Tėvai ir vaikai

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“ (kalba sušiuolaikinta, stengiantis išlaikyti prasmę ir vydūnišką stilių, laukiama jūsų nuomonė)

Įprasta vaikų gimtoji vieta

Kai kam atrodo, kad visai aišku iš kur žmogus kyla, iš kur jis randasi. Mažas gyvybės daigas yra jo pradžia. Atseit iš to palengva auga kūnas, ir jam išaugus, žmogus gyvena pilnoje gyvybėje. Tarsi iš tiesų žmogaus gimtinė būtų motinos kūnas.

Bet giliau mąstant aiškėja, jog vien tik motinos kūnas negali būti jo gimtoji vieta. Prie jos reikia priskirti ir tėvų namus, ir mo­tinos susiėjimą su tėvu, judviejų jausmus, mintis, kurios juodu suvedė ir kuriomis juodu gyvena. Motinos kūnas būtų tarsi žemė, jausmai-mintys – oras, kuriame gy­vas daigas auga. Bet reikia ir saulės šilumos bei šviesos! O kur jos ieškoti?

Tačiau ir tai sužinojus, dar nebūtų galima sakyti, kad žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra tikrai aiškus. Žiūrint į kūną su jo pasikeitimais, žmogus yra fizinės materijos ir cheminių procesų padarinys. Bet to neužtenka. Kūnas yra dar ir gyvas daiktas. Tiktai kas yra toji gyvybė, moks­lininkai negali pasakyti. Patarčiau ją suprasti kaip ypatingą sąmoningumo laipsnį, kuris apsireiškia medžiagos tvarkymu.

Bet kur tada dar kiti žmogaus reiškiniai! Yra dar jausmai, geismai, mintys! Yra ir mąstymas, ir ypatinga žmoniškumo pa­stanga, išsiskirianti iš visų gyvybės požymių! Žmogus nori būti teisus, geras, kilnus, vaiskus. Jis jaučiasi ir žinosi esančiu, vadinasi Aš.

Iš kur tai? Yra visokių aiškinimų. Bet nei vieno jų neužtenka tikram išmanymui. Negalima įrodyti, kad jausmai, geismai, mintys, mąstymas ir t. t. būtų iš kūno kilę. Taip manyti reiškia aklai tikėti. Neabejotina vien tik tai, kad visi tie dalykai yra. Ša­lia kūno yra jausmai, geismai, mintys, trumpai sakant – sąmoningumas. Todėl apie žmogų tegalima sakyti, kad jis gimsta iš pilnatvės, kuri savyje apima viską – ir medžiagą, ir dva­sią.

Iš tikrųjų žmogaus gimtinė yra visumos pilnybė. Žmogaus Aš nėra tiktai tam tikrų aplinkybių išdava. Jis at­eina tiesiog iš dvasinių visumos gelmių. Todėl kiekvieno žmogaus Aš yra visai saviškų pastangų ir ap­raiškų ašis. Bet apie tai kitur daugiau. Čia dar pasakysime, kad šitą žmogaus asmenybės branduolį papras­tai vadiname jo siela. Tačiau žmogaus siela aiškiai nepasireiškia tame, ką žmogus mąsto, kalba ir veikia. Ir todėl kai kas ją neigia. Tačiau nuo to ji neišnyksta. Ji, kaip dva­sinė galia regimoj gyvatoj, veikia nuolatos, nors jos apraiškas silpnina įvairios kitokios jėgos.

Todėl žmogui gimstant, jo gyvybė, kaip aiškinta, sutraukia ne vien kūno jėgas, ne vien visokius jausmus, geismus, min­tis, bet ir dvasines bei sielos galias, iš kurių aukščiausiųjų randasi žmogaus Aš.

Todėl tikroji žmogaus gimtinė yra visuma su visomis slėpiningomis savo gelmėmis. Tėvų, o ypač moti­nos, kūnas su savo aplinkybėmis tėra praeinamoji vieta. Bet žmonės žiūri į jį kaip į tikrąją žmogaus gimtinę. Nenuostabu. Kaip žmonių kūno akys skirtingai regi, taip ir jų sielos nėra lygaus skaidrumo ir šviesumo. Tačiau bent nu­jausti, kaip iš tikrųjų tegali būti, rodos, turėtų beveik kiekvienas,.

Negalėdami visumos gelmių ištyrinėti, galime nors kiek ištirti gimstančio žmogaus pereinamąją vietą, kuri pa­prastai įsčiomis vadinama. Kokia toji vieta (įsčios) dažniausiai yra, netrukus suprasime, giliau apie tai pamąstę.

Sakoma, kad žmogus gimsta iš vyro ir moters. Juodu su­sipažino, apsivedė, rodos, tik tam dalykui. Tačiau vedybų priežastys būna gana skirtingos. Vieni tuokiasi iš meilės. Bet gana dažnai tuokiasi tėvams to norint, to paties luomo, dėl turto ir t. t.. Tačiau manoma, kad laimingiausi yra tie, kurie tuokiasi iš meilės. Dargi sakoma, kad jų vaikai bus malonūs, sveiki, dailūs.

Iš tikrųjų taip turėtų būti. Tik reikia meilę skirti nuo geismo. Užuot sakius – įsimylėti, reikėtų sakyti – įsigeisti. Pamąstykime, koks yra galingiausias jaunųjų akstinas apsivedant, kai jiedu yra įsi­mylėję. Juodu vienas iš kito nori ypatingo smagumo, ir pirmiausia – kūnui. Juodu nori patenkinti kūno linkimus ir geismų troškimus.

Ir dažnai, skaisčiai gyvenę iki vedybų, pradeda paleistuvauti. Nenusigąskime to žodžio! Juo pasakoma tik tai, kad jie, pamiršdami savo žmoniškumą, geismams tarnauja. Ir visai nemano, jog nusižengia prieš vienas antrą, prieš būsimus vaikus ir žmoniją. O kai kurie mano, kad yra labai dori ir su panieka žiūri į mergaitę, kuri kartą užsimiršusi pakluso berneliui, bet vėliau nuplovė savo silpnumą ašarų srovėmis. Be abejonės, papročiais ir įstatymais grindžiama tvarka yra labai svarbi. Bet dora yra ne ji, o vien tik žmoniškas gyvenimas. Bent tai turėtume gyvai išjausti!

