Dabar puikus sekmadienio rytas, pusė vienuoliktos. Trumpam užsuksime idealią amerikiečių šeimą. Mano žmona veda mūsų šešiametį į pirmąją pianino pamoką. Keturiolikmetis dar nepakilęs iš miego. Ketverių metukų mažiausiasis kitame kambaryje žiūri animacinį filmą, kuriame antropomorfinės būtybės meta viena kitą nuo skardžio.
Aš sėdžiu virtuvėje ir skaitau laikraštį.
Keturmečiui Aronui Malachiui veikiausiai nusibodo animacinės skerdynės ir puikavimasis savo jėga, leidžiančia valdyti televizorių per nuotolį. Jis užeina pas mane.
– Aš alkanas, – sako jis.
– Nori dar javainių?
– Ne.
– Gal šiek tiek jogurto?
– Ne.
– Tai gal kiaušinių?
– Ne. Ar galiu paimti ledų?
– Ne.
Kiek esu girdėjęs, ledai gali būti maistingesni nei perdirbu javainiai ar antibiotikų prikimšti kiaušiniai, tačiau man nuo seno įdiegta, jog sekmadienio ryte, 10:45, ledų valgyti negalima.
Kokias keturias sekundes tvyro tyla.
– Mums dar ilgai liko gyventi, tėti?
– Taip, Aronai, mes gyvensime dar ilgai.
– Aš, tu ir mama? -Taip, tiesa. -Ir Aizekas? -Taip.
– Ir Benas?
– Taip. Ir tu, ir aš, ir mama, ir Aizekas, ir Benas.
– Mums dar ilgai liko gyventi, kol visi žmonės mirs.
– Ką tu turi galvoje?
– Kol visi žmonės mirs, ir ateis dinozaurai.
Aronas sėdasi ant stalo, sukryžiuoja kojas Budos poza tiesiai ant mano laikraščio.
– Ką turi galvoje sakydamas „kol visi žmonės mirs”?
– Tu sakei, kad miršta visi. Kai visi mirs, sugrįš dinozaurai. Pirmykštis žmogus gyveno urvuose – dinozaurų urvuose. Vėliau dinozaurai grįžo ir juos sunaikino.
Aš suvokiau, kad Aronas gyvenimą mato kaip ribotą struktūrą su pradžia ir pabaiga. Save ir mus jis įsivaizduoja kažkurioje gyvenimo tiesės dalyje – tiesės, kuri neabejotinai baigiasi ir dingsta.
Man iškilo etikos problema. Ką turėčiau daryti? Ar turiu mėginti atskleisti jam Dievo – gelbėtojo – amžinybės esmę? Ar turiu jam aiškinti kažką panašaus į „Mūsų kūnas tik kiautas, o po mirties mūsų sielos amžinai gyvens kartu”?
Ar turiu jam pačiam palikti jo įsitikinimus ir rūpesčius, nes pats manau, jog tai tiesa? Ar turiu jį paversti besiblaškančiu egzistencialistu, ar padėti jam susivokti?
Aš nežinau. Spoksau į laikraštį. „Celtics” penktadienio vakarą neabejotinai pralaimėjo. Laris Birdas ant kažko pyksta, bet nežinau, ant ko, nes užstoja Arono koja. Aš nežinau, bet neurotiškas, perdėtas viduriniosios klasės atstovo jautrumas sako, kad ši akimirka labai svarbi. Dabar formuojasi Arono pasaulio suvokimas. O gal taip galvoti mane verčia neurotiškumas ir perdėtas viduriniosios klasės jausmingumas. Jei gyvenimas ir mirtis yra tik iliuzija, kodėl turėčiau jaudintis, kaip kas tai suvokia?
Aronas ant stalo žaidžia kareivėliais, pakelia rankas ir balansuoja ant svyruojančių kojų. Laris Birdas pyksta ant Kevino Makheilo. Ne, ne ant Kevino Makheilo, o ant Džerio Sichtingo. Tačiau Džeris Sichtingas „Celtics” komandoje jau nežaidžia. Kas tuomet nutiko Džeriui Sichtingtii? Viskas miršta, viskam ateina galas. Džeris Sichtingas žaidžia Sakramente ar Orlande, o gal visai išnyko.
Kodėl turėčiau nerimauti dėl to, kaip Aronas supranta gyvenimą ir mirtj. Noriu, kad jis gerai suvoktų pasaulio sandarą ir daiktų tęstinumą. Man tai atskleidė vienuolės ir dvasininkai, suteikę man agoniją arba palaimą. Dangus ir pragaras nėra pasiekiami nuotoliniu valdymu. Tu buvai Dievo komandoje arba virei karštame pragaro katile. Aš nenoriu, kad Aronas nusidegintų, – noriu, kad aiškiai suvoktų. Neurotiški ir neišvengiami rūpesčiai tegul užklumpa vėliau.
Ar tai realu? Ar jmanoma netraumuojant ir nežlugdant asmenybės, nebaksnojant pajusti Dievą, dvasią, karmą, YHWH – kažką, kas yra transcendentalu? Metaforiškai kalbant – ar galime turėti savo pyragą ir jį valgyti? Ar nesunyktų nuo to trapus jausmingumas, nežemiškumas?
Jaučiau, kaip įtampa auga, mačiau, kad Aronui su savo kareivėliais darosi nuobodu. Naudodamasis proga aš kostelėjau ir pradėjau pamokančiu balsu:
– Aronai, kai kurie žmonės tiki, kad mirtis…
-Tėti, – įsiterpė Aronas, – gal galėtume pažaisti videožaidimą? Tai nelabai žiaurus žaidimas.
Jis kalbėjo gestikuliuodamas rankomis.
– Tai ne žudynių žaidimai. Žmonės ten tik išnyksta.
– Taip, – atsakiau su palengvėjimu, – pažaiskime žaidimą, bet prieš tai turime kai ką padaryti.
– Ką? – Aronas sustojo ir atsisuko, nubėgęs jau pusę kelio.
– Prieš tai suvalgykime šiek tiek ledų.
Dar vienas nuostabus sekmadienis idealiai šeimai. Dabar.
Michaelis Murphy
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.