia prigimtis,
Jau dienos vis daugiau saulėtos
Ir jų tuoktuvės jau arti.
———–
Pavasarį sugrįžta paukščiai,
Iš tolimų, šiltų kraštų,
Ar aš, sūnau, Tavęs sulauksiu?
O gal tik siuntinio paštu?
Sugrįžk greičiau, kaip šitie paukščiai,
Sugrįžk, sūnau, namo ir Tu,
Man ašarą ranka nubrauksi,
Ir nakty nereikės vaistų.
2020-03-05
Marijampolė
Kęstutis Šukevičius
Sugrįš pavasaris…tik be tavęs…
Barbendamas lašais į stiklą…
Delnais vėl uždengiu akis…
Ir saulė leidžiasi į miglą…
Sugirgžda naktyje svirtis…
Ją vėjo rankos švelniai supa…
Ir sukas laiko amžina ašis…
O man tavęs, lyg oro trūksta….
Mėnuo pažvelgia į akis…
Šaltu stiklu nubėga lašas…
Ir grodamas skausmo būgnu…
Į sielą leidžiasi tavo miražas…
Pavasaris…taip kvepia tavimi…
Ir gulbės baltas šokis…
Kai klykia vieversiu širdis..
Gyvenimas…aitrus jo skonis…
Purienos…obelų žiedai…
Ir bėgantis laikas rytojum…
Kai tavo lūpomis pražysta vėl dangus…
Lyg Angelo sparnams pamojus…
Į širdį grįžta vėl viltis..
Ir laime lyg malda tikėti noris..
Dalia Šebelskienė
Varveklių ašaromis išlašėjo
Žiema, ištirpo jos vaizdai.
Ir saulė spinduliais jau siuvinėja
Gimtinės rūbą atspalviais naujais.
Ji, įsivėrus ploną , melsvą siūlą,
Išsiuvinės žibuokles ant šlaitų.
Ir dangų mėlyną tarytum jūrą
Ir gintarus pabirusių žvaigždžių.
Žaliais dygsniukais siuvinės ji lauką,
Kur bunda želmenėlis po žiemos.
Geltoną šypseną šakelės karklo,
Žvaigždes narcizų rankose mamos.
Pavargus nusišluostys savo veidą
Ji nosinaite balto debesies.
Ir tu pajusi, kaip į delnus krenta
Tyri lašai neblėstančios vilties.
Žiema varveklių ašaromis išlašėjo,
Vartysi puslapius tu praeities.
Pavasaris jau į svečius atėjo,
Apie gyvenimą jis nori pakalbėt.
Kęstutis Ivinskis 2021
Jei tu išeisi –
Medžiai neżydės,
Pamiršę,
Kad pavasaris atėjo.
Jei tu išeisi –
Vieniša žvaigždė
Numirs iš liūdesio,
Sužibti nesuspėjus.
Jei tu išeisi –
Vasara prabėgs,
Net nepajutus
Šilumos dvelkimo.
/Česlova Endzelyte Šiaulienė/
Aš kvėpuoju tavim…
Pro pavargusią liepą …
Dunda laiko ratai seni…
Stovi kryžius palinkęs prie kelio…
O šlaite,žibuoklė meili…
Tiesia ranką lyg rodytų kelią…
Aš kvėpuoju tavim…
Aš alsuoju širdim…
O danguj saulė debesis gano..
Vėjas žaidžia laukuos…
Ir palinkęs prie beržo šaką kutena…
Aš kvėpuoju tavim….
Ir einu vis pirmyn…
O delne – tau jazmino šakelė…
Sprogsta jau pumpurai…
Ir gerai tu žinai…
Jau pavasaris…laiką taip gena…
Aš kvėpuoju tavim…
Ir kalbuos su viltim…
O jausmai širdį kutena…
Svaigsta paukščių daina…
Aidi laiko nata…
Ir į priekį vis neša Gyvenimą…
Dalia Šebelskienė
Supasi pavasaris ant lauko smilgos…
Bučiuoja lūpas saulės spindulys..
Einu keliu…o laikas šypsosi į ūsą…
Ir dar metus deda ant pečių…
O man tai kas..lenkiuosi aš jo valiai…
Ir priimu šią dovaną širdim…
O laikas eina…ir eidamas vis moja…
Baltom šakom pražydusių žiedų…
Ir margas kilimas po mano kojom…
Vingiuoja vis tolyn tarp bėgančių dienų…
Dalia Šebelskienė
Kai vėjas debesis gena…
Ir spurda likimas delnuos…
Per savo gyvenimo kelią…
Kas kartą nubudus iriuos…
Sugrįžęs pavasaris žalias…
Ant delno skaičiuoja dienas…
Ir meta po vieną ant tako…
Kol vasarą žalią atves..
Nubudęs jau rąžos drugelis…
Pamiršęs vienatvę sapnuos….
O jam iš toli akį merkia…
Puriena pražydus laukuos…
Ir supasi laikas ant smilgos…
Ir žadina žemę lašais..
Per lauką pavasaris eidams…
.Laiškus rašo žibuolių žiedais..
