Duona ir žodis
1. Invokacija
Tu davei man duoną
ir davei man žodį…
Tu davei man kūną
ir davei man sielą…
Tu man ištiesei dosnią
ir švelnią motinos ranką…
Ir, ištiesusi vieną ranką, tarei:
— Čia bus tavo duona.
Ir, ištiesusi antrą ranką, tarei:
— O čia bus tavo knyga.
Ir bus ši knyga tavo
kasdieninė duona.
Augink sau duoną ir augink knygą —
ir tu užauginsi mane.
Nebebūsiu maža, o būsiu
pasakų Neringos dydžio.
Pasakų Neringos dydžio,
karališkos gulbės grožio.
Karališkos gulbės grožio,
gintaro paukštės skambumo.
Gintaro paukštės skambumo —
stambi ir skambi Lietuva.
Augink ir gink savo duoną
ir knygą — ir tu apginsi mane.
Ir aš dariau kaip buvo
man liepta: ir auginau,
ir gyniau — ir kasdieninę savo
duoną, ir kasdieninę knygą.
Tai kas yra mano duona —
knyga ar gintaro grūdas?
Bliovė, menu, mano avelės.
Aš stovėjau ant kelmo
ir apžiojęs karklo dūdelę,
švilpavau strazdo skerco…
Paskui pasidėjau knygą ant kėlimo
tarsi ant stalo. Verčiau
baltus jos puslapius,
duoną kramčiau…
O tu dainavai man lopšinę:
— Baltos lankos,
juodos avys,—
kas išmano,
tas jas gano…
Aš ganiau savo baltas avis.
Ir jos manęs klausė.
Aš nemokėjau juodų avelių
ganyti — juodos neklausė…
Pabiro ant baltos knygos
juodi duonos trupiniai —
lygiai tokie kaip juodos raidės.
Ir aš paklausiau:
— Duonos grūdeli, kas tave sėjo?
kas užaugino?
kokį tu speigą,
kokį tu vargą
pakėlei, kol mums užaugai?..
Grūdas atsakė:
— Sėjo artojas,
žemė augino,
žiemą pakėliau,
vargą pakėliau,
užaugau, kad jus pamaitinčiau…
Žiūrėjo iš baltos knygos
juodos raidės — lygiai tokios
kaip duonos juodi trupiniai…
Ir aš paklausiau:
— Žodžio grūdeli,
kas tave sėjo?
kas užaugino?
kokį tu speigą,
koki tu vargą
pakėlei, kol mums užaugai?..
Žodis atsakė:
— Sėjo poetas,
žemė augino,
žiemą pakėliau,
vargą pakėliau,
užaugau, kad jus pamaitinčiau:
„…imkiet mani ir skaitykiet!..”
It paėmiau aš ir skaičiau…
Nurijau duoną kaip žodį.
Nurijau žodį kaip duoną.
Ir žodis man tapo duona.
Kasdienine mano duona.
Lietuviški žodžiai
Ak žodžiai, lietuviški žodžiai,
Susukę lizdus po tėvų
Pastoge kaip jaukūs sparnuočiai,
Nenoriu tuščių, negyvų
Namų ir lizdų.
Ir nenoriu Tų žodžių sparnuočių mirties.
Skambėkite paukščių minoru,
Atlėkę čia iš praeities:
— Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę…
Lietuviški žodžiai, išaugę
Kaip medžiai miške, kaip gražiai
Prie kelio ir kaip į palaukę
Išėję baltieji beržai.
Tvirti, liemeningi, padangę
Parėmę žaliaisiais pečiais,—
Jokia jų audra neįstengia
Išrauti žiauriais papročiais:
— Gale lauko toli
Trys berželiai stovi…
Lietuviški žodžiai — kaip bangos:
Žiloji lietuvių kalba
Kaip Nemunas pievomis rangos
Per amžius — tautos pažiba!
Didinga, galinga, svajinga,
Daininga plati jos tėkmė.
Pasauly mums nieko nestinga,
Kol skamba kaip auksas giesmė:
— Tykiai tykiai
Nemunėlis teka…
Lietuviški žodžiai — kaip grakščios
Sadutės šokėjos kieme:
Padangei žvaigždėm apsisagsčius,
Jos plauko kaip gulbės žeme.
Ir grindžia jos ievaro tiltą
Tarp putino ir tarp žalios
Rūtelės, ir kloja vai šiltą
Jiems guolį žvaigždžių pataluos:
— Aleliumai, rūtele,
Ievarėlio tiltą…—
Ak žodžiai sparnuočiai! Lapuočiai
Beržai! Ak lietuvių senos
Kalbos — tarsi Nemunas — žodžiai!
