Lietus — į ką jis panašus, mėginkim
Atspėt. Galbūt jis panašus į ylą —
Įsminga žemėn taip giliai ir tyliai,
Neklausdamas, ar žemei tas patinka,
O gal jis panašus į ploną siūlą,
Kurs riša mūsų žemę prie dangaus,
Kad žemė nepakiltų kaip Mėnulis,
Kurį aš vakar skrendantį mačiau.
O gal jis panašus į muzikantą,—
Klajūną muzikantą neturtingą,
Stogų fortepijonais tyliai skambinantį
Melodiją rudens nesudėtingą,
Gal panašus lietus j abėcėlę,—
Tik tu skaityt lietaus raidžių nemoki,
Bet skaito pievoj jas nustebę gėlės…
O gal yra jis panašus į lokį?
Tu atsibusi vieną rytą šaltą,
Nustebintas spindėjimo laukų, —
Tai nusipirkęs šiltą baltą paltą
Lietus užmigo ten žiemos miegu…