Žmogaus asmenybę lemia ne tik genų bagažas. Ankstyvosios vaikystės patirtys ir tėvų klaidos daug lemia tai, kas esate šiandien.
Kas nulemia, koks žmogus išaugs iš žavaus čiauškančio mažylio? Ar tėvų įtaka ir auklėjimas svarbūs, ar ne tokie reikšmingi, palyginti su paveldėtu genų bagažu? Su šiais klausimais susiduria bene kiekvienas, auginantis savo vaikus. Deja, į klausimą apie genus ir aplinką trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma: kai kurių sutrikimų genetinis pagrindas yra nustatytas ir patvirtintas moksliniais tyrimais, kai kuriems atsirasti didesnės įtakos turi artimųjų indėlis. Netgi žinoma, kad tėvų įtaka gali pakeisti genus: pavyzdžiui, įrodyta, jog net ir turint nerimą lemiantį geną, tačiau kūdikystėje turėjus saugaus ryšio su mama patirtį, vyksta pokyčiai DNR grandinėje, ir suaugus nerimo sutrikimų galima išvengti. Kita vertus, jeigu vaikas, pavyzdžiui, turi įgimtą polinkį būti užsisklendęs, vengti bendravimo, kurti su juo emociškai artimą ryšį kur kas sunkiau nei su kūdikiu, kuris ryšio su mama siekia aktyviai
Viena asmenybės teorijų – psichodinaminė – ankstyvosioms vaiko patirtims teikia didelę reikšmę, tačiau kartu randa vietos ir biologinei prigimčiai įprasminti. Anot mokslininkų, nuo biologijos priklauso žmogaus psichologiniai poreikiai ir būdai, kaip jis juos patenkina. Taip pat ši teorija teigia, kad kiekvieną mūsų poelgį lemia visi mūsų ankstesni gyvenimo įvykiai ir patirtys, pradedant nuo ankstyvos kūdikystės. Taigi čia susipina ir biologija, ir psichologija bei socialinės aplinkos reikšmė. Pakeliaukime po svarbiausius vaiko raidos etapus ir pasiaiškinkime, kokią įtaką tėvai gali padaryti savo atžaloms, net ir turėdami pačių geriausių ketinimų.
Tėvų abejingumas = gyvenimui abejingas žmogus
Pirmasis mėnuo itin reikšmingas asmenybės formavimuisi. Naujagimis – ir labai trapi, ir turinti daug savybių, padedančių prisitaikyti šiame pasaulyje, būtybė. Jis dar labai mažai ką sugeba, juo reikia daug rūpintis, kita vertus, jis turi čiulpimo ir rijimo refleksus, kurie jam leidžia maitintis; gebėjimą garsiai verkti, kai kas nors vyksta ne taip; gebėjimą kurti emocinį ryšį su besirūpinančiu žmogumi. Pastebėta, jog prisiglausti prie mamos mažiukui ne mažiau svarbu nei pavalgyti, o į žmogaus veidą kūdikiai reaguoja kur kas labiau susidomėję nei į paprastą baltą ar spalvotą dėmę. Be to, net ir visai mažas kūdikėlis, paimtas ant rankų, glaudžiasi taip, kad jį laikyti būtų patogiau: tai galima vertinti kaip vaiko prisitaikymą prie laikančiojo. Galime įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis mažylis, šiuo svarbiu prisitaikymo laikotarpiu regintis ne mylintį ir juo besižavintį mamos žvilgsnį, o šaltus, santūrius ar nusivylusius veidus. Taip nutinka, jei kūdikis buvo nelauktas arba yra ne toks, kokį jį įsivaizdavo būsimieji tėvai. Taip pat pasitaiko situacijų, kai pasirūpinti kūdikiu norom nenorom darosi sunkiau: pavyzdžiui, mamai netekus sutuoktinio arba atskyrus kūdikį nuo mamos dėl kurio nors iš jų ligos. Be to, kūdikiai gali turėti skirtingą gebėjimą palaikyti ryšius su savo globėjais: vieni patys aktyviai siekia kontakto, kitiems reikia didesnio globėjų jautrumo ir dėmesio, ir tas rūpestis, kuris kitam mažyliui būtų „pakankamas“, konkretaus vaiko atveju gali būti jo priimtas ir suvokiamas kaip gerokai per šaltas. Taigi, priežasčių ir aplinkybių gali būti pačių įvairiausių, tačiau pirmąjį mėnesį kūdikiui meilė, šiltas ryšys su globėju ir rūpestis yra gyvybiškai svarbūs.
Jeigu vaikas, užuot regėjęs mylintį žvilgsnį, patenka į šaltą, priešišką ir grėsmingą aplinką – jį apima siaubas ir pyktis. Anksčiau ar vėliau atsiranda jausmas, kad su juo kažkas yra ne taip ir kad jis neturi teisės būti šiame pasaulyje. Natūraliai kylanti reakcija – pasitraukti kuo toliau ir mažiau bendrauti su tais, kurie tavęs nenori matyti. Augdami tokie žmonės neretai pasineria į dvasingumą, jie būna linkę ieškoti laimės puoselėdami amžinojo gyvenimo viltį, bet ne brangindami santykius su šiuo metu juos supančiais žmonėmis. Jie dažniausiai vengia jausmų, pavyzdžiui, pykčio, todėl jo nereiškia tiesiogiai ir nekonfliktuoja su aplinkiniais. Jei vis dėlto supyksta, tai išreiškia pasyvia agresija, pavyzdžiui, vengdami daryti tai, ko iš jų nori kiti, ar vis atidėliodami ir tam rasdami įvairių pateisinimų. Visas jų gyvenimas skirtas bėgti nuo gyvenimo: nuo artumo, susidūrimo su kitu žmogumi. Tokio tipo asmenys gali būti daug pasiekę savo profesinėje veikloje, nes, vengdami gyvenimo ir jausmų, pasineria į darbą, tačiau dažniausiai jie neturi artimų socialinių ryšių. Galime matyti, kaip jie gyvena tarytum nuolat balansuodami ant skustuvo ašmenų: būti šiame gyvenime ar iš jo pasitraukti, tiesiogine ar perkeltine prasme (pasineriant į dvasinę ar darbinę veiklą).
Šiems žmonėms padėti gyventi pilnavertiškesnį gyvenimą nėra paprasta: tam, kad būtų galima padėti, reikia, kad jie priimtų pagalbą. Kaip sunku užmegzti ryšį su bet kokiu kitu žmogumi, taip sunku ateiti ir pas psichoterapeutą, kalbėti apie save, suvokti, kad, gyvenant „šalia gyvenimo“, daug kas prarandama.
Psichologė Dalia Mickevičiūtė