Meldžiu, nepalikit dainos,
Meldžiu, nepalikite mano
Namų, nepalikit, meldžiu,
Gyvos Lietuvos — ji gyveno
Ir gyvu gyvens tik žodžiu:
— Lietuviais esame
Mes gimę…
Prisikėlimo giesmės
1
…Ėjo amžiai… Ir tavęs tikrai neglostė.
Per tą laiką net sidabras, net, beje,
Auksas, net ir tas galėjo čia pajuosti.
Tu viena ištvėrei savo staklių soste.
Neišpustė židinio tau vergija.
Lietuva —
juodam net kelyje —
Tu gražiausia,
Tu balčiausia
Lelija…
Rūpesčiai, tiesa, išrašė tavo kaktą.
Pasidabrino anksti kasas šalna.
Atsirėmusi į baltą durų staktą
Ir paslėpusi nuo priešų namo raktą,
Tu stovėjai tartum saulėta diena,
Lietuva —
suskirdusi sena
Tu medinė mano
Madona…
Lingavai keliais — lyg vėliava į mūšį.
Keliavai laukais — lyg pasaka žila.
Vakarais troboj ratelis dūzgė ūžė.
Mintį tarsi siūlą mums verpei, motuše,
Ateitį nušvietus medine skala,—
Lietuva —
čiurlioniška Sala,
Karalaitės Pasaka,
Tyla…
Neišblėso, neužgeso, neišnyko
Židiny širdies kaitrumo žarija.
Pelenuos žėrėjęs auksas mūsų knygų
Ir programų puslapiuose auksu liko,
O pajuodo, aišku, amžių vergija.
Lietuva —
maironiška svaja —
Mėlynoji Nemuno
Gija.
Tu buvai man pasaka, kai žemėj maža
Buvo laimės — tu man ir dabar lieki
Pasaka, kai žvaigždės papuošė peizažą.
Du sparnai tarsi audimo staklės čeža.
Du sparnai man šmėsčioja aky.
Lietuva —
tu pasakų laki
Gulbė — vis leki, leki.
Leki…
2
Man negaila kalėjimo spynų:
Iškankino kaip dvaro šuva
Diktatūrų laikais, iškankino
Tos spynos tave, Lietuva —
Mano švelni Lietuva…
Bet laimino amžiną duoną
Ir žodį gera ir sava.
Panaši į medinę madoną
Prie kelio — tėvų Lietuva —
Mano kilni Lietuva…
Sidabru padūmavo jos kasos,
Žvaigždėmis vainikavos galva.
Tačiau nenutildavo drąsūs
Jos žingsniai — kol vyko kova —
Mano rūsti Lietuva…
Lietuva kovoje nesustoja.
Kol ji nesijaučia laisva…
Ir laimina savo artoją
Į kovą kančių Lietuva —
Mano drąsi Lietuva…
Spinduliuoja, ugnelę užkūrus.
Kaip aušrinė žvaigždė — Lietuva.
Ir verda prie gintaro jūros
Amžina baltų laisvės kova.
Mano kantri Lietuva
Žemę aria ir geležį minko.
Ir saulėtekis vyšnių spalva
Nudažo tave, darbininko
Ir artojo nauja Lietuva —
Mano brangi Lietuva…
3
Esu Daina: einu aš ir dainuoju…
Aš čia gimiau, esu ir gyvenu…
Laukuos esu lietuvišku artoju…
Degu ir žėriu daugelio dienų
Gimtų sodybų ir plačių kelių
Neužgesinamu žiburėliu…
Esu Daina: einu aš į dirbtuvę
Ir čia dažnai būnu darbininku,
Kalu iš plieno savo krašto būvį,
Visus telkiu, į būrį aš renku,—
Esu galinga, skambanti, graži
Dirbtuvės ugnyje ir geležy…
Esu Daina: einu, kur auga javas.
Esu į žemę krintantis lietus.
Esu giria suošus, sužaliavus.
Esu ramunių kvepiantis medus.
Ir tarp sodybų ir žalių laukų
Upeliuku šnarėdama teku…
Esu Dama: einu į jūros krantą.
Esu kalnuos ir miestuos…
Ir būnu Milžinkapiuose, žadindama šventą
Istoriją, neužmirštą sūnų…
Prie Kuršių marių, Panerių kalnų
Gimiau, esu ir šiandien gyvenu…
Esu Daina: einu aš į lietuvio
Namus, kur kaista šiltas židinys…
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo.
