Pažįstu šeimą, kurią galėčiau pavadinti idealia. Tokią, kurioje žmona sako: „Mes kartu ir džiaugsme, ir varge. Kai daliniesi džiaugsmu, jo padaugėja, kai vargu – dviese jį ištverti lengviau.” Gražu? Man – labai. Tik gaila, kad šeimą, kurioje šios vertybės ne deklaruojamos, o atsispindi tarpusavio santykiuose, pažįstu tik vieną.
Daugelis psichologinių problemų yra santykių problemos. Artimiausi santykiai tarp žmonių susisklosto šeimoje. Tad nenuostabu, kad šeimos santykių problematika – labai plati. Metodų, kaip dirbti su ja, yra daug ir įvairių (pavyzdžiui, vienas iš jų – kitame su šia rubrika įdėtame straipsnyje pristatomas šeimos relikvijų metodas). Tą patvirtina ir mūsų kalbinta psichoterapeutė: „Dirbdama su žmonėmis aš naudoju daug įvairiausių būdų. Ir niekada nesakau, kad vienas iš jų geresnis už kitą. Jei visa šeima nori ateiti į terapiją – puiku, aš dirbu su jais. Jei ateina tik vienas šeimos narys – dirbu su juo.”
Psichoterapeutė V. Satir, kurios šeimos rekonstrukcijos metodas laikomas klasika, į terapiją kviesdavo visus šeimos narius – tėvus, senelius, brolius ir seseris. Ji teigė, kad vienas žmogus tik išreiškia santykių šeimoje sutrikimo simptomus, todėl visiškai jį suprasti ir išgydyti įmanoma tik dalyvaujant visiems šeimos nariams. Jos nuomone, kad šeimos santykiai sutrikę, galima pamatyti tik iš visų jos narių elgesio, nors vieniems šis sutrikimas pasireikš silpniau, kitiems – stipriau.
Mes visi esame iš šeimų – pradžioje būname kažkieno vaikai, anūkai, po to – tėvai, seneliai… Dažnas žmogus vienu metu yra kelių šeimų narys – savo tėvų vaikas, savo vaikų tėvas, savo seserų brolis. Klostosi santykiai tarp visų minėtųjų šeimos narių. Kai kada jie yra vaisingi ir teikiantys pasitenkinimo, kai kada – varginantys ir net žalojantys. Šeima yra visa, ką mes turime, ir, galima sakyti, visa, kas turi mus. Garsus šeimos terapeutas Carlas Whitakeris yra pasakęs: „Nėra vieno žmogaus, yra tik šeimos nariai.” Tai reiškia, kad žmogus gyvena savo šeimos vertybių, bendravimo normų kontekste. Kuo palankesnė, sveikesnė ši aplinka, tuo sveikesnis žmogus. O žvelgiant plačiau – ir visuomenė.
Ar galiu rinktis neįsipareigoti?
Daugelis suaugusiųjų tam tikrame savo gyvenimo etape sukuria šeimą. M. Sternberg prisipažįsta: „Vienu metu aš tiesiog norėjau turėti vaikų. Ir nors mano ideologija buvo visiškai kitokia (prieš tai aš deklaravau, kad nėra gerai „paleisti vaikus į šį pasaulį” ir panašius dalykus), tačiau staiga pajutau didžiulį poreikį duoti gyvybę ateinančiai kartai.” Psichologė teigia, kad kurti šeimą skatina būtent tas didelis biologinis poreikis rūpintis, kad žmonių giminė išliktų: „Žmogus nori rūpintis, kad jo sukurta gyvybė augtų saugioje aplinkoje. Tą saugumą suteikia biologinė šeima – mama ir tėvas. Jie rūpinasi, kad vaikas užaugtų. Toks noras sukurti gyvybę ir ją saugoti tiesiog yra gamtos duotas. Aš visuomet lyginu viską su gamta. Pavyzdžiui, kad ir gamtos atgimimas pavasarį – tai neišvengiama. Tiesiog žinai, kad kovą pradės sprogti lapai, pražys gėlės ir ims giedoti paukščiai, tai – gamtos ritmas. Mes esame gamtos dalis.” Mama ir tėtis… Ar kalbame apie santuoką? „Vedybos yra įprotis. Tai daugiau kultūrinis dalykas, pasirinkimas paskelbti apie savo santykius aplinkiniam pasauliui tam tikru ritualiniu būdu, – sako psichoterapeutė. – Man vedybos buvo paskelbimas visam pasauliui, kad