Mažiausiai kartą per dieną senas juodas katinas ateina pas vieną iš mūsų, vedamas ypatingos traukos. Tai dar nereiškia, kad jis nori ėsti ar išeiti į kiemą, – jam reikia kažko visiškai kito.
Jis šoka į jūsų glėbį arba stovi ir laukia, kol jį paimsite. Tada ima virpėti dar jums nepradėjus glostyti jo nugaros, kutenti pasmakrės ir kalbėti, koks geras kačiukas jis yra. Jo „motoras” ima suktis vis greičiau, jis patogiai išsiriečia ir išskleidžia nagus. Pagaliau visiškai atsiduoda malonumui ir ramus murkimas virsta šnypštimu. Katinas žiūri į jus plačiai atvertomis garbinančiomis akimis ir dovanoja jums tik jam būdingą lėtą visiško pasitikėjimo akimirksnį.
Po kiek laiko jis ima pamažu rimti. Jei su jumis buvo gera, pasilieka jaukiai snausti glėbyje. Tačiau nieko nepaisydamas gali greitai nušokti ir patraukti savais keliais. Kad ir kaip ten būtų, jis jaučiasi puikiai.
Mūsų duktė tai aiškina paprastai: „Juodis nori būti glamonėjamas”. Ir toks jis ne vienas mūsų namuose: to reikia ir man, ir mano žmonai. Tai veikiausiai pradžiugintų kiekvieną – ir jauną, ir seną.
Aš esu scholastas ir tėvas, todėl nuolat bendrauju su jaunimu. Žinau, kaip jiems, guviems ir impulsyviems, reikia šilto glėbio, ištiestos rankos, apkamšytos antklodės. Ne todėl, kad būtų nutikę kas bloga, o todėl, kad jiems tai padeda jaustis geriau.
Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau padaryti dėl vaikų. O jei reikėtų iš jų visų išsirinkti vieną, tuomet kiekvienam vaikui, kad ir kur jis būtų, garantuočiau bent vieną glamonę per dieną. Vaikai, kaip ir katės, mėgsta būti glamonėjami.
Fredas T. Wilhemsas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.