Pakalbėsime apie tai, kaip auklėjimas namie, mokykloje ir gyvenime veikia psichikos organo raidą.
Neabejotina, kad šiandienis auklėjimas šeimoje itin skatina galios siekį, tuščiagarbystę. Kiekvienas gali tuo įsitikinti iš asmeninės patirties. Žinia, šeimos pranašumai neabejotini, vargiai įmanoma įsivaizduoti tokią instituciją, kurioje tinkamai auklėjami vaikai jaustųsi geriau nei šeimoje. Šeima pasirodo esanti geriausia žmonių giminės išsaugojimo institucija, ir tai itin iš ryškėja vaikui susirgus. Jei visi tėvai būtų ir geri auklėtojai, ganėtinai įžvalgūs, kad išsyk pastebėtų vaikų psichinių nesėkmių užuomazgas ir įveiktų jas tinkamai auklėdami, mielai pripažintume, kad, deramai auklėjant žmonių giminę, nė viena institucija negali pranokti šeimos.
Deja, anaiptol negalime teigti, kad tėvai yra geri psichologai ar pedagogai. Šiandien auklėjant vaikus šeimoje vyrauja įvairių laipsnių šeimyninis egoizmas. Tarsi savaime suprantama, kad savieji vaikai itin puoselėjami, išskiriami kaip ypatingi netgi kitų vaikų sąskaita. Tad didžiausia klaida padaroma kaip tik auklėjant šeimoje, vaikams tiesiog įdiegiama, kad jie pranašesni ir geresni už kitus. Nemenkai prie to prisideda ir pati šeimos organizacija, perdėm grindžiama tėvo viršenybe, tėvo autoritetu.
Čia glūdi nelaimės ištakos. Autoritetas, labai menkai paremtas bendrystės jausmu, pernelyg greitai sukelia atvirą ar slaptą pasipriešinimą. Šiaip ar taip, visiško pripažinimo jis niekada nesulaukia. Blogiausia, kad tokia šeimos organizacija tampa pavyzdžiu vaikui, skatina jo galios siekį rodydama, kokius malonumus ji teikia, paverčia jį galios besivaikančiu garbėtroška ir pasipūtėliu. Dabar kiekvienas vaikas užsigeidžia išskirtinės padėties, pagarbos, reikalauja, kad kiti paklustų ir nusilenktų, nes įprato matyti šitaip besielgiančius stipriausius iš aplinkinių, ir neišvengiamai susikerta su kitais.
Tad kone neįmanoma, kad šitokioje šeimoje auklėjamas vaikas nekeltų sau pranašumo tikslo. Net mažiausieji mielai žaidžia „suaugusius”; neretai garbaus amžiaus sulaukusių suaugusiųjų mintys, kartais ir nesąmoningi šeimos aplinkybių prisiminimai liudija, kad jie iki šiol elgiasi taip, tarsi visa žmonija tebebūtųjų šeima, arba, patyrę neišvengiamą katastrofą dėl tokios laikysenos, pasitraukia iš šio nemielo tapusio pasaulio ir gyvena atsiskyrę.
Aišku, šeima gali ugdyti ir bendrystės jausmą, tačiau ribotai, jei prisiminsime viską, ką kalbėjome apie galios siekį ir autoritetą. Pirmuosius švelnius vaiko jausmus pažadina santykis su motina. Tai svarbiausias artimo žmogaus išgyvenimas, per motiną vaikas pažįsta ir patiria „Tu”, patikimą artimą. Pasak Nietzsche’s, idealų mylimosios paveikslą lemia vyro santykiai su motina. Dar Pestalozzi parodė, kad motina yra vaiko santykių su kitais žmonėmis kelrodė žvaigždė, kad žmogaus raišką apskritai lemia santykis su motina. Motinos funkcija apima ir galimybę ugdyti vaiko bendrystės jausmą. Santykis su motina lemia, kad jau tarp vaikų pasitaiko ekscentriškų asmenybių, kurioms būdingas tam tikras socialumo stygius. Dažniausiai išryškėja dvi klaidos. Kartais motina neatlieka savo funkcijos ir atitinkamai neišugdo vaiko bendrystės jausmo. Tai labai reikšminga, daugybę nemalonumų sukelianti klaida. Vaikas augdamas jaučiasi taip, tarsi būtų priešiškoje šalyje. Tokio vaiko neįmanoma perauklėti neperėmus motinos funkcijos, kurios jam kadaise stigo. Tik taip galima su juo susibičiuliauti. Antra vertus, nereta ir kita klaida, kai motinos funkcija forsuojama, realizuojama taip perdėtai, kad tolesnėbendrystės jausmo sklaida tampa neįmanoma. Motina tiesiog užvaldo vaiko bendrystės jausmą. T. y. vaiką tedomina motina, jis atmeta likusį pasaulį. Ir tokiems vaikams sunku tapti socialiomis būtybėmis.