aš priklausau tam žmogui. Tai man buvo svarbu. Kaip pakito mūsų santykiai? Dabar, kai patiriame krizes (o mes kaip ir kiekviena pora jas patiriame), aš prisimenu, kad pažadėjau jam būti kartu ir džiaugsme, ir varge. Tas pažadas man padeda būti atviresnei ir labiau linkusiai spręsti konfliktus.” Teigiamą faktiškų vedybų įteisinimo poveikį poros gyvenimui iliustruoja ir šie pavyzdžiai iš M. Sternberg gyvenimo: „Pažįstu keletą porų, kurios daugelį metų gyveno kartu, kol galiausiai susituokė. Po santuokos jų santykiai tiesiog pražysdavo. Pasakyčiau, kad partneriai tapo labiau pasišventę ir įsipareigoję vienas kitam.” Tačiau psichologė nenori būti kategoriška: „Manau, kad kiekviena pora turi atrasti savo būdą, kaip kartu gyventi. Kai kuriems tiesiog būtina susituokti, kitiems – ne.”
Kaip bebūtų, santuokos privalumai akivaizdūs. Tai patvirtina ir daugelis psichologinių tyrimų: laimingoje santuokoje gyvenančių vyrų ir moterų gyvenimo trukmė ilgesnė (teisingumo dėlei turime pastebėti, kad susituokę vyrai gyvena ilgiau net ir tada, kai santuoka nelaiminga, o moterų, gyvenančių nelaimingoje santuokoje, ir nesusituokusių moterų gyvenimo trukmė nesiskiria). Tad kodėl vis daugiau žmonių renkasi gyventi nesusituokę? M. Sternberg išskiria keletą priežasčių: „Visų pirma, baimė įsipareigoti. Ji turi labai daug aspektų. Įsivaizduokit žmogų, kurio mama ar tėvas mirė jam būnant vaiku. Tokiam žmogui gali būti baisu prie ko nors prisirišti, nes jis žino, kad gali jį ar ją prarasti. Dar viena baimės rūšis – baimė, kad įsipareigojęs prarasi laisvę, kad tau nebus leidžiama žvalgytis į kitus ar kitas. Tai – daugiau moraliniai, kultūriniai įsitikinimai.” Psichologė nurodo ir socialines šeimos sampratos kitimo priežastis: „Laikai keičiasi. Kai švytuoklė nusvyra į vieną pusę, ji neišvengiamai turi gįžti atgal. Pavyzdžiui, aš augau 1968-aisiais, kai seksualinė laisvė buvo privalomas dalykas. Mes sakydavom, kad dukart su kažkuo permiegojęs tu jau beveik jam įsipareigoji. Tai buvo reakcija į moralinių normų suvaržytą mūsų tėvų gyvenimo būdą. O mano vyro vaikai, jaunuoliai, kuriems dar nėra 30 m., daugybę metų gyvena monogaminiuose santykiuose. Tiesa ta, kad savo vaikus mes auginome laisviau, nei mus augino mūsų tėvai. Todėl jie mato daugiau pasirinkimų: gali tuoktis, gali nesituokti, įsipareigoti ar neįsipareigoti.”
Tėvystė – didžiulis darbas
Lietuvoje 30 proc. vaikų gimsta nesusituokusiose šeimose. Kitose Vakarų šalyse šis skaičius dar didesnis (pirmauja Estija – 58,2 proc. ir Švedija – 55,5 proc.). Mūsų kalbinta psichologė šeimos sukūrimą vertina, kaip saugios sistemos vaikui auginti suformavimą. Santuoka – pasišventimas ir įsipareigojimas. Vadinasi, logiškai svarstant, santuoka – saugesnė sistema, nei nesantuokinė šeima. Tad, galbūt tikrai skatindami paremti santuoką, didinsime mūsų vaikų saugumą? „Aš suprantu tokį mąstymą, tik kad jis neveikia. Tai, kad tėvai susituokę, dar nereiškia, jog vaikas yra gerose rankose”, – sako M. Sternberg. Ir prisimena savo šalies spaudoje nuolat pasirodančius pranešimus apie smurtą šeimoje, prieš vaikus. Psichologė prisimena ir ją labai papiktinusį atvejį, kai žmogus gynė tėvo teisę bausti vaiką fizine bausme. Mūsų šalies statistika taip pat liūdna – per praėjusius metus nuo smurto nukentėjo beveik 5 tūkstančiai vaikų. Kas septintas iš jų – nuo savo tėčio ar mamos.