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu Daina: aš amžina ugnis —
Ir neužges lietuvio židinys…
Lietaus ir vėjų žemė
Aš tol nebaigsiu žalčio pasakos — kol upė
Negrįš atgal iš jūros. Ir kol mano rankoj nepradės
Žaliuoti priežodžio lazda. Kol tu nenusimesi
Spygliuoto Eglės apdaro. Ir kol pajūrio kopomis
Neatskubėsi čia — į gintarinę žalčio olą. Ir
Kol man į veidą nepažvelgsi gintaro akelėm,
Kaip žvelgdavai — kol netapai sakmės Egle…
Bet upė ta iš jūros dar negrįžta.
Dar nežaliuoja priežodžio lazda.
Dar Eglė nenusimetė žalios
Skaros ir nepavirto balta žvejo
Dukra — nepažvelgė į žalią veidą
Man gintaro akelėm. Lietuva —
Linguoja kopose madoniškoji Eglė.
Kometų vėjas brauko jos spygliuotas
Našlės kasas. O veidą glosto kraujo
Puta pasruvusi saulėlydžio ranka.
Aš rymau jos papėdėje — panėręs
Akis į didelę kaip amžinybė jūrą,
Kuri mane grąžina to nedidelio
Ir taip man reikalingo lašo, nuo kurio
Prasideda ir Lietuva, ir upė.
Negrįžta upė — ir negrįžta Eglė.
Apgobusi žalia skara — ji saugo
Ir gina nuo lietaus ir vėjo Lietuvą.
Visus vaikus — net drebulę. Lazda,
Ir ta dar mano rankoj nežaliuoja.
Bet aš nebaigsiu žalčio pasakos — kol upė
Negrįš atgal iš jūros. Kol ši didelė galybė
Man negrąžins nedidelio rasos lašelio.
Kol amžinybė negrąžins vienos laimingos
Akimirkos. Ir jeigu mano rankoje
Nesužaliuos lazda — žaliuosiu aš.
Aš ir grąžinsiu sakmei baltą pieno putą.
Galiu prisiekti savo lyros stygomis!
Mano lietaus ir vėjų žemė
Niekada ir iš nieko neprašė
Jokios malonės. Neprašau jos ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Pati susikrovė pilnus aruodus
Dainų ir duonos. Susikroviau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Lietų pavertė auksu, o vėją
Dainų sidabru. Jai padėjau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Lietų surenka, vėją skambiai
Kitiems atiduoda. Pasimokiau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Augino mane tarsi medį,
Tinkamą sijai. Lapojau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Atmatavo mano šakas ir mano
Šaknis po lygiai. Tad išsilaikiau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė
Mano šakas atidavė lietui,
O šaknis vėjui. Skambėjau ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žemė —
Lietaus ir vėjų vandeny ir ugny
Užgrūdinta. Užgrūdintas ir aš.
Mano lietaus ir vėjų žeme
Buvo ir bus. Būsiu ir aš — kol bus
Mano lietaus ir vėjų žeme…
Mano Lietuva
Nemaža Baltų jūra matė vėjų,
Bet upės čia nepakeitė srovės…
Kaip Lietuva prie Nemuno stovėjo,
Taip tebestovi ir toliau stovės…
Ji stovi čia — kaip pasakiška
Eglė, Pakėlus dukrų ir sūnų klaidas,
Pakėlus žalčio kruviną spektaklį
Ir vėl užgydžius mirtinas žaizdas…
Ją mokė melstis akmeniniam stabui,
Ir ji čia nesiskundė — pailsau…
Didžius turtus sukrovė kito labui,
Dainų gi auksą pasiliko sau…
Aš ją matau išdidžią, tiesią, gražią.
Ji mums per amžius gintaru žėruos.
Viršūne ji žvaigždėtą dangų gręžia
Ir ilgisi rytinės jau aušros…
Gal keičiasi jos apdaras ir būdas,
Bet ji širdies taurumo nepraras.
Prie Nemuno pasėtas laisvės grūdas
Ilgai maitins jos sūnus ir dukras…
Atsiverčiau gyvenimą — kaip knygą,
Krauju rašytą knygą — ir skaitau…
Pravirkdžiau širdį — tarsi smuiko stygą.
Bet, perskaitęs šią knygą, supratau:
Yra darbštaus ir gailestingo būdo
Tautoj kažkas ir linksmo, ir graudaus.
Jos mįslę man sunku įspėti būtų,
Jei būčiau vien ragavęs jos medaus.
Bet aš ir jos tulžies pažįstu skonį.
Todėl man jos kančia tokia karti.
Tokia saldi žvaigždėta jos svajonė.
