Vieną miegūstą pavasario popietę Tokijo priemiesčius pravažiavo traukinys, dusliai žvangėdamas ir dardėdamas ratais. Mano vagonas buvo apytuštis – kelios namų šeimininkės su vaikais, keletas pagyvenusių žmonių, važiuojančių apsipirkti. Aš išsiblaškęs stebėjau pralekiančius pilkus namus ir dulkėtas gyvatvores.
Vienoje stotyje, atsidarius durims, popiečio tylą sudrumstė ten stovėjusio vyro šėliojimas ir neįsivaizduojami keiksmai. Vyras svirduliavo į mūsų vagoną. Jis buvo aukšto ūgio, purvinais darbininko drabužiais ir išgėręs. Rėkaudamas jis užvirto ant šalia sėdinčios ir vaiką laikančios moters. Stiprus smūgis nubloškė ją į pagyvenusios poros glėbį. Tikras stebuklas, kad vaikas nesusižeidė.
Išgąsdinta pora pašoko ir nubėgo į kitą vagono galą. Darbininkas mėgino spirti senajai moteriai į nugarą, bet nepataikė, nes ji spėjo pasitraukti. Tai dar labiau įsiutino girtuoklį. Tada jis sugriebė vidury vagono buvusį turėklą ir mėgino jį išlaužti. Pastebėjau, kad viena jo ranka įpjauta ir kraujuoja. Staiga vagonas pasviro į priekį, o keleiviai sustingo iš baimės. Tada aš atsistojau.
Buvau jaunas, gal dvidešimties metų, ir geros formos, nes paskutiniuosius trejus metus po aštuonias valandas per dieną treniravausi Aikido. Man ypač patiko grumtynės ir metimai. Jaučiausi stiprus, tačiau nerimavau dėl to, kad savęs dar nebuvau išbandęs kovoje. Mūsų niekada neruošė kovai.
– Aikido, – nuolat kartodavo mūsų mokytojas, – yra susitaikymo menas. Vos pradėjęs mąstyti apie smurtą, prarandi ryšius su kosmosu. Jei mėginsite manipuliuoti žmonėmis, neabejotinai pralaimėsite. Mes mokomės konfliktus išspręsti, o ne juos kurstyti.
Klausiausi jo žodžių ir sunkiai dirbau. Pagaliau nuėjau taip toli, kad eidamas gatve vengdavau susidūrimų su geležinkelio stotyje besišlaistančiom padugnėm. Toks susilaikymas mane pakylėdavo. Jaučiausi švarus ir stiprus. Tačiau giliai širdyje troškau gėriu nugalėti blogį ir apginti nekaltybę.
„Pagaliau ta proga pasitaikė, – pagalvojau atsistodamas. – Žmonėms gresia pavojus. Jei tuoj pat jiems nepadėsiu, atsitiks kas nors nepataisoma”.
Pastebėjęs mane, girtuoklis savo pyktį toliau liejo ant manęs.
– Aha! – siaubingai suriaumojo. – Užsienieti, tau reikėtų pasimokyti japoniškų manierų!
Aš vos laikiausi už kilpos viršuje ir pažvelgiau į jį pasibjaurėjimo ir paniekos pilnu žvilgsniu. Norėjau jį įveikti palaipsniui, tačiau jis puolė pirmas. Mėginau jį supykdyti – suspaudžiau lūpas ir įžūliai jį pabučiavau.
– Na, gerai! – suriko jis. – Tuojau tave pamokysiu!
Jis puolė prie manęs. Tačiau dar nespėjus manęs pagriebti, kažkas kurtinančiai sušuko: „Hei!” Man šis garsas visada primindavo kažką linksmo ir gyvo – tarytum jūs su draugu atidžiai kažko ieškote ir staiga randate. „Hei!”
Aš pasisukau į kairę, o girtuoklis į dešinę. Nustebę spoksojome į mažą japoną. Jis atrodė puikiai, nors buvo jau veikiausiai septyniasdešimties metų – mažutis ponas, sėdintis susisupęs į savo kimono. Į mane jis nekreipė jokio dėmesio, bet maloniai šypsojosi darbininkui, tarytum norėtų pasidalyti labai svarbia ir ilgai laukta žinia.
– Prieik, – pasakė senis savo krašto tarme, modamas ranka, – Prieik ir pasišnekėkim.
Jis lengvai mojavo rankomis. Stambusis vyras sekė juo tarsi užhipnotizuotas. Tada grėsmingai atsistojo prieš senąjį poną ir su- riaumojo, nustelbdamas ratų bildesį:
– Kodėl, velniai griebtų, turėčiau su tavimi kalbėtis?
Dabar jis stovėjo nugara į mane, ir jei nebūtų taip mojavęs alkūnėmis, galėjau jam suduoti.
Senasis ponas toliau bendravo su darbininku:
– Ką tu gėrei? – paklausė jis, susidomėjęs žvelgdamas į jį.
– Gėriau sakę, – sušnypštė darbininkas, seilėmis aptaškydamas senį, – bet tai ne tavo reikalas!
– O, tai nuostabu, – atsakė šis. – Tiesiog nuostabu! Supranti, aš taip pat mėgstu sakę. Kiekvieną vakarą mes su žmona (jai jau 76 metai) pašildome butelį sakės ir išgeriame jį sėdėdami ant suolelio sode. Mes stebime saulėlydį ir juodmedžius. Šiuos medžius pasodino dar mano senelis, todėl juos labai prižiūrime – apdengiame nuo krušos ir tokių audrų, kokia buvo praeitą žiemą. Mes prižiūrime dirvą, todėl jie auga puikiai. Juodmedžius taip malonu stebėti geriant sakę ir mėgaujantis vakaru – net kai lyja!
Jis pažvelgė į tankiai mirksintį darbininką. Nors ir stengėsi priešintis, jo veidas sušvelnėjo, o kumščiai atsileido.
– Taip, man irgi patinka juodmedžiai,-pasakė tyliai.
– Taip, – šypsojosi senasis vyras, – aš įsitikinęs, kad turi puikią žmoną.
– Ne, mano žmona mirusi, – didysis žmogus sukūkčiojo pritardamas švelniam traukinio ritmui. – Aš neturiu žmonos, neturiu namų, neturiu darbo. Man taip gėda.
Jo skruostais riedėjo ašaros, ir kūnu nuvilnijo sielvarto banga. Kol stovėjau ten, spinduliuojantis jaunystės nekaltybe ir savo tiesa- „išsaugok pasaulį laisvei”, – pasijutau purvinesnis, negu buvo jis.
Artėjome prie mano stotelės. Kai atsidarė durys, dar išgirdau užuojautos pilną senojo vyro balsą.
– Mano drauge, padėtis tikrai nepavydėtina. Sėskis ir papasakok viską nuo pradžių.
Pažvelgiau į juos paskutinį kartą. Darbininkas tįsojo ant suolo, galvą padėjęs pono glėbyje, kuris švelniai glostė jo nešvarius, susivėlusius plaukus.
Traukinys pajudėjo, o aš sėdėjau stotyje ant suolo. Ką norėjau padaryti raumenimis, įveikė švelnus žodžiai. Ką tik gavau geriausią Aikido pamoką, kurios giliausia esmė buvo meilė. Turiu pamėginti suprasti kito sielą.
Tai buvo taip seniai, dar prieš mėginant spręsti konfliktus.
Terry Dobsonas
Ištrauka iš knygos: “Atgaiva sielai”