Tačiau, juk turėtų būti koks nors būdas apsaugoti vaikus? „Daug apie tai galvoju. Manau, kad kiekvienas žmogus nuo pat mažens turėtų būti mokomas žmoniško elgesio, meilės – ką tai reiškia būti mylinčia ir rūpestinga būtybe. Pavyzdžiui, kaip elgtis vieniem su kitais įvykus konfliktui: ką tu darai, užuot mušęsis? Kokių dar yra būdų nesutarimams išspręsti? Turėtų būti mokoma klausymosi įgūdžių – ką tau sako kito žmogaus balsas? Toks klausymasis prasideda šeimoje – nuo mamos. Kai kūdikis verkia, ką jo balsas tau sako? Ko jis nori? Jei vaiko klausomasi, jis nuo mažens supranta: „Mane girdi.” Tada jis išmoksta, kaip rūpintis kitu, jo klausytis”, – sako M. Sternberg. Tokio auklėjimo stygių mes tikrai jaučiame: mokymo programoje trūksta bendražmogiškų disciplinų, o bendravime – kultūros. Tačiau galbūt Vakaruose kitaip? Mūsų pašnekovė teigia, kad Vokietijoje švietimo sistema yra „tokia pat bloga, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje” . Ji pagrįsta lenktynėmis ir konkurencija.
Psichologijos vadovėliai teigia, kad tėvystė – viena iš svarbiausių raidos užduočių pilnametystėje. Ji, labiau nei kas kitas, žymi nebrandumo pabaigą. Vaiko gimimas šeimoje – didelis santykių išbandymas. Priešingai nei mitai, šis įvykis „nesuklijuoja” pašlijusių santykių, o tik prideda papildomų sunkumų. Vyrui ir moteriai tampant tėvu ir mama, keičiasi pati šeimos struktūra – iš dviejų ryšio jis tampa trijų ryšiu. Mūsų pašnekovės nuomone, tėvai turėtų būti mokomi, kaip auginti vaikus. Ne kaip keisti sauskelnes, tačiau, pavyzdžiui, ką daryti, kai vaikas verkia. „Turėti vaikų yra tokia didelė atsakomybė, ir niekas to nemoko. Mano nuomone, galėtų būti įstatymas, pagal kurį žmonės, norintys turėti vaikų ir gauti valstybės paramą, turėtų išeiti tam tikrus mokymus ir tai būtų patikrinta. Ir nesvarbu, ar vyras ir moteris yra susituokę, ar ne. Tai visiškai nesusiję su santuoka.”
Kas augina mūsų vaikus?
Pasirinkimą, kurti šeimą ar ne, turėti vaikų ar jų neturėti, lemia daugybė psichologinių, medicininių, socialinių, ekonominių veiksnių. Atkreidami dėmesį į vieną veiksnių grupę neturime pamiršti ir kitų. Neteisinga būtų manyti, kad ekonominėmis priemonėmis galima išpręsti dėl kitų priežasčių kylančias problemas. Idealioje visuomenėje idealios šeimos nariai rūpinasi ir myli vienas kitą, o savo vaikus auklėja taip, kad jie nebijotų įsipareigoti. Idealių visuomenių nebūna, idealių šeimų mažai, o gyvenimas dažnai klostosi ne taip, kaip mums norėtųsi. Tačiau mes kuriam šeimą, ir šeima kuria mus. Šioje priklausomybėje yra bent vienas dalykas, kuris tikrai priklauso nuo mūsų – tai žmogiškojo santykio kūrimas. Išklausymas, supratimas, atjauta: tėvų – vaikams, vaikų – tėvams, brolių – seserims… Pradėkim nuo savęs. Dėl mūsų visų vaikų.
Aldona Steponavičiūtė