Iki Kalėdų buvo likusios kelios dienos, ir San Fransisko centre pirkimo karštligė pasiekė apogėjų. Pamenu minias žmonių, mažose gatvių saugumo salelėse nekantriai laukiančių lėtai judančių autobusų ir tramvajų. Dauguma buvome taip apsikrovę pirkiniais, kad atrodė, jog kai kurie imame svarstyti, ar galybė draugų ir giminaičių iš tikrųjų nusipelnė tiek daug dovanų. Ne su tokia Kalėdų dvasia kadaise augau.
Kai galiausiai pasijutau beveik įnešta į prigrūstą tramvajų, mintis, kad teks važiuoti namo suspaustai lyg silkės statinėje, pasirodė nepakeliama. Kažin ką būčiau atidavusi už galimybę atsisėsti. Iš nuovargio tikriausiai buvau apdujusi, nes tik po kurio laiko pastebėjau, kad nemažai žmonių išlipo, ir tramvajuje pasidarė lengviau kvėpuoti.
Tada akies krašteliu kai ką užmačiau. Mažas tamsiaodis berniukas – ne daugiau kaip penkerių ar šešerių metų – truktelėjo vienai moteriai už rankovės ir paklausė:
– Gal norėtumėte atsisėsti?
Ir ramiai nuvedė ją prie artimiausios laisvos sėdynės. Paskui nuėjo ieškoti kito pavargusio žmogaus. Vos tik atsilaisvindavo kuri vieta, berniukas imdavo vikriai irtis per minią, ieškodamas kitos nešuliais apsikrovusios moters, kuriai būtinai reikėjo pailsinti kojas.
Galiausiai pajutusi, kad berniukas tempia už rankovės mane, atsisukau ir tiesiog apstulbau nuo nepaprastai gražių jo akių. Jis paėmė mane už rankos ir pasakė „eime su manimi”; manau, kad tą šypseną atsiminsiu iki savo dienų galo. Vos tik laiminga pasidėjau ant grindų sunkius pirkinių krepšius, mažasis meilės pasiuntinys beregint nuskubėjo padėti kitiems.
Tramvajaus keleiviai, paprastai vengiantys vienas kito žvilgsnio, dabar ėmė nedrąsiai žvilgčioti aplinkui ir šypsotis. Verslininkas pasiūlė šalia sėdinčiam žmogui dalį laikraščio, o ant žemės nukritusios dovanos puolė kelti trise. Žmonės pradėjo vieni su kitais kalbėtis. Mažasis berniukas pakeitė viską iš pagrindų – mes atsipalaidavome, pajutome užplūstančią šilumą ir iki pat maršruto pabaigos mėgavomės kelione.
Nepastebėjau, kada berniukas išlipo. Vienu metu pakėliau galvą – jo nebebuvo. Privažiavusi savo stotelę, palinkėjau vairuotojui linksmų švenčių ir lyg ant sparnų išlėkiau iš tramvajaus. Eidama savo gatve, į mirguliuojančias Kalėdų girliandas žvelgiau visiškai kitu žvilgsniu. O galbūt žiūrėjau į jas taip kaip seniau – su nuoširdžia nuostaba – kaip būdama penkerių ar šešerių. Ir tada pamaniau: „Tai štai ką jie turėjo galvoje, sakydami „O juos palydės mažas vaikas…”
Autorė: Beverli M. Bartlet
Kalėdinė istorija