Aš ją jaučiu arčiau negu arti.
Kur kas arčiau negu vėjelio vėsą.
Kur kas arčiau negu lietaus lašus
Ir negu saulės šilumą ir šviesą.
Aš pats dabar į medį panašus.
Prisiglaudžiau prie jos tiesaus kamieno —
Nebeatplėš manęs jokia galiai —
Ir dalinuos viena daina ir vienu
Gyvenimu su pasakų Egle…
Širdy jaučiu širdies, jos gailestingos
Širdies, gyvybę. Aš su jos žodžiu
Suaugau — kaip šaknis ar kaip išlinkus
Šaka suauga su pačiu medžiu.
Ir nežinau pasaulyje aukštesnio
Už eglės ūgio žodį — Lietuva.
Ir nežinau saldesnio duonos kąsnio.
Ir man graži lininė jos spalva.
Jaučiu jos nesulaikomą augimą.
Ir pats aš augu tik su ja kartu.
Ir rūpestingai saugau jos likimą.
Ir rūpinuos jos amžinu vardu.
Jaučiu kiekvieną atskirą jos šaką,
Kiekvieną šaknį. Ir jaučiu, kaip jos
Kamienu amžina gyvybė teka.—
Pats Nemunas ją amžinai taip juos…
Man Lietuva prie Nemuno stovėjo
Ir tebestovi. Ir toliau stovės.
Ir nebaisu bus Baltų jūrai vėjo…
Ir lėtos upės čia nekeis srovės…
2
Aš baltas: saugau ant Baltijos kranto
Trobą su nuosavu židiniu,
Kuriame žibinu protėvių šventą
Ugnį — lyg gintarą lydinu…
Leidžiasi saulė: raudoniu lango
Kvadratą kaip vatą sukruvina…
Paimu kūdikį saugiai ant rankų,
Tartum jį ginčiau nuo šūvių. (Na,
Ne per seniausiai karo pašvaistės
Ritosi pamario kopomis…
Čia su šaknim tartum ąžuolas aistis
Buvo išrautas…) Ir kopiam mes:
Lydime saulę — tą didelį laivą,
Plaukiantį jūra į tolumą,
Lydime baltą kaip žaibą ir laibą
Kaip Žilviną paukštį nenuoramą…
Bangos, tos didelės plekšnės, tie uotai,
Sugūra. Pakvimpa čia unguriu.
Aš saulės puodą vestuvinei puotai
Kaičių ir ugnelę čia užkuriu…
Ginasi mano nuo karo, nuo bado,
Nuo maro ranka ši įdiržusi.
Kvepia nektaras: bitės man medų
Renka pušyno viržiuose.
Kvepia žuvim. Kvepia baltiška duona.
Skalsiai ji baltą pasotina.
Ir lyg medinė lietuvių madona
Ar Eglė skarotoji — motina,
Kaitrią ugnelę uždegus,— kaip žvaigždę
Aukštai pasirodžiusią,— židinio suodžiuose,
Puodą jau kaičia…
Vakaras kaip kūdikis žaidžia
vakaras pamario sodžiuose…
Aš baltas: ant balto Baltijos kranto
Kopose rymau, mąstau ir lyginu
Vakaro žvaigždę ir protėvių šventą
Ugnį — su nuosavu židiniu…
3
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai.
O Lietuva — geriausias mano draugas.
Ir šnekamės — kaip du seni draugai…
Užsirūkau. Pasislepiu. Po beržu.
Ir šnekamės familiariai abu.
Geri draugai ničnieko nesivaržo.
Nereikia tik tribūninių kalbų…
Mačiau tave paraližuotą vargo
Ir pirmą žingsnį statančią mačiau:
Žengei labai nedrąsų ir atsargų…
Dabar žengi kas kartas vis tvirčiau…
Bet suprantu aš tavo lėtą būdą:
Gyvenimas išmokė atsargos…
Čia visko būta… Čia ne kartą žūta…
Krauju čia lyta… Verkta čia varguos…
Kalnai. Ir pilys. Kapinės. Ir kryžiai…
Kiti kapai nematė net gėlių…
Bet man džiugu, kad eiti pasiryžai
Žvaigždėm nusėtu žemišku keliu…
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai.
Kalbėk kalbėk man — tarsi geras draugas.
Ir plaukia tavo žodžiai — kaip rugiai.
Kalbėk apie kasdienį savo darbą.
Apie sėkmes ir nesėkmes.
Žodžiu, Papasakok, kaip sekasi tau tarpą
Užpildyti tarp žemės ir žvaigždžių.
