Nuotrauka: Mikko Luntiala
Per žiemą kieme stovėjo,
Anglinėm akim žiūrėjo.
Sulaukęs šiltų dienų,
Pavirto vandens klanu.
(Sniego senis)
V. Giedra
Mano rainis
Vaikai kieme po sniegą
Bėgioja tekini,
O mano Rainis
Miega,
Atgulęs pakrosny.
Galėtų atsikelti,
Pažaisti su vaikais.
Bet kaip į tokį šaltį
Vargšelis basas eis?
Aš batukus
Jam duočiau,—
Bet pats tik du turiu,
O reikia
Tam ūsočiui
Batukų keturių…
Pažadinau Rainiuką:
– Rainiuk,
Patart galiu,-
Nubėk
Į sandėliuką
Pagaudyti pelių.
Už tai
Gera mamytė
Nupirks tau batukus.
Galėsi sau lakstyti
Ir žaisti po laukus.
V. Palčinskaitė
Eglutė
Kaip manai,
Kaip manai,
Kur eglutės
Namai?
Papuošta,
Aprengta
Kambary –
Lyg ne ta.
Be sesulės,
Mamos –
Ne namuos,
Ne namuos.
Ne namuos,
Ne namuos.
Ilgesys
Ją kamuos.
Nes kaskart
Vakare
Šaukia eglę
Giria.
J. Degutytė
Sniegena
Sniegena, smegenėle,
Vai kas tau pasiuvo
Tokią raudoną prijuostėlę?
Kaip šermukšnio uogą,
Kaip rožės lapelį,
Kaip aušros spindulėlį?
Valerijus Rudzinskas
Svajonių naktis
Naktis svajonėm žaidžia
prie Kristaus prakartėlės,
o akys gano žvaigždę
Kalėdų naktį vėlią.
Žvaigždė parodo kelią
paklydusiems pusnynuos,
prie Kūdikio kūtelės
savam take nurimus.
Žvaigždė sušildo širdį
į sielą prasiskverbus.
Tada kelionės žemės
nesunkios ir nežvarbios.
Kalėdų naktį svajos
krūtinę apkabina,
kada Jėzulis mažas
žvaigždes širdims dalina.
Pasakyk, mažasis Dievo Kūdikėli
Pasakyk, mažasis Dievo Kūdikėli,
kodėl apsireiškei mums šią naktį žvarbią?..
Kietos žmonių širdys šalnomis užgėlė,
o ši mūsų žemė – ašarų pakalnė.
Juk tikrai žinojai, kad ateisi kančiai,
kad tvartely gimsi, o mirsi ant kryžiaus.
Iš Dangaus regėjai: kartais net ir teisų
nekaltai užpuola, suriša grandinėm…
Tik Didžioji Meilė pašaukė užgimti,
kad nušvistų Žemės nuodėmingas veidas
Šventas Kūdikėlis dovanojo viltį,
į kiekvieno širdį žvaigžde nusileidęs.
Jėzus gimė!
Gaubia žemę snaigių šilkas,
ligi skausmo šaltis gelia,
bet visi pasveikint skuba
prakartėlėje Vaikelį.
Nebaisus šiaurinis vėjas
ir nakties tamsa beakė –
angelai linksmą naujieną
šiandien kiekvienam pasakė.
Jie kuždėjo: – Jėzus gimė!
Bėkit sveikinti Karalių!..
Suskamba visa gimtinė
šlovės himnais Visagaliui.
Kūdikėlio rankos tiesias
meilės dovanas dalinti…
Prie Betliejaus – mintys šviesios,
širdys – Dievo nuramintos…
Žodis, kurį turime priimti
Dangaus muzika dvasioje skamba
vis naujai ir naujai apie Žodį,
kurs pasaulį paėmęs ant rankų
Dangaus Tėvui šventam paaukojo.
Vaikeliu Jis atėjo pasaulin,
bet pasaulis pažint nepanoro
visų amžių išganymo Saulės,
tarp valdovų – Aukščiausio Valdovo.