Tačiau žmonės retai apie tai mąsto. Ir gyvena sau. Moteris pasijunta nėščia kūdikiu. Bet keista, kad nei ji, nei vyras tikrai nežino, kada jis buvo pradėtas. Apie tai beveik nebuvo mąstyta! Jųdviejų sueitis tapo įprasta ir tarsi tiktai jiems dviems reikalinga. Vienas kartas buvo toks pats, kaip kitas. Kad čia atsitinka slėpiningas dalykas, kuriame ir vi­sumos gelmės dalyvauja, jie vos tenumanė.

Ir juodu džiaugiasi ir mėgaujasi vienas kitu ir laukia, kada kūdikis užgims. Bet nesiliauja gyvenę kaip lig tol. Vos nurimus geismų gaisrui, vėl ir vėl, tai vyras, tai moteris jį kursto. Krau­jas tarsi nuolatos dega. O su kokiu pasiilgimu vienas kito laukia! Taip labai juodu „mylisi“.

Nėštumo metu netgi mėnesinės jiems nebetrukdo. Gal iki nėštumo buvo drovu su­sieiti mėnesinių laiku, bet kartais didelė jųdviejų „meilė“ neleisdavo jiems susilaikyti. Tiktai kažkodėl moteris išbąla, atrodo negraži, nedaili. Tampa dirgli, ligota. Eina pas gydytoją, kuris sako, jog taip jau lemta nėščioms. O dievoti tikintieji iš Biblijos žino, kad moteris skausmuose tu­rinti gimdyti vaikus.

Tai juodu ir gyvena kaip gyvenę, kol mo­teriai nuo viso to tampa atgrasu, o ji vis daugiau nubalsta ir nugelsta. Pagaliau susilaukia kūdikio. Skausmų yra be galo. Pribuvėjos neužtenka. Reikia ir gydytojo, gal net kelių. Ir taip išlieka gyvi motina bei vaikas.

Džiaugiasi tėvai, pavojui palengva praslinkus. Bet vai­kelis – nors ir nėra silpnutis, rėkia, verkšlena iš­vien. Vienok sakoma: „Dievas tokį davė, reikia ir pakęsti“.

Tačiau kitų žmonių vaikai kitokie! Moteris, nėščia būdama, daili kaip skaisčiausioji mergaitė. O gimdo taip lengvai, kad vos pati nusimano, kaip tai įvyksta. Kai kuri net antrą dieną jau vaikščioja. Bet vėlgi sakoma: „Dievas nelygiai duoda“.

Akli nežinėliai! Dievas duoda visiems lygiai! Tik žmo­nės jo dovanas sudarko, ir iš to išeina skausmas bei kančios. Apsivedus gimtimi reikia naudotis pradėjimui, bet ne gašlavimui. Vaikų pradėjimas yra svarbiausias gimties dalykas, o malonumas tiktai priedas prie to. Taip gyvenant, nebūtų krauju­je to karščio, nenugelstų moteris, išliktų graži, sveika ir gimdytų su džiaugsmu ir krykštaudama. O kūdikis gautų iš tėvų sveiką, dorą kraują ir rymotų savo lopšelyje šypsodamas, kaip tėvas jo rymojo, būdamas savo gyvybinių galių valdovu.

Čia aptariame abu žmonių gimties gyvenimo kraštutinumus. Nėra visur taip jau blogai, ir nėra dažnai taip gerai, kaip kad čia buvo rašyta. Paprastai vedusiųjų gimties gyveni­mas svyruoja tarp šių kraštutinumų. Didžiuosius geismus tramdo papro­tys, o skaistųjį pasišventimą jis nustelbia. Prigimtis veda žmogų savo taku. Tačiau tik taip, kaip čia rašoma, tėra galima suprasti dalyko esmę.

Dar reikia prisiminti, kad gimdymas su skausmais turi ir kitų priežasčių, ne vien čia suminėtas. Bet jos yra išimtis ir nėra taip labai susietos su šio amžiaus žmogaus norais ir geidimais. Todėl į jas ir neatsižvelgiame.

Žmogaus gimtinė yra sūkurys visokių galių, kūno lin­kimų, širdies troškimų, visokių geismų, minčių ir tam tikrų aukštų, šviesių jėgų. Tai žinant, lengva suprasti, kas gim­ties gyvenime vyrauja. Gali būti ir tokie, kurie gyvena kartu be sueities, nes tuokėsi ne iš įsigeidimo, bet dėl kitokių priežasčių. O kiti tiki, kad reikia kurstyti „meilę“, kad neatšaltų. Ir aiškiai suprantama, ką sukursto.

Žmonės, kurie iš tikrųjų vienas kitą myli, o tai reiškia, kurie jaučia vienybę su kitu savo sieloje, kurie jaučia antrą sau visai artimą esant, nekursto jo geismų. Labai jau aišku, kad taip nesuartėjama. Priešingai, taip vienas nuo kito nutolsta. Tiktai jausdamas savo sieloje šventumą ir kilnumą, pajausi mylimo žmogaus gentiškumą. Ir to niekas negali suardyti, nebent pats pamiršęs savo dvasinę kilmę. Žmonėms tai žinant ir atitinkamai elgiantis, vedusiųjų gyvenimas būtų visai kitoks negu jis šiandien yra. Būtų jis tikrai gimtinė, kurioj apsireiškia aukščiausios kūrybos galios. Tuo tarpu abiem gimdytojam, o kartu ir kūdikiui, jis dažnai yra žudynė.

Turbūt tai gana aiškiai parodyta. Tačiau labai svar­bu kalbėti dar ir apie tai, kokia būna ta žmogaus gimstamoji vieta, kuomet tėvai naudojasi gimtimi, nenorėdami turėti vaikų. Sunku įsivaizduoti, koks čia tėvų ir gimstančio kūdikio žudymas vyksta.