Kalbėk apie neišgalvotą savo
Gyvenimą labai man realiai…
Aš parūkysiu. Paklausysiu javo
Žalios kalbos. Kaip klauso nebyliai…
Kalbėk kalbėk… O aš klausysiu draugo,
Tylėdamas klausysiu Lietuvos,
Kuri kaip derlius laukuose užaugo,—
Jos žodžių varpos šnara prie galvos.
Pažvelgsiu į čiurlioniškus žvaigždynus
Ir ten išvysiu Lietuvos pečius…
Ir mano siela, grožį jos pažinus,
Su Nemunu tekės ir neišdžius…
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai…
Tu, Lietuva, man kaip geriausias draugas
Pakilus — Eikim! — tyliai pasakei…
Eime laukais! Kodėl mums neišeiti
Pasigrožėt Kalpoko peizažu?
Sutiksim metų metais Donelaitį,
Keliaujantį arimais pamažu…
Sutiksime laukuos M. K. Čiurlionį,
Ir jis spalvotą pasaką paseks:
Joj karalaitės Lietuvos kelionė
Labai ilga — ligi žvaigždėto Rex…
Sutiksime baudžiauninkų Strazdelį.
Su Poška pastovėsime Baubly.
Žemaitę, Krėvę, Cvirką per mūs šalį
Keliaujančius sutiksime kely…
Sutiksime Maironį ir Janonį.
Nusišypsos mums lyriškai Neris.
Į Pirčiupį atves šita kelione,—
Prie Motinos mums ašara nukris…
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Laukas.
Rugiai išplaukia. Plaukioja drugiai…
Dėkoju, Lietuva, kad tu kaip geras draugas
Man šiltą, gerą žodį pasakei…
Na, metas kilti… Iki kito karto…
Grįžtu laukais… Čia visko tiek mačiau…
Kelionė man šį kartą neapkarto…
Ir liko širdyje dabar kur kas šilčiau…
—
Nėra man krašto nuostabesnio,
Kaip mano kraštas nuostabus.
Nėra skalsesnio duonos kąsnio,
Nėra ir niekur man nebus.
Autorius: Eduardas Mieželaitis
Vytautas Mačiuika
Tas vardas — Lietuva
To vardo, širdim iškentėto,
Kartoji raides pratisai.
Dar teka šaltinis iš lėto,
Dar skamba Tėvynės garsai.
Tas vardas – didžioji paguoda,
Tas vardas – jaunystė žalia.
Užmirštame praeitį juodą,
Kai plazda trispalvė šalia.
Atrodo – perkūnai nurimo,
Bet gaudžia dvejonė dusli.
Nekeiki klastingo likimo,
Jei liksi stovėt nuošaly.
Bronius Mackevičius
Mano mažoji žemė
Begalinės visatos didybės,
Nepažinęs, pamilt negaliu.
Aš — spyglelis,
Ant dzūkiško ėglio pakibęs,
Vienai dienai
Prie gaublio didžiulio prilipęs
Su gimtųjų laukų lopeliu.
Tam lopely —
Septynetas pirkių ir miškas,
Pilnas uogų, pušelių ir kryžių senų.
Dar — upelis,
Atspindintis dangų ir viską
kuo ir kam gyvenu.
Vieną kartą ten,
Saulei visai nusileidus,
Virs atodūsiu darbas sunkus.
Ir ištirps rūkuose mano veidas
O aidas
Mano žodžių
Sups smilgas laukuos.
Nes ir žodžiai tie buvo iš rūko,
Grikių kvapo, ošimo šilų.
Ačiū, kaime, už tai,
Kad palaimos išmokei:
Jaustis tėviškės ėglio spygliu.
Ačiū, kaime, už tai,
Kad ir tąsyk,
Kada baigsis raizgynės kelių.
Tu priglausi mane
Ir į gaublį užkasi,
Ir užklosi laukų lopeliu.
Paulius Širvys. Su Nemunu
Su Nemunu
Pateka saulė.
Su Nemunu
Leidžias toli.
Prie Nemuno
Mano pasaulis,
Prie Nemuno
Mano šalis.
Su Nemunu
Ašarą plovėm,
Su Nemunu
Griovėm stabus.
Prie Nemuno
Buvom senovėj
Ir būsim,
Kol Nemunas bus.
Su Nemunu
Žemėn įaugom.
Įleidom galingas
Šaknis.
Ir motinos
Lopšį kol saugos –
Iš čia
Neišdegins ugnis.
Su Nemunu
Pateka saulė.
Linguoja lopšinė
Laisva.
Prie Nemuno
Mano pasaulis –
Gimtoji šalis
LIETUVA.