Dar šiandien nevėlu Jį priimti –
tik drąsiau savo širdis atverkim…
Vis garsiau ir garsiau aidi žingsniai.
Jis artėja. Pasmerks ar išteisins?..
Atsiverki, Dangau!
Atsiverkim Dangau!
Siųsk ramybę į varganas širdis!
Laimink kelią žmogaus!
Karštą raudą vienatvės nutildyk!
Į stebuklų namus
su Kalėdų žvaigžde mus atveski!
Ir žmogus bus ramus,
nes supras, kad giesmė meilės tęsias.
Kalėdų jausmai
Jausmų bažnyčioje
liepsnoja žvakė.
Lenkiu pirštus:
skaičiuoju prašymus visus…
Kalėdų naktį
sielos šulinys
užmerkia akį.
Ir grimsta pats savin.
Gilyn į dugną.
Į gelmių namus.
Kažkas toli – girdžiu –
burtažodžius kartoja.
Ir spėja laimę,
kuri nelaukia
išsipildymo dienos…
Širdies slidžiu skardžiu
praskrisdamas sustoju:
išnyko baimė
sutikti kaukę
šio gyvenimo tiesos…
Kalėdų ilgesį
nešu aukoti Dievui.
Virstu į smilkalus
ir sudegu ugny.
Ar dar kas ilgisi
manęs?
Manęs tik vieno!
Ir mano širdgėlos
jausmų bedugniam
šuliny…
Algirdas Vaitkus
1933-1996
Kalėdų motyvas
Saulėtos Kalėdos,
Laukai sidabruoti,
Sidabro parėdai
Ant eglių skarotų,
Nuščiuvę paukšteliai,
Tik stūgauja vėjas –
Ledinio pasaulio
Didysis sėjėjas.
Sukaustyti medžiai.
/Kursrauniosios upės?/
Sustingę bežadžiai
Pusnynuos suklupę…
Kur žvilgsnį bemestum,
Kur akys užmato,
Vis grožio negęstančio
Dieviškas ratas.
Nors daugelį metų
Ar amžių gyventum
Pasaulio šio reto
Vis aidinčioj šventėj,
Per maža vis būtų
To grožio, to gėrio.
Maldoj lūpos kruta,
Kai stovim nustėrę –
Būk sveikas, pasauli,
Su snaigių miriadais,
Kur Dangų, kur Saulę,
Kur Lemtį suradom!..
Elena Skaudvilaitė
Paukščių tako ženkle
Taip kvepia vakaras nuo nusvertos obels.
Taip tyliai tyli gėlės nekvapios, gal prisnūdo.
Čia grįžtantis rytoj likimas pasibels –
Jo pasitikti jėgos gelmėj širdies pabudo.
Kas išskrenda – palydžiu, kas grįžta – laukiu tų,
Nes mano paskirtis čia – ir išlydėt, ir laukti.
Iš mano čia buvimo, iš neramių naktų
Kažkas gražaus turėtų išdygti ir išaugti,
Nes myliu pėdas ieškančių vertingo ir gilaus,
Nes ieškau ir pati, dėl ko gyventi verta.
Šilti sparnai širdies sugrįžtančius priglaus
Ir šį, nors ir eilinį, tačiau lyg pirmą kartą.
Palauksiu Paukščių tako ženkle vėsios aušros,
Kur kvapiai obeliai nelengva baigti nokti.
Kol rankose vaikų rudens žiedai išsprogs
Ir su šypsniu ir „Labas!“ bus man padovanoti.
Anastazija Grigaliūnaitė
Kalėdinė naktis
Tu išeik į kalėdinę naktį,
Skambančią, žvaigždėtą, šventą.
Tyrumu, malda persmelktą orą,
Džiaugsmo ir šventumo pilną.
Tu priimk kaip dovaną tą naktį,
Atsigerki tokio tyro oro.
Savo sielą šventumu papildyk,
Pasakyki nakčiai slaptą norą.
Tu pasveikink atgimimo sielą,
Susikibęs rankom su žvaigždynu,
Palinkėki žemei gero derliaus,
Artojėliui pilną svirną,
Našlaitėliui motiniškų rankų,
Tyro juoko ir gyvent be baimės.
