Požiūrį į įvairius dalykus žmonės dažniausiai pakeičia tuomet, kai susiduria su jais akis į akį. Taip nutiko ir man. Vieną dieną supratau, kokiame gražiame pasaulyje, pilname meilės, šilumos ir gerumo, gyvenu. Nepamiršiu ramybės jausmo, užplūdusio mane grįžus į namus, kuriuose buvau laukiama. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad apsilankymas vaikų namuose padėjo man suprasti, jog didžiausia gyvenimo vertybė yra šeima.
Kaip juoda nuo baltos, taip ir mūsų pasaulis skiriasi nuo to, kurį pamačiau vaikų namuose. Nepamiršiu šalčio, sukausčiusio mane, kai įžengiau į tuos namus. Keisčiausia buvo tai, kad lauke švietė saulė ir buvo šilta,o ten – šalta, niūru. Purvinų rūbų krūva kampe, siauri ir tamsūs koridoriai. Tada iš kažkur atsirado jie, keistos būtybės baltais veidais ir pajuodusiais paakiais. Rodos, dar dabar matau jų akis: stiklinės, be jokio džiaugsmo ir, atrodo, permatančios kiaurai. Stengiausi į jas nežiūrėti. Žaidžiau su jais, vaikų namų gyventojais, ir jaučiausi nesmagiai. Mąsčiau, kad kai buvau jų amžiaus, galėjau žaisti, valgyti ir miegoti kiek tik noriu, o svarbiausia – turėjau abu tėvus, jų meilę ir šilumą. Vaikučiai glaudėsi, nepaleido mano rankų. Norėjau suspėti pabūti su jais visais, apkabinti. Niekada nieko taip negailėjau, kaip tada jų…
Prisimenu mažo berniuko garsų „ne“, kai viena iš auklėtojų pasakė, kad jo mama – ragana. Juk tai neteisinga! Juolab, kad jis kasdien visiems pasakoja, jog jo mamytė buvo atėjusi ir vėl ateis rytoj. Tikriausiai jis savo širdelėje turi susikūręs gražų jų bendravimo pasaulį. Berniukas tiki, kad jis egzistuoja. Jokia auklėtoja negali griauti vaiko svajonių, o ypač taip skaudžiai.
Mąstau. Kuo jie taps užaugę? Kokia jų ateitis? Ar jie turi svajonių? Tikriausiai… Kokios jos? Ko gero, todėl, kad augau normalioje šeimoje, kur buvau apsupta gėrio ir meilės, dažnai pagalvoju, kaip vaikų namų gyventojai augins savo vaikus? Ar nepasielgs taip pat, kaip ir jų tėvai? Ar nepaliks savo mažylių?
Visi jie naktį pasitinka vieni ir vieniši. Tačiau mažyliai man pasakojo, kad tuomet, kai aplink tamsu, juos saugo angelai. Noriu tikėti, kad angelai vaikams atneša sapnus, kuriuose jie jaučiasi laimingi. Tokie pat laimingi, kaip tie vaikai, kuriuos užmigdo rami mamos pasaka ir šiltas tėčio bučinys.
Autorius nežinomas