Švelnumo troškimas

Mažiausiai kartą per dieną senas juodas katinas ateina pas vieną iš mūsų, vedamas ypatingos traukos. Tai dar nereiškia, kad jis nori ėsti ar išeiti į kiemą, – jam reikia kažko visiškai kito.

Jis šoka į jūsų glėbį arba stovi ir laukia, kol jį paimsite. Tada ima virpėti dar jums nepradėjus glostyti jo nugaros, kutenti pasmakrės ir kalbėti, koks geras kačiukas jis yra. Jo „motoras” ima suktis vis greičiau, jis patogiai išsiriečia ir išskleidžia nagus. Pagaliau visiškai atsiduoda malonumui ir ramus murkimas virsta šnypštimu. Kati­nas žiūri į jus plačiai atvertomis garbinančiomis akimis ir dovanoja jums tik jam būdingą lėtą visiško pasitikėjimo akimirksnį.

Po kiek laiko jis ima pamažu rimti. Jei su jumis buvo gera, pasi­lieka jaukiai snausti glėbyje. Tačiau nieko nepaisydamas gali grei­tai nušokti ir patraukti savais keliais. Kad ir kaip ten būtų, jis jau­čiasi puikiai.

Mūsų duktė tai aiškina paprastai: „Juodis nori būti glamonėja­mas”. Ir toks jis ne vienas mūsų namuose: to reikia ir man, ir mano žmonai. Tai veikiausiai pradžiugintų kiekvieną – ir jauną, ir seną.

Aš esu scholastas ir tėvas, todėl nuolat bendrauju su jaunimu. Žinau, kaip jiems, guviems ir impulsyviems, reikia šilto glėbio, iš­tiestos rankos, apkamšytos antklodės. Ne todėl, kad būtų nutikę kas bloga, o todėl, kad jiems tai padeda jaustis geriau.

Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau padaryti dėl vaikų. O jei reikėtų iš jų visų išsirinkti vieną, tuomet kiekvienam vaikui, kad ir kur jis būtų, garantuočiau bent vieną glamonę per dieną. Vaikai, kaip ir katės, mėgsta būti glamonėjami.
Fredas T. Wilhemsas

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.