Supraskime, kas atsitinka. Visa prigimties galybė neapsakomu gyvumu suplūsta savo tikslui, būtent pradėjimui, o žmogus nepasišvenčia tam ste­buklingajam džiaugsmui, bet priešinasi gyvybės dėsniams. Negali būti kitaip – kūrybos jėgos jį dau­žo, kaip jūros bangos laivelį.

Tokios pasekmės yra tėvams. Bet vaikų dalis ne geresnė. Už­simezgus vaisiui prieš tėvų norą, moteris pasimeta ir nuolat mąsto, kaip tą negeistąjį „nieką“ pašalinti. Kokį tada kraują gauna augantis vaisius? Jis sugadintas ne vien tėvų gašlumo, bet ir motinos minčių, kurios tarsi kokie nuodingi syvai žudo ir naikina.

Būna ir blogiau. Moteris dažnai kantriai vis dar neša savo likimą. Bet vyras nuolat priekaištauja, kad moteris „neapsisaugojusi“. O tai dar blogiau.

Gyvena žmonės ir nežino, ką daro. Serga ir kenčia. Nėra tikros ligos ir nėra tikros sveikatos. Tai visų pirma atsiliepia moteriai, bet dažnai ir vyrui. Iš čia gimsta vaikai, tokia dažniausiai yra jų gimtinė, tokia jų gimimo vieta.

Gal čia šiek tiek per daug pasakyta. Ypač Lietuvoje padėtis turbūt nėra tokia bloga. Ir nerašau norėdamas smerkti žmones. Vien tik noriu žadinti aiškų supratimą apie dalykus, kurie gyvenime yra ne tik patys nuostabiausieji, bet ir kilniausieji. Kokia yra gimtinė, tokia yra ir šeima bei visa tauta.

Vaikų dalis iš tėvų kūno gyvatos

Žinant, kaip tėvai gyvena, kaip jie pradeda kūdikį, nesunku suprasti, koks bus vaiko kūnas, kokia bus jo prigimtis. Vaikas tegali būti sveikas, skaisčios prigimties, jei jis tokią paveldi iš tėvų. O tam reikalingas doras tėvų gyvenimas, kad kūno gyvatoje nepasida­rytų betvarkė.

Kaip jau žinome, vyro kūne iš kraujo randasi ypatingi gyvos materijos kūneliai, kurie vadinami sėkla. Tie kūneliai atrodo kaip maži gyviai su galvutėmis ir uodegytėmis. Jie labai greit sukasi, juda. Taipogi ir moters kiaušidėse mezgasi maži apvalūs gyvos materijos kūneliai, vadinami kiaušialąstėmis. Pradėjimo metu minė­ti dviejų rūšių kūneliai susitinka moters kūne. Vyriš­koji sėkla įsiskverbia į moteriškąjį kiaušinėlį, ir, abiem susiliejus į vieną, vaisius pradeda augti.

Seniau buvo tikima, jog moters kiaušinėlis yra tik mais­tas vyriškai sėklai. Bet šiandien žinoma, kad abu gyvos materijos kūneliai yra vienodai svarbūs. Kiekviename iš jų yra susikaupusi viena iš dviejų priešingų gyvybės jėgų – joms abiems susiliejus į vieną darinį, pradeda augti nauja gyvybė. Vyriškoje sėkloje veikia vienas, moteriškoje kiaušialąstėje – antras gyvybės polius. Ir šitas dviejų priešybių susiliejimas įvyksta didžiausiame žmogaus gyvybės pakilime ir galingume. Taip prasideda naujas, augantis pavidalas, kuriame abi gy­vybės jėgos nuolat tarpusavyje sąveikauja.

Nuo tos akimirkos, kurioje įvyko šis vyro ir moters sėklų susiliejimas, vyras nieko daugiau augančiam vai­siui nebeteikia. Toliau pradėtą gyvybę augina vien tik motina. Jos kraujas maitina vaisių. Vyras tegali šį augimą tik trikdyti ir ga­dinti, bet negali gimties jėgų skatinti. Todėl iš tik­rųjų kūdikis visuomet daugiau prigimties gauna iš motinos negu iš tėvo. Motina yra naujojo žmogaus gyvenimo vartai. Ji yra gimdyvė. Joje yra jos vaiko kilmės slėpinys. Tėvas beveik visuomet lieka šalia.

Minėtoji iš vyro ir moters sėklų susidariusi užuomazga iš pradžių yra balsva. Iš lengvo randasi joje raudonas taškelis. Jis yra pradžia raudonųjų kraujo kūnelių, kurie tuojau ir pradeda kūną statyti.

Be jokios abejonės aišku, kad augančio vaisiaus kraujas negali būti kitoks negu tėvų kraujas. Nors tas vaisius toks mažas, kad vos įžiūrimas. Taipogi aišku, kad labai kenksminga yra tai, jei būsimoji motina vis iš naujo įtraukiama į geis­mų ir gašlumo sūkurius. Vaisiuje besirandantį kraują geismingos aistros ne tik silpnina, bet tiesiog gadina­. Gašlumo syvai jį nuodija. Ir todėl natūralu, kad iš gašlių tėvų gimęs vaikas yra blogos sveika­tos ir negali ilgai gyventi.

Kai kurie gydytojai sako, jog nėštumo pradžioje toks motinos kraujo suerzinimas nekenkia vaisiui ir tiktai prieš gimdymą yra neleistinas. Bet tai yra tik nedoro elgesio pateisinimas. Galbūt nekenkia tiek, kad paliktų matomas pasekmes. Bet beveik apčiuopiama, jog tai kenkia būsimojo žmogaus asmens gyvatai.