Pabučiuoki motinėlei ranką,
Daug sveikatos palinkėk ir laimės.
Valdas Kukulas. Kalėdos. 1996 gruodžio 25
Kalėdų pilnatis kalėdines taures pripildo vyno,
O senė godžiai gremžia ryto sniegą – gurkšniais, gurkšniais -Kambaryje, kažkur tarp šiandieninės Romos ir senovės Rymo, Ir spraga speigo ugnyje Kalėdų stalui vištos kulšys.
Ir plėšo kiemas šitą vištos užkandą: nuo šalčio įsijungia Signalizacijos, kaimynai keliasi: nejaugi Šis nugremžtas šaligatvis kur nors nuves? Vos juntamas Kalėdų nerimas.. Karaliaus baimė. Ar bijai, ar lauki?
Ant mėnesienos – šieno gniūžtės ir ant sniego šienas,
Ant stalo ir šaligatvių. O kur žvaigždė, Betliejaus Žvaigždė? Ir tyliai sėdamės prie stalo, ir kiekvienas Paliečia taurę – pilną, bet ne vyno, o aliejaus…
O senė vis dar gremžia sniegą, vis dar čeža šieno gniūžtės,
Ir viskas kambary nelyg pridvisusiam tvartely,
Kur vyks inauguracija karaliaus, kur kiekvienas krūptels, Nujydamas gurkšnelį šalčio. Kur Kalėdos? Kas ir kam mus kelia?
1996-1998
Nerijus Lajauskas
Kada tarp lotoso žiedų užmiega elniai
O Gange po ledu paskęsta rogės
Kalėdų seniai stovi ant galvų patogiai
Ir garsiai kojom ploja katučiu
Rusena pakelėj sukrautas laužas
Ant jo tvarkingai suviniotas šmotas lašinių
Nežemiški kvapai kutena seniams šalčiams nosis
Taip stipriai, kad net veržias garas iš ausų
Atėjus vakarui, linksmieji seniai sugula į lovas
Kaulėtus savo kūnus padeda ant surudijusių vinių
Raudonais kailiniais šiltai sau užsikloja
Ir visą naktį klausosi dainuojančių dramblių
Ant medinės lesyklos be sniego,
Trupiniais nubarstytų stalų,
Neša šventės gerumą iš lėto,
Bet ramybė kažkur, ten kur Tu.
Mandarinų spalva tik paguodžia,
Tik plotkelėj matau ką turiu.
Nors aplinkui daug šurmulio liečia,
Bet net ikrai burnoj – man kartu.
Eisiu rytą palaimint gimimo,
Paklausyti vilties pamaldų.
Nusinešusi savo likimą,
Melsiu saugoti Tave, balsu.
Tik Asta
Kai žemė turi lapų
Daugiau negu jų turi medžiai,
Dangus švininis kabo,
Rūkai praryja erdvę godžiai,
Nelieka paukščių choro –
Tik varnų pažadai nepasiduoti,
Numiršta savo noru
Paplūdimiai pilkai smėliuoti…
Tada vilties nešėjais
Man būna muilas pakalnučių kvapo,
Medus su liepų vėju,
Cinamonas ant obuolių pyrago.
Sušvilps arbatinukas,
Čiobrelių arbata garuoja paruošta,
Šalia įsitaisys kačiukas…
Na va, artėjanti žiema šiandiena pamiršta
Audronė Audrone
APSIVERKĖ RUDUO
Apsiverkė ruduo
Varvekliais nuo stogų,
Kad metas jam išeit
Lyg metų jau kitų.
Pažirę žemėn spalvos
Išnyko po sniegu.
Aplinkui balta ,balta,
Išpuošta sidabru.
Žiemužė snaiges beria
Ir supas ant šakų.
Jau gruodis atskubėjo
Su švenčių gausumu.
Bus Kūčios ir Kalėdos,
Maldelės, kalnas dovanų.
Po to Naujieji metai,
Dangus, apsvaigęs nuo spalvų.
