Ideali amerikiečių šeima

Dabar puikus sekmadienio rytas, pusė vienuoliktos. Trumpam užsuksime idealią amerikiečių šeimą. Mano žmona veda mūsų šešiametį į pirmąją pianino pamoką. Keturiolikmetis dar nepakilęs iš miego. Ketverių metukų mažiausiasis kitame kambaryje žiūri ani­macinį filmą, kuriame antropomorfinės būtybės meta viena kitą nuo skardžio.
Aš sėdžiu virtuvėje ir skaitau laikraštį.
Keturmečiui Aronui Malachiui veikiausiai nusibodo animaci­nės skerdynės ir puikavimasis savo jėga, leidžiančia valdyti televizo­rių per nuotolį. Jis užeina pas mane.
– Aš alkanas, – sako jis.
– Nori dar javainių?
– Ne.
– Gal šiek tiek jogurto?
– Ne.
– Tai gal kiaušinių?
– Ne. Ar galiu paimti ledų?
– Ne.
Kiek esu girdėjęs, ledai gali būti maistingesni nei perdirbu javainiai ar antibiotikų prikimšti kiaušiniai, tačiau man nuo seno įdiegta, jog sekmadienio ryte, 10:45, ledų valgyti negalima.
Kokias keturias sekundes tvyro tyla.
– Mums dar ilgai liko gyventi, tėti?
– Taip, Aronai, mes gyvensime dar ilgai.
– Aš, tu ir mama? -Taip, tiesa. -Ir Aizekas? -Taip.
– Ir Benas?
– Taip. Ir tu, ir aš, ir mama, ir Aizekas, ir Benas.
– Mums dar ilgai liko gyventi, kol visi žmonės mirs.
– Ką tu turi galvoje?
– Kol visi žmonės mirs, ir ateis dinozaurai.
Aronas sėdasi ant stalo, sukryžiuoja kojas Budos poza tiesiai ant mano laikraščio.
– Ką turi galvoje sakydamas „kol visi žmonės mirs”?
– Tu sakei, kad miršta visi. Kai visi mirs, sugrįš dinozaurai. Pir­mykštis žmogus gyveno urvuose – dinozaurų urvuose