Greta santykio su motina reikia atkreipti dėmesį į daugybę kitų svarbių auklėjimo momentų. Maloni priežiūra itin padeda vaikui noriai ir lengvai priimti šį pasaulį. Prisiminę, kokius sunkumus turi įveikti dauguma vaikų, kaip nelengva jiems pirmaisiais gyvenimo metais pajusti pasaulį kaip malonią buvimo vietą, suprasime, kad ypač reikšmingi pirmieji vaikystės įspūdžiai, suteikiantys kryptį, kuria vaikas paskui žengia. Pridurkime ir tai, kad nemažai vaikų ateina į pasaulį liguisti, patiria čia tik
vargus ir kančias, kad daugeliui apskritai stinga priežiūros arba ji ne itin skatina džiaugtis gyvenimu, tad aišku, kad daugelis jų ilgainiui netampa gyvenimo ir visuomenės draugais, nejaučia tokio bendrystės jausmo, kuris galėtų skleistis teisingoj žmonių visuomenėj. Turime atsižvelgti ir į tai, kad auklėjimo klaidos apskritai gali daug ką lemti. Vaikas praranda gyvenimo džiaugsmą ir norą bendrauti ne tik griežtai, negailestingai auklėjamas, bet ir tada, kai jam iš kelio pašalinami menkiausi sunkumai, kai jis apgaubiamas atogrąžų šiluma, ir vėliau neįstengia gyventi atšiauraus klimato už šeimos ribų sąlygomis.
Žodžiu, vaiko auklėjimas šiandienos šeimoje negali jam suteikti to, ko tikimės iš visaverčio, draugingo žmonių visuomenės nario. Šis auklėjimas pernelyg skatina jo tuščiagarbiškus siekius.
Jei dabar paklausime, kokia instancija galėtų kompensuoti vaiko raidos nesėkmes bei ištaisyti klaidas, pirmiausia mūsų dėmesį patrauks mokykla. Tačiau atidžiau pažvelgę pamatysime, kad ir šiandienos mokykla ne itin pajėgi susidoroti su šiuo uždaviniu. Joje vargiai rasime mokytoją, kuris galėtų pasigirti įžvelgęs esmines vaiko klaidas ir jas ištaisęs. Mokytojas tam nerengiamas, jis apskritai šito neįstengia, nes privalo mokyti vaikus pagal mokymo planą, visiškai nepaisydamas, su kokia žmogiška medžiaga jam tenka dirbti. Trukdo ir pernelyg didelis mokinių skaičius klasėje.
Tad reikia pasidairyti kokios nors kitos instancijos, galinčios panaikinti auklėjimo šeimoje trūkumus, trukdančius mums tapti vieninga liaudimi. Veikiausiai ne vienas pamanysite, kad tokia instancija yra tiesiog gyvenimas. Tačiau gyvenimo galimybės savaip ribotos. Iš ankstesnių samprotavimų pakankamai aišku, kad gyvenimas ne itin keičia žmogų, net jei kartais atrodo, kad tai vyksta. Keistis trukdo žmogaus garbėtroška, tuščiagarbystė. Net ir labiausiai iš kelio išklydusiam žmogui atrodys, kad dėl to kalti kiti arba kad kitaip ir būti negali. Labai retai gyvenimo aplamdytas žmogus susimąsto, kokias klaidas padarė (prisiminkime mūsų samprotavimus apie tikslingą iš gyvenimų iškraipymą).
Vadinasi, ir gyvenimas negali nieko esmingai pakeisti; psichologiškai tai visiškai suprantama, nes į gyvenimą ateina jau susiformavę žmonės. Kiekvienas jų laikosi fiksuotos krypties ir siekia pranašumo. Netgi priešingai, gyvenimas – tai blogas mokytojas, nes visiškai nenuolaidus, neskatinantis, nepamokantis mūsų, tik šaltai atstumiantis ir sužlugdantis.
Tad nelieka nieko kito, tik pripažinti: mokykla yra vienintelė instancija, kuri galėtų pagelbėti. Ji galėtų tai padaryti, jei ne nuolatiniai piktnaudžiavimai. Iki šiol visada tas, kieno rankose būdavo mokykla, paversdavo ją savo, dažniausiai tuščiagarbiškų, planų įrankiu. Ilgainiui iš to neišeidavo nieko gero. Jei dabar ir vėl pasigirsta raginimų atkurti mokykloje senąjį autoritetą, paklauskime savęs, ką išties gero šis autoritetas yra davęs. Kaip gali praversti toks autoritetas, kuris, kaip sužinojome, visada buvo žalingas, kuris jau šeimoje, daug palankesnėmis aplinkybėmis, tesukelia visų pasipiktinimą. Negana to, toks autoritetas, kuris nepripažįstamas savaime, o primetamas prievarta. Jau mokykloje autoritetas, jei jo apskritai esama, labai retai visiškai pripažįstamas. Šiaip ar taip, vaikas ateina į mokyklą aiškiai suvokdamas, kad mokytojas yra valstybės tarnautojas. Negalima primesti autoriteto be žalingų padarinių vaiko psichikos raidai.
Autoritetas negali remtis prievarta, jis turi būti grindžiamas bendrystės jausmu.
Mokykla – tai institucija, kurios neaplenkia nė vienas vaikas. Todėl ji turi sudaryti vaikui palankias psichinės raidos sąlygas. Apie gerą mokyklą galime kalbėti tik tada, kai ji tenkina psichikos organo raidos sąlygas. Tik tokią mokyklą galime vadinti visuomeniška mokykla.
Ištrauka iš knygos Alfred Adler „Žmogaus pažinimas“.