Taip greitai bėga laikas,
Net liūdna,į iš tiesų.
Tik,rodos,vasara žydėjo,
O jau Nauji ne už kalnų.
Algirdas Jalgirdas
Nors už lango žiema, namuose dar nešalta…
Širdyje dar yra ne visai sutema…
Aš į gatvę einu užsidėjęs vėl paltą,
Pažiūrėt kaip atrodo mūsų gatvėj žiema…
Šilumos nors nedaug, vietoj sniego vien lietūs,
Žvarbus vėjas per paltą vėl kaulus sugels…
Aš prisimenu vasarą, o man karščio norėtųs,
Bet belieka svajoti ir laukt, kol žiema pasitrauks…
Ir žiema irgi tur juk savų privalumų,
Greit Kalėdos, Naujieji, o jie žiema tiktai…
Tad palaukim Kalėdų ir sulaukim Naujųjų,
Su Viltim širdyje, kad bus viskas gerai…
Liejas raidės iš sielos ant melsvo ekrano,
Nesvarbu kas už lango: naktis ar diena…
Mūsų mintys tiktai mumyse juk gyvena,
Kartais ima, subyra į posmus staiga…
Nors už lango žiema, namuose dar nešalta…
Kalėdos artėja…Dabar tas laikas, kai turime padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti… Kviečiu atverti širdis Gerumui ir Meilei…Apglėbkime vieni kitus Draugyste, Tikėjimu, Meile ir Viltimi. Stebėkime aplink esančius žmones, pajauskime juos, galbūt jiems kažko iš tikrųjų reikia, ką galime duoti mes. Galbūt jiems reikia Meilės ir Šilumos dovanų?
Nijole Arštikaitienė
ŠVENČIŲ BELAUKIANT
Baltos šventės-baltos Kalėdos.
Tokių laukiame, ilgimės jau…
Bet lyg tyčia gamta apsirėdo
kas kartą vis keisčiau.
Šnara gluosnis palinkęs prie kelio,
lyg tingėdamas sklaido šakas.
Vinguriuoja į tolį takelis
dar vis tikisi, kad praeis juo kažkas.
Toks žiemiškas gruodžio vaizdelis…
Vėjo smuikas dar derins stygas.
Pirmas sniegas nedrąsiai klos žemę
ir apgaubs baltaplaukė tyla.
Bet tai gali būti kaip sapnas,
kurį šaltas lietus nuplaus.
O į tolį vingiuojantis takas
gal ne vieno klajoklio sulauks.
Švenčių laukimas džiaugsmingas,
nežiūrint gamtos staigmenų.
Tik artumas širdžių reikalingas
ir tikėjimas vienas kitu.
Apkabinkime tuos, kuriuos mylim,
kurie būna ar bus dar šalia…
Te širdys nuo meilės sušyla,
metų sandūroj švies ugnele…
LaimuŽė Stankevičienė
Surinkus skausmą praeities,
Į mūsų širdis pasibels Kalėdos.
Giliai sniege jas užpustys,
Ir pasibaigs tuo mūsų bėdos.
Truputį retkarčiais skaudės,
Bet tai kas gera, lai išlieka.
Naujais mes lauksime sėkmės,
O bėdos, lai senuose lieka…
Tai lyja, tai sninga,
Bet matosi pėdos,
Nes tyliai šią naktį
Atėjo Kalėdos…
Pėdutės ant sniego – tai angelas baltas nuėjo
Į mėlyną žvaigždę, į tavo ir mano namus…
Už lango siūbuoja sparnai marmuriniai nuo vėjo –
Nejaugi jis žvakę tikėjimo stygium užpūs?
❄Sniege numesta balta lyg viltis pirštinaitė –
Pelenė nubėgo? Ar sniego karaliaus pati?
Kiek daug paslapčių sudėta į šventinę kraitę!
Kiek norų sudėta! Kokie jie šįvakar šventi!