Gimties jėgos yra skirtos gyvybei pradėti. Pradėdami gyvybę, žmo­nės tarnauja kūrybos tikslams. Todėl ir tas didysis sma­gumas, kuris patiriamas gimtims susieinant. Juo daugiau žmonės tuomet atsiduoda kūrybos galioms, tuo jis didesnis. Vyras ir moteris abu turėtų vienodai jausti ir taip pat išgyventi viso pasaulio, visos esaties pagrindą. Abu kūnai turėtų būti kupini gyvybę kuriančios meilės. Iš jos tu­rėtų gimti kūdikis.

Taip supratus gimčių susiėjimą, pasidarytų aišku, kad vaisin­gumo jėgos tėra duotos vienam, o labai ypatingam tikslui. Ir tik tam jos turėtų būti naudojamos, vien tinkamu pradėjimui laiku (vaisingomis dienomis). Taip jaučiantiems žmonėms vaisingųjų dienų laikas taptų ži­nomas. Retai jis tesikartotų. Bet jį pajaustų, ypač moteris, kaip saulės užtekėjimą. O vyras irgi jį numanytų. Vienodai abiejuose eitų laikas ir jo bangos, abiem vienas kitame gyvenant ir abiem atsiduodant tam, kas kyla iš šventųjų visumos gelmių.

Akivaizdu, kad mėnesi­nių metu pradėjimui laikas yra netinkamas. Tuomet ne tik kartojasi gyvybės rit­mas, bet su krauju kūnas nusivalo nuo gašlumo. Lengva suprasti, kad tuo laiku pradėtas vaikas negali būti gero kraujo. Todėl Rytų tautose, pavyzdžiui, Biblijos besilaikantiems žydams, moteris prieinama tik praėjus 7-ioms dienoms po mėnesinių. Žinovai sako, jog geriausias pradėjimo laikas, tikintis mergaitės, yra nuo 7-tos lig 9-tos, o norint sulaukti berniu­ko – nuo 10-tos lig 15-tos dienos po mėnesinių. Po 17-tos dienos moteris nebepastoja². ² Dr. M. E. Keith. Die Ehe. Lorch, 1908.

Berniuko arba mergaitės gimimas priklauso ir nuo to, kuris iš tėvų yra geismingesnis. Jeigu vyras, tuomet užgims mergaitė. Jo dvasios akyse stovi moteriškas pavidalas. Moters dvasioje – gyvas vyro pavidalas. Jeigu josios gimties galia yra stipresnė už vyro galią, tada gims berniukas³. ³ Dr. Franz Hartman. Die Geheimnisse der Zeugung. Leipzig, 1908.

Pastarasis tvirtinimas visai sutinka su anksčiau minėtu. Minėtos dienos atitinka moters galingumo lai­ką. Pradedant kitu laiku ir kitais jausmais, kūrybos jėgos turbūt nesusitaikys taip gražiai. Ir vaikai negalės būti tokio gražaus stoto, gražaus veido, tiesių sveikų kaulų ir geros sveikatos. O nesveikam žmogui yra daug sunkiau mylėti, būti kilniu, doru, labu.

Yra atrasta, kad vyriškoj sėkloj yra 12 rūšių ma­terijos, kurių kiekviena rūšis yra pradžia svarbios kūno dalies, pavyzdžiui, širdies, plaučių ir t. t. Iš to taipogi aiškėja, kaip labai svei­kam kūdikiui pradėti reikalingas sveikas tėvo bei motinos kraujas. Vyras, kuris eilę metų paleistuvavo ir gal net sir­go kuria nors gimties liga, gali vesti dorą, skaisčią mergaitę, vis dėlto jo vaikai nebus visiškai sveiki, bet, kaip ir jis, bus ligoti, sudirgę, silpno skrandžio, silp­nos širdies, nesveikų smegenų ir t. t.

Sveikas motinos kraujas labai atitaiso tėvo ligotumą. Tačiau jis negali ištaisyti visko, ką tėvas prarado sirgdamas gimties liga. Tik tuomet nebus liūd­nų pasekmių, jei vyras po savo ligos keletą metų gyvens visiškai skaistus, – kad jo kraujas galėtų visai atsinaujinti.

Pagaliau labai svarbu žinoti, kad tiktai pil­nai subrendęs žmogus teturėtų vaikus pradėti. Tai aišku iš to, kas anksčiau pasakyta. Žinovai, kurie tuos dalykus ge­rai žino, sako, kad vyras subręsta tik 30 metų sulaukęs, o moteris – 24. Iš to reikėtų spręsti, jog tik tokių tėvų, kurie tokio amžiaus apsives, vaisingumo jėgos bus pilnoje galybėje.

Jaunesnio amžiaus žmonės neturėtų kurti šeimos – vyras nesulaukęs 30, mergaitė nesulaukusi 24 metų. Anksčiau pradėti gimties gyvenimą netinka nei jiems, nei būsi­miems vaikams. Juo jaunesni tėvai, tuo trumpesnis vaikų amžius, tuo silpnesni ir jų kūneliai. Tiktai tuomet jie yra dar šiek tiek sveiki, drūti, jei jaunavedžiai pusėtinai skaisčiai gyvena.

Mūsų laikais labai kovojama prieš paleistuvavimą, ypa­č Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ir paprastai raginama anksti ap­sivesti, kad to išvengus. Tačiau tai neduoda nau­dos. Tas, kuris negali išlikti skaistus nevedęs, tas tikrai paleistu­vaus ir apsivedęs, pirmiausia su savo moterimi, o ir su kito­mis. O tai kenks ne vien abiem, bet ir jų vaikams.

Tačiau nenoriu likti nepasakęs, kad nežinant, kaip iškilti iš gimties varginimo ir iš geismų karščio, geriau yra apsivesti ir nuraminti savo kraują. Papročių laikymasis daug padės. Ypač jauniesiems, kurie sau ­vieni susižadina gimties geidimus, tai bus proga pasveikti – jų gimties gyvenimas taps geresnis. Tik nereikia pa­miršti, kad toks gyvenimas dar nebus tinkamas kilniam žmogui, o pateisinamas tiktai dėl žmoniškojo jo silpnumo.