Susėmus į širdį akimirkas…
Svajonę suspaudus delne…
Einu per gyvenimo kelią…
Su pavasariu drauge…
Dalia Šebelskienė
Oras šiandieną
Šaltas…drėgnas,
Bet vistiek gražus…
Pavasaris juk
Beldžias į namus…
Atidarykim sielos
Langus ir duris…
Kvėpuokim meile…
Laime …viltimi…
Ir galbūt laimė
Grįš pas mus
Pro atvertus
Širdies vartus….
Tiktai nebūkite…
Surūgę ir pikti
Pavasaris, tai metas
Meilei …laimei….
Jausmai nauji
Gal aplankys?..
Svajokime…mylėkime
Ir būkim mylimi…
Pavasaris jau čia,
O ne kažkur toli…
Gileta Savickaitė Pirštelienė
Kyla saulė virš miegančio miško,
švelniai glosto garbanes pušis.
Spinduliukai ant medžių ištiško
greit pavasaris žalias sugrįš.
Grįš pavasaris linksmas, pakvaišęs,
su pirmaisiais žibuoklių žiedais.
Išbučiuos jis ir meškas, ir stirnaites,
ir barsukams miegoti neleis.
Vėl skambės ir almės upeliukai,
visas miškas lengviau atsidus.
Grįš pavasaris margas ,padūkęs –
jis ir džiugins, ir šildys visus.
Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
…nebe už kalnų pavasaris…Gal vietoj sentimentalių žibučių poezijos ir širdies damoms pasiūlyti SERGEJŲ Jeseninas..
Jo poezija, kaip žinoma, nenusibosta nei senimui, nei jaunimui.
*
Nuotraukoje: ISADORA DUNKAN ir SERGEJUS Jeseninas
Šagane tu mana, Šagane!
Gal kad šiaurėj užaugau ant vėjo,
Pasipasakot noras užėjo,
Kaip rugiai geltonuoja kalne.
Šagane tu mana, Šagane.
Gal kad šiaurėj užaugau ant vėjo,
Kur mėnulis didesnis, kaip čia,-
Nors gražus ir Širazas nakčia,
Prieš gimtinę nublanksta šlovė jo.
Gal kad šiaurėj užaugau ant vėjo.
Pasipasakot noras užėjo.
Davė plaukus rugiai man – vienok,
Juos, jei nori, ant piršto vyniok –
Man jau viskas seniai atskaudėjo,
Tik papasakot noras užėjo.
Kaip rugiai geltonuoja kalne,
Tu iš garbanų mano atspėki,
Mylimoji, juokauk ir kalbėki,
Atminimais nejaudink mane,
Kaip rugiai geltonuoja kalne.
Šagane tu mana, Šagane!
Palikau aš mergaitę ten gražią,
Į tave, mylimoji, panašią –
Gal ji mąsto apie mane…
Šagane tu mana, Šagane…
*
Vertė Justinas Marcinkevičius
Pierre Beranger. Metų laikai.
Ak, tie metų laikai, kaip gerai,
Kad jie mus malonumais gaivina.
Pražysta pavasarį rožių kerai,
O ruduo dovanoja mums vyno.
Dienos trumpyn, tu nerimsti, širdie,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo – sudie, mano meile.
Aš norėčiau tuo pat metu
Turėti ir meilės, ir vyno,
Bet meilė ir vynas kartu
Man rimtai sveikatą gadina.
Tad paisyt reikės išminties,
Nors ir kaip man būtų to gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.
Gegužio svaigiam kvaituly
Sutikau aš gražuolę Rozetę.
Aš maniau, ji man bus meilė,
O jinai pasirodė koketė.
Pagaliau ją mečiau, nė girdėt
Apie ją nebenoriu, negaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.
Aš vėlei žiemą tariau,
Kas, brangioji, sakyk, mus sieja?
Eik tu savo keliais, bus geriau,
Bet pavasarį vėl ji atėjo.
Supratau, nėra ko bijot,
Nors praėjusių metų ir gaila.
Kol pavasaris, vynui sudie,
Kai ruduo, sudie, mano meile.
Tik sumaišė malonumus
Ta, kuria aš dabar žaviuosi.
Supratau, meilė džiugins dar mus,
Dar ir vyno išgerti rengiuosi.
Apžavėjo, ar ką, ji mane,
Nes kartoju pats sau aš tyliai:
Kol pavasaris, meilė vyne,
Kai ruduo, laimingas, nes myliu.
Vertė: Aleksys Churginas
po žaliu vandenženklių ledu
boluoja vienišo signifikanto kaulai
it žuvys kūdikiai
boluoja
pasaulio stiklo prispausti
fajansu mėlsta vaizdas
ir šerkšnas mūsų
(šalčiu įlaužtos nosys
veidai barzdose pasiklydę)
atmintį palieka
iš požymių:
paburkę sąnariai
nejaukios šypsenos
ir atsakas
Iš: „Būsenos: Eilėraščiai”. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Aklas dar pavasaris, akli
jo žiedai, ir aklas spindulys
miegant
skruostu – lyg pirma skruzdė –
slenka tyliai, kad bijai judėt.
Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų
po ledu, po mėlynu sniegu
naktį gieda gailiai ir laibai –
tarsi pervertom širdim vaikai.
Iš knygos: Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.
Jūrą šviesią, bekraštę dovanų tau nešu,
Baltą baltą žuvėdrą, ir sakau, kad gražu,
Jūrą šviesią, bekraštę, kurios nematau,
Baltą baltą žuvėdrą dovanoju aš tau,
Jūrą šviesią, bekraštę, kurios net nėra,
Baltą baltą žuvėdrą, tai svajonė žydra,
Tai pirmavaizdis sielų, nors tu nematai,
Bet plasnoja ir spindi žemai ir aukštai,
Viskas jauna ir tikra ne čia, o tada,
Kai ateina ugnies ir vandens valanda,
Kai tatai, kas aplink, su tavim susiliečia
Ir pažadina sielą, ir, žemę praplėtę,
Ima siausti ir šokti melodijų pynės,
Tamsiai melsvos, smėlėtos, o gal sidabrinės.
aš nieko nieko nebemoku
eilėraštis ištirpsta tartum sniegas
pavasaris neranda įkvėpimo
o rudenys užmiršta vaisių brandą
aš nieko nieko nebemoku
nei žodžio parašyt nei jo ištarti
kažko be galo paprasto tenoriu
sodinti obelį tarytum Svirskis
išdrožt rūpintojėlį karčemoj budėti
aš nieko nieko nebemoku
savaime pateka nakties mėnulis
savaime žodis pateka iš sielos
tačiau neranda popieriuje kūno
KAIP pavasaris atkiunta,
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
Anta kalno juodą skirpstą
Sprogstanti matau –
Ar ne mums ten sniegas tirpsta
Ar ne man ir tau?..
Aš, tave širdy pajutęs,
Dievą pajutau!
O kad Dievas meilę būtų
Siuntęs man ir tau!..
Prasikals žolytės laiškas –
Žalias po lietaus.
Dievas liepė man išaiškint
Žemės meilę tau.
Ar ne Dievo buvo rykštė,
Ar ne aš kritau?..
Ar šlamės žolė pernykštė
Mano meilę tau?
Tu matai, kaip ledas šunta? –
Taip, sakai, matau…
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
Tavęs ramint atūš pavasaris,
Gegučių šimtas sukukuos.
Pasūpuos vėjas melsvą ežerą,
Ievų žiedais pasnigs laukuos.
Plačių laukų toks žalias šilkas
Pridengs tau liūdesį žaliai.
Praeis ir vasara, ir meilė
Nebesugrįžtančiais keliais.
Tau mėlynas rugių žydėjimas
Suteiks jaunystei dar jėgų,
Nes, aš manau, – gyvent atėjome,
Kad būtų gera ir smagu.
O jeigu bus ilgu be galo,
Širdis iš nerimo drebės,
Nueik, kur beržo rankos bąla,
Gražiau nei aš tau pakalbės.
Tavęs ramint atūš pavasaris,
Gegučių šimtas sukukuos.
Pasūpaus vėtra melsvą ežerą,
Ievų žiedais pasnigs laukuos…
Jurga Ivanauskaitė
Praviri langai
Pavasaris
praviri langai
kažkur tolumoje
groja muzika
jos gūsius
prisimenu
nuo vaikystės
saksofono garsų šukės
paauglystėje
pjaustė venas
tryško meilės troškimas
vėliau nostalgiškos
melodijos užplūsdavo
sąžinės priekaištais
kad save išdaviau
dabar sugrįžta
kaip sūrus prarastos
Pažadėtosios žemės
ilgesys
senatvėje
jau žinau
nieks nesikeis
vėl būsiu
vaikas
Odė džiaugsmui.-V.: Tyto alba,2007.-P.29
paskui aš eisiu paskui troleibusą
artės pavasaris bus
beveik vidurnaktis
beveik visiška tuštuma paskui
gyvenimas kaip viena diena
kaip vienas maršrutas
belaukiant pavasario
senstant vėluojant
jau nieko nebegalėdamas pakeisti
paskui aš eisiu paskui troleibusą
kuriuo visi važiuos visi savo
gyvenimuos- –
ko nors trūksta nejaugi šitaip
viskas praėjo –
Sodas.-V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.-P.18
Taip noris apkabint visus,
Juk už langų-pavasaris.
Bet stovim sužeistom širdim
Ir rankom surištom,
Lyg nuo audrų pavargę medžiai…
Meile, tikėjimu gyvi
Ir šviesia viltimi gyvi,
Mes išlikimo esame kely…
Kur jis visus nuves,
Kada atversime duris?
Net ir stipriausius
Kartais lanko neviltis…
Gamta tikrieji mūs namai,
Nenusigręžkime nuo jos,
Tegul kirtimuose nauji
Vėl medžiai sužaliuos.
Alsuos gyvybe,vandeniu tyru
Vėl jūros, upės,ežerai.
Žydės,žaliuos ryškiom spalvom
Vėl pievos, kloniai ir kalnai.
————————————————–
Išlikim meile ir tikėjimu,
Šviesia viltim mes dideli,
Nes išlikimo esame kely…
Marija Mikalauskiene