❄Kai vynas raudonas kriokliais į taures nuputoja,
Kai snaigė delne pavirsta džiaugsmų moneta,
Mes meldžiamės tyliai, prašydami žemėje rojaus,
Kad ji nors šią naktį pabūtų šilta ir šventa…
❄Taurioji naktis prisiglaudė meiliai prie sniego,
Tamsos karalystė dabar jau visai nebaisi…
Nes juodumos nykios jau šventišką žemę palieka
Ir beldžia į širdį vilties kibirkštėlė šviesi… (D. Teišerskytė)
🎄SU ŠVENTĖMIS, MIELIEJI!🎄
Išskleidusios savo didingus stebuklų sparnus
Atskriejo Kalėdos į tavo ir mano namus.
Jos atnešė mums daug troškimų, svajonių gražių,
Kurias susirinksim kiekvienas, pakilęs su savo sparnu…
Ramaus Kūčių vakaro!
Linksmų Kalėdų!
TYLIAI LEIDŽIASI ŠVENTINĖS SNAIGĖS
Tyliai leidžiasi šventinės snaigės
Ant bažnyčių ir eglių žalių.
Jau Kalėdos artėja… ant slenksčio
Su maišu šiltų dovanų.
Prakartėlė, atgimimo laukimas,
Skambesys Kalėdinių giesmių…
Lai nestinga šildančių šypsenų
Darniame skambėjime širdžių.
Iš Vidos Jurkienės knygos ” Ateina laimė…” 2019
MYLĖKITE DIEVĄ
Namuose šiluma – ramybė,
Tie kurie turi Dievą širdyje.
Kurie juo tiki, ir jam meldžias,
Jis budi prie jų lovos naktyje…
O jei išbando mus likimas,
Jį su Dievu lengviau ištvert.
Tikėti, ir mylėti Dievą reikia,
Ir savo širdį jam atvert…
Kalėdos ir Naujieji metai,
Šios šventės džiugesį lai neš.
Tiktai jūs nepamirškit Dievo!
Kalbėkit jam savo Maldas…
LaimuŽė Stankevičienė
Vitalija Katunskytė – Kalėdų stebuklas
Ateina šventės ir…praeina…
Ir metai bėga tekini,
Bet tai, kas miela, šilta, gera
Lai pasiliks giliai širdy…
Kam trūko laimės – lai pajaučia,
Kad ji šalia, visai arti.
Kam meilės trūksta – tesupranta,
Kad patys ją dalinti turim širdimi…
Į Kalėdų krepšelį įdėsiu
Vardą šalelės gimtos,
Ir palaimos Jums palinkėsiu,
Ir jaukumo Jūsų namams…
Dar atkirpsiu dangaus gabalėlį,
Saulės spindulį ant Jūsų langų,
Miškų ar pievų žalią juostą,
Duonos kvapą gimtinės laukų…
Dar peizažą širdim nutapytą,
Su žalsvu nameliu pamiškėj,
Trys beržai pakelėj, kur rymo,
Akmenuotą kelelį, vedantį namo…
Į Kalėdų krepšelį įdėsiu,
Gervių klyksmą žvaigždėtoj nakty,
Upelio čiurlenimą skambų,
Mėnulio atvaizdą giliam šuliny…
Dar takelį, išmintą per sodą,
Kelio vingį, atvertus vartus,
Kad sugrįžtų vaikai išklydę
Po tolimus ir svetimus kraštus…
Kiekvienam ąsotėlį gerumo,
Iš širdžių šiltos versmės,
Skambų lietuvišką žodį-
Nepamirškit jo niekados…
Dar krepšelyje džiaugsmą surasit,
Linksmą juoką anūkų mielų,
Švelnų skambesį varpelių
Ant žaliaskarės eglutės šakų…
Dar linkėjimų snieguotą puokštę-
Angelėlį įtalpinsiu joje,
Kad sveikata Jus lydėtų,
Kad būtų gera šeimos rate…
Į Kalėdų krepšelį įdėsiu
Visą meilę savo eilių,
Ir tikiu, kad vis tiek kada nors susirinksim
Atsigerti vandens iš gimtų
šulinių…
/Liucija Jagielienė/
2020 12 05