Dar reikia žinoti, kad tėvai savo vaikų kraują gadina, ne vien vaikams dar neužgimus, bet ir vėliau. Vaikai turi būti maitinami motinos pienu. Žinoma, kad kūdikiai, pažindę motinos pie­no, kartais suserga arba ima dejuoti, verkti vos pabandę žįsti. Atsitinka tai tuomet, kai mo­tina yra supykusi, nusigandusi, nusiminusi, pavydulinga ir t. t. Visi ūpų-jausmų sujudimai, kaip jau kartą aiškinta, pasireiškia kraujuje ir visuose kūno syvuose, ir sukelia kokį nors nesveikumą. Moteris tai jaučia, nesijausdama tuomet visiškai smagi.

Didžiausias žmogaus jausmų-geismų ir kraujo sujudimas būna gimties patirtyje, o ypač jei tuomet nėra tikslo pradėti kūdikį. Kraujas tada visai apsinuodija. O iš kraujo gaminasi mo­tinos pienas – kūdikio maistas. Kaip gali kū­dikis neverkti ir būti sveikas, kai jį tėvai taip ga­luoja, o motina nuodais girdo!

Iš viso to matyti, jog kūdikis gali pilnai sveikas išlikti tik tada, kai jis tinkamu laiku pradėtas svei­kų, susivaldančių, skaisčių tėvų ir kai juodu susilaiko nuo naujo mėgavimosi gimtimi, kol kūdikis yra maitinamas krūtimi. Tai reiškia, kad tėvai nors aštuoniolika mėne­sių turėtų vengti gimties patirties. Vaisius auga maždaug devynis mėnesius, ir ne mažiau kaip devynis mėnesius kūdikis turi būti motinos pienu maitinamas.

Be abejonės, taip reikalauja gyvybės dėsniai. Pažvelkime ir palyginkime su gyvūnų gyvenimu⁴. O žmogus turėtų aukš­čiau būti už juos.

⁴ Šių dienų humoras: – Kaip jūs manote, Holmsai, kodėl vilkai sueina į porą visam gyvenimui, o šunys partnerius keičia? – Vatsonai, bet juk tai elementaru: šunys – žmonių draugai.

Vaikų dalis iš tėvų jausmų-minčių gyvatos

Daug ką paaiškina tai, kad pagrindinė vaikų dalis gauta iš tėvų yra kraujas. Tik nelengva visa suprasti, kas krau­jyje glūdi. Vokiečių poetas Gėtė sako: kraujas yra ypatingas syvas. O tai žodis pilnas išminties.

Labai daug reiškia tai, kad kraujas vaikams teko iš tėvų, o jiems – iš bočių ir taip tolyn į praeitį. Kraujas yra gyvybės nešėjas iš pačios nematomos žmonijos pra­džios iki mūsų dienų. Bet tuo toli gražu dar ne viskas pasakyta. Krau­jas yra tarpininkas tarp kūno ir jausmų-minčių, tai yra žmo­gaus vėlės gyvatos, kuri savo ruožtu yra tarpininkė tarp kraujo ir sielos-dvasios. Atsiminkite tiktai tai, kas jau kar­tą sakyta, būtent, kad visi mūsų jausmai-geismai-mintys nuolat veikia kraują ir taip tarsi patys juo virsta. Kitaip sakant, kraujas prisisunkia tuo, ką žmogus jaučia, geidžia, mąsto. Kokia yra žmogaus gyvybė, kokia jo vėlė, toks yra ir jo kraujas.

Todėl vaikai iš tėvų per kraują gauna ne vien tik kūno gyvatą, bet ir, sakykime, širdies ypatybes. O tėvai savo širdies ypatybes paveldėjo iš savo tėvų ir taip toliau atgal. Iš vienos kartos į kitą persiduoda ta pati psichinė gyvybė, tas pats vėlės gyvatos tu­rinys. Jis auga arba menkėja, skiriasi nuo kito tokio turi­nio ir taip gimsta žmonės su ypatingais jausmais, geis­mais, mintimis, būdais ir su ypatinga kalba. Tautos randasi, tarpsta ir nyksta. Ir taip naujai nuolat reiškiasi pra­eitų kartų gyvenimas, visas tėvų ir bočių vidus: jų linki­mai, geismai, jų širdis ir jų vėlė. O prie viso to dar prisideda atskirų žmonių dvasia-siela.

Todėl kraujas yra labai svarbus dalykas žmonių kar­toms. Nebus per dažnai kartoti, kad jis būtinai turi išlikti sveikas. Vaikai visuomet paveldės tokį kūną ir kraują, koks buvo jų tėvų. Jeigu tėvų smegenys silpnos, jų vaikų nebus geresnės. Tėvams sergant plaučių liga, vai­kai negali būti sveikais plaučiais ir t. t. Kiekvienas tėvų menkumas persiduoda vaikams. Tai tėvai visuomet turėtų atsiminti, norėdami gimtimi pasimėgauti.

Turėtų saugotis savo kūną ir nuodais silpninti. Visiškai neleistina, jei nėščios moterys geria nuodingus gėralus, kaip kavą, arbatą, alų, degtinę ir t. t. Tačiau retai kas joms tepasako, kad tie dalykai yra nuo­dingi ir gadina kraują bei vaisių. Netgi tikima, jog tokie gėrimai yra reikalingi. Ir dažnai patariama juos gerti. Mat nėščios moterys jaučiasi nesmagiai, ir širdis reikalauja keistų da­lykų. Kaip labai apsiniaukęs yra sveikasis žmogaus supratimas ir pajautimas! Nė­ra išminties tokiuose patarimuose.

Bet apie tai turbūt jau užteks. Dar labai svar­bu giliau pažvelgti į ryšius tarp tėvų ir vaikų. Vaikai iš tėvų paveldi ne vien tik kraują ir kūną. Ir nėra tiktai taip, kad kraują veikia tėvų minčių gyvata. Reikia tiesiog sakyti, kad vaikai paveldi dalį savo tėvų minčių. Labai svarbu tai suprasti. Kokie yra tėvų jausmai, manymas, mintys, tokie jie bus ir vaikuose. Čia kalbame apie tas žmogaus apraiškas, kurios yra skirtingos nuo sielos gyvybės ir kurias vadiname jausmų-minčių gyvata arba trumpai – vėle.

Jausmų-minčių gyvata arba vėlė nėra patvari. Ji nuolatos keičiasi. Kyla jausmai ir dingsta, atsiranda visokie norai, troškimai, geis­mai ir nurimsta. Ir vėl at­plaukia mintis po minties, ir vėl kažin kur pranyksta. Tokia yra jausmų-minčių gyvata, kuri persmelkia kūną bei kraują ir nuolat jį judina.

Dalis tėvų jausmų-minčių gyvatos tenka ir vaikams. Aišku, kad mo­tina daug daugiau savo vėlės gyvatos perduoda vaikams, negu tėvas. Kokie yra motinos jausmai, geismai, koks jos manymas, toks bus ir vaikų vėlės gyvenimas. Motinos vėlės gyvata persmelkia jos kūną ir jo vaisių, kurį jį nešioja savyje visą laiką ligi gimdymo. Vaiko vėlės gyvata yra atitinkamos motinos gyvybės dalis. Todėl vaikai visuomet apreiškia tokius pat jausmus, linkimus, geismus, kaip ir motina. Tėvas tik tiek tame dalyvauja, kiek jis motinoj sužadina jausmų, geismų, minčių ir t. t.

Aiškiau pasidaro, kai žvelgiame į vyro ir moters gimties gyve­nimą. Jeigu vyras savo moteryje dažnai sukelia gašlumą, tada, be abejonės, kūdikis bus tarsi gašlumu maitintas. Tėvai, pasiguosdami, kad jų maži vaikai linkę į nesveiką gimties gyvenimą, išduoda save. Vaikuose negali būti to, ko tėvuose nebuvo. Tačiau per vaikus regimai pasirodo, ką tėvai mokėjo paslėpti.

Dažniausiai vaikuose atsigimsta tos tėvų ypatybės, kurios vyravo tėvuose pradėjimo metu. Jeigu tėvai tuomet buvo neramūs, neskaistūs, neteisūs, nešvarūs, o jų vidus su­iręs, sukiužęs, pilnas visokios bjaurasties, visa tai tampa vaikų savybėmis. Ir priešingai, jeigu tėvuose tuomet vy­ravo kilni ramybė, širdies skaistybė ir malonumas, jeigu jų išmintis buvo šviesi, jų norai teisūs, vaikai paveldi šias ypatybes.

Tačiau nereikia manyti, kad tėvams tereikia tik apsimesti gerais, teisiais, skaisčiais ir t. t. Akies mirksnio ūpai nedaug tereiškia. Vaikai paveldi tik tas gyvybės bangas, kurios tėvams yra būdingos ir įprastos, o ypač – kylančias iš motinos širdies gyvatos. Jausmai, geis­mai, kurie tiktai kartais, kaip kokie svečiai, apsilanko šir­dyse, nepadaro didelės įtakos. Jie šiek tiek žmones veikia, valdydami juos pačiu pradėjimo metu. Tačiau nulems kasdienė motinos vėlės būklė, o ir tėvo, kiek jis savo širdies gyvenimu dalinasi su motina.

Iš viso to turbūt aiškėja, kaip labai tėvams, norint pradėti kūdikį, šalia geros kūno sveikatos reikalinga ir aukšta dora. Dabar regi­me, koks didis yra skirtumas tarp šiems laikams įprasto gyvybės pradėjimo ir to, kurio reikalauja gimdymo dėsniai. Ir nei vieno negalima pateisinti, nes su Dievo dėsniais nesiderama. O gimties gyvenime kaip tik jie ir apsireiškia. Niekur jie taip nepasireiškia, kaip čia, kur vyksta kūryba. Kas nori tėvu arba motina tapti ir būti savo vaikų gerbiamas, turi tiems dėsniams paklusti.

Nepamirškime, kad tai, kas lig šiol buvo pasakyta, tėra tik maža vedusiųjų gyvenimo dalis. Bet kokia ji yra svarbi, rodo vien tai, kad tėvai nenorėdami kūdikio, naudojasi stebuklinguoju gimties įtaisu vien savo geismams patenkinti. O kokie būna jų jausmai, geismai ir mintys, jei moteris pastoja! Jie tiesiog prie­šinasi augančiam kūno vaisiui. Nuolatos jie geidžia, kad jis žūtų. Netgi naudoja žoles vaisiui pašalinti! Ir gal nė nemano, kad tai yra žmogaus žudymas. Tėvai žudo savo vaikus! Kartais tam darbui pasitelkia gydytojus! Kai kas teisinasi tuo, kad moteris per silpna gimdyti. Bet kam tada susieina su vyru? Vaisius neužsimezga įsčiose, jei nebūna sueities. Todėl labai lengva išvengti apvaisinimo.

Kai kam atrodo, kad neįmanoma be gimties smagumų gyventi. Nei vyras, nei moteris netiki, kad be to galėtų apsieiti. Tuo jie visai aiškiai parodo savo doros lygį. Išei­na, jog žmonėms nėra galima žmoniškai gyventi, O iš tokio gyvenimo kyla ne tik vyro ir moters ligos, bet ir ypatinga jų vėlės gyvata, dalis kurios tenka vaikui, tai yra jo paveldėta ūpų, geismų ir minčių gyvata. Negali ji būti kitokia, negu ji buvo tėvuose. Tai, kad vaikai iš mažų dienų linksta žudyman, kad dėl menkos priežasties nori tuoj kažką su­naikinti, kad tiek daug žmonių jau vaikystėje dažnai mąsto apie tai, kaip sau pasidarius galą, o kai kurie ir žudosi, nėra nuostabu. Jiems tai prigimta. Tėvai jiems tai suteikė pirm užgimimo.

Tokiu būdu beveik visos mūsų amžiaus nedorybės atsiranda. Iš nesveiko kraujo, iš tėvų ligotumo gimsta vaikai su nesveikais sąnariais, neužaugos, kup­roti ir t. t. Iš nelemto tėvų geismingumo ir gašlumo gimsta ir nesveika vaikų dora, kuri apsireiškia veiksmais, kurie tėvuose gal tebuvo tik polinkis arba geismas.

Nebūtų tiek visokių piktybių, jeigu vaikams tėvai nebūtų perdavę nelabumo. Vaikai visuomet yra tikri tėvų doros reiškėjai. Jie galėtų būti jų garbė, o dažnai yra jų gėda. Ketvirto Dievo įsakymo visai nereikėtų, jeigu tėvų širdis, jeigu visa jų vėlė būtų giedra ir skaisti. Žmo­gus ir nenoromis turi gerbti tai, kas kilnu, dora, – tai yra būtinybė. Tėvai turi tokius vaikus, kokie jie pa­tys iš tikrųjų yra.

Nėra visi tėvai tokie, kaip čia rašoma. Gana daug žmonių gyvena taip, kad išlieka sveiki, ir apie juos galima kalbėti kaip apie dorus žmones. Tačiau ir šitie nusižengia prieš savo kūdikius. Dalykas tame, kad jie pradeda vaikus be tikro išjautimo to, kas atsitinka, ma­nydami, kad jeigu bus vaikų – gerai, jeigu ne – tiek to.

Reikia suvokti, ką tai reiškia. Tokie tėvai beveik prily­gsta tiems, kurie iš netyčių pradeda vaikus. Ir ži­noma, jų vaikai jiems prilygsta. Iš prigimties jie yra ne­tvirti savo veikimuose ir per vi­są gyvenimą būna silpni. Gyvenime jie visuomet abejoja. Neturi tvirtos valios. Pradėdami ką nors veikti, jie nuolat svyruoja, kol nepraeina tinkamiausias lai­kas. Tokie žmonės nevykdo savo darbų galingai ir tvirtai.

Tikrasis žmogaus veikimas yra tas, kurį žmogus pildo, jame gyvendamas su visa savo asmenybe. Toks žmogus yra vientisas ir todėl didis, galingas, nors, kaip aiškino­me, žmogus yra tikrai sudėtinga visokių jėgų sąranga. Vientisumas randasi, kai visam žmogaus gyvenimui vado­vauja siela, o mintys, geismai ir kūno linkimai jos klauso.

Tai labai svarbu ir gyvybę pradedant. Vyras ir moteris turi pil­nai pajausti šio ypatingo įvykio kilnumą. Abu turi iš savo meilės gausybės, iš savo geismo ir džiaugsmo, tarsi ma­tyti iškylant naują žmogų, kuris būtų jųdviejų meilės vaisius ir kuriam jie nori draugiškai skirti savo gyvenimo širdingumą ir rūpesčius. Taip pradėti vaikai, dar kūdikiais būdami, pasižymės tvirtumu. Giedrai žvelgs jų akys. Rimtai, bet galingai jie kibs į pasirinktąjį darbą ir vykdys jį be jokio svyravimo. Tvirtybė ir galybė bus tiesiog regima iš viso, ką jie darys, nors tai būtų menki ir kasdieniai dalykai.

Bet kur yra tokių vaikų? Kur tėvai, kurie taip pradeda, – taip, kad jiems tokie vaikai gimtų? Galima nurodyti į gyvūnus. Jie gamina visiškai tam atsidėję. Karvė ne­prisileidžia buliaus, nebūdama pasiruošusi tapti veršinga. Bet skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus yra labai didis. Gyvuliuose veikia didžioji gamta. Žmogui leista pačiam savaip visa padaryti. O jis, vargšas, yra neišmanėlis. Todėl ir pradeda lyg sapne.

Tai ir yra priežastis to, kad mūsų laikais nėra didžių vyrų ir moterų, nėra tikrųjų laisvūnų, kurie, niekieno nepri­versti, valdo gyvenimą iš savo asmenybės gelmių, laikydamiesi tikrųjų gyvybės dėsnių. Mūsų Lietuvoj beliko beveik vien mažvyriai. Naudos būsimajai žmonijai jie neatneš. Todėl būtina lietuviams kitaip gimties dalykus suvokti. Lietuvių tauta atsigaus tik tuo atveju, jeigu dabartinė ir būsimoji kar­ta pradės ir gimdys kitaip, būtent pilnai žmoniškai. Bū­dami patys savo norų ir valios viešpačiai, ir mūsų vaikai galės didėti. Galėtume žvalgytis, kur dar pasaulyje yra tokių dvasios bei kūno milžinų, kokių yra Lietuvoje.

Tokiam atsigavimui labai reikalingas giedras, tvir­tas manymas. Mąstymas yra didžiausioji pasaulio galybė. Iš mąstymo kyla mintys. Jos sudaro tėvuose tikrą gyvatą. Dalis tos gyvatos tenka ir vaikams, kol nėštumo metu jie auga motinos kūne. Kokiomis mintimis tėvai gy­vena, tokias pagrindines vėlės ypatybes paveldi vai­kai. Daug daugiau, nei kraują ir jausmus, tėvai kaip paveldą vaikams perduoda savo mintis. Asmens gelmes pildo mintys. Jos yra pirmoji žmogaus asmenybės apraiška.

Visos gyvenimo apraiškos prasideda iš minčių. O kiek­viena mintis giliai veikia geismus ir tuo pačiu kraują. Mintis tampa geismo prasme ir kraujo gyvybe. Visas žmogus prisisunkia savo mintimis. O jei yra aukštai iškilęs, jis visą savo prigimtį pripildo savo mąstymo galybe. Todėl labai lengva suprasti, ar žmogus turi daug, ar mažai minčių; ar jis galingai, ar tiktai silpnai tegali mąstyti.

Visa žmogaus išvaizda, jo stotas, eisena, kiek­vienas jo judesys rodo, kokia yra jo minčių gyvybė. Todėl akivaizdu, kad tėvai tai perdavė savo vaikams. Vaikų asmens gyvata auga taip, kad pa­sidaro tinkama tokioms mintims, kuriomis tėvai gyvena.

Todėl, pavyzdžiui, jei tėvai daug mąsto apie turto susikrovimą, apie apgavystę, melą, nedorumą, neteisingumą, vaikai tai perima kaip paveldą. Tokių tėvų vaikai sunkiai pajėgia netapti apgavikais, melagiais ir tuo, kas tam pri­lygsta. Kiekvienas žmogus žino iš patirties, kaip galingai jį valdo mintis, kurią jis savo sąmonėje maitina. Bet jei vaikui yra prigimta tam tikra minčių gyvata, pa­gal kurią ir jo smegenys yra augusios ir pasidariusios tam tikroms mintims priimti tinkamos, tada vaikas vargu ar begalės jų išvengti.

Ir šitame dalyke motinos asmens turinys labai svarbus. Prieš pradėjimą tėvo ir motinos minčių ypatybės vienodai persiduoda vaisingumo galioms, nors abu dalyvauja ir vienas kito minčių gyvenime. Bet po apvaisinimo motinos min­tys ir visa jų gyvybė yra nepalyginamai svarbesnė.

Augantysis vaisius tiesiog kvėpuoja motinos minčių oru. Tėvas tegali tik prisidėti, pasirūpindamas, kad mo­tinai ateitų kuo gražiausios ir kilniausios, maloniau­sios ir šviesiausios mintys. O motina būtinai turėtų mąstyti vien apie tai, kas teisu, gražu, malonu. Taip abu tėvai ir tuo pačiu jų vaikas gyventų skaidrių, tyrų minčių erdvėje. Taip abu gimdytojai atliktų pareigą savo vaikui.

Žmogus negali veikti nieko kito, negu tai, į ką jo min­tys krypsta. Kad žmonės tai gerai įsidėmėtų ir niekuo­met nepamirštų! Tuomet jie pasirinktų geriausias ir tinkamiausias mintis ir jas maitintų, kitaip sakant, palaikydami jas savo sąmonėj kuo ilgiausią laiką, jomis pripildytų sa­vo sąmonę. Mintys yra gyvi dariniai, kurie labai daug reiškia kiekvieno žmogaus gyvenime dabar ir būsimųjų kartų amžiuje.

Iš viso to, kas pasakyta, turbūt aišku, kad vaikas iš tėvų gauna ne vien kraują su visu jo turiniu, bet sąlygas ir geismams, ir mintims. Sunku įsivaizduoti, kiek daug tėvai vaikams suteikia, koks didis dalykas yra vedybos ir kūdikių pradėjimas. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildyti visokias pareigas. Bet nepalyginamai didesnės yra tėvų pareigos vaikams. Tos pareigos jiems yra užduotos jau nuo pirmųjų jų bendro gyvenimo dienų. Kiekvienas žmogus, kiekviena žmona visu savo kūnu ir krauju, visu savo asmeniu atsako už savo gyvenimą, savo pasielgimą prieš būsimąją kartą, prieš visą žmoniją. Visas tėvų gyvenimas, o ypač gimdymas yra slėpinys, kadangi jis yra visų dalykų kilniausias. Rei­kėtų tai pilnai išjausti ir niekuomet nepamiršti.

Vaikai tokių tėvų, kurie savo vaikus bus pradėję su pilnu savo pareigų ir gyvenimo galybių pajau­timu, bus tikrai sveiki ir kūnu, ir siela. Kaip kokie stebuklai jie gyvens tarp kitų. Dvasia, o gal ir kūnu jie bus milžinai. Iš skaisčiųjų jų veidelių ir gyvų kaip žvaigždės akių žvelgs galingas manymas, o sieloj kaip gyva liepsna degs mąstymo ugnis. Ir jų protas bus nuo­stabus. Iš pat mažų dienų jie aiškiai skirsis nuo kitų vai­kų. Jau lopšyje jie pasirodys protingi. Neverks, nerėks. Ramiai jie sau šypsosis ir žiūrės, kaip suvokti jiems naują aplinką. Tik išalkę ir nešvarūs tapę, jie rei­kalaus pagalbos. Bet apvalyti, pavalgydinti, jie gyvens ir žais, kaip išmintingi, kuriems nieko naudinges­nio už žaidimą, tuo tarpu daryti nėra galima. Nereikės tėvams naktimis budėti, pas gydytojus bėgioti, pirkti visokiausių vaistų ir maistelių, kurie šiandien vaikų maitinimui siūlomi, bet juos tik susargdina. Viso to nebereikės.

Visa tai rasis iš tėvų gyvenimo, iš jų doros, iš jų skaistumo ir širdingumo, iš skaidrios jų minčių gyvatos. Tokius tėvus vaikai mylės be jokių įsakymų. Vaikai negalės kitaip pasielgti. Jie gyvai jaus, kas jiems iš tėvų yra tekę. Vaikai bus palaimingi visą savo amžių. Žydų įsakymas, kurį vadiname ketvirtuoju Dievo įsakymu, sako: „Gerbk tėvą ir motiną savo, kad tau gerai sektųsi ir tu ilgai gyventumei ant žemės“. Bet daug reikalingiau yra sakyti tėvams: gerbk žmo­niškumą pradėjimo dėsniuose ir pildyki pa­reigas savo vaikams bei visai žmonijai!

Tik taip žmonija tegali atsigauti ir pasveikti. Nebūtų tad tiek ligų ir tiek luošų žmonių, nebūtų tiek negerovių ir kvailysčių. Sveikasis, tyrasis žmonių kraujas pats apsigintų nuo visų ligų. Nereikia į jį primaišyti, kaip tai šiandien beveik kasdien daroma, visokių nuodų ir nešvarumų, kurie tiktai jį teapsunkina. Nereiktų baus­mių ir kalėjimų. Nebūtų tiek piktybių, iš kurių visi žinomi bjaurumai kyla. Skaistūs žmonių jausmai ir min­tys būtų kaip koks dangus, kuriame žmonės gy­vena. O skaistieji jų norai, šviesios ir doros mintys saugotų juos kaip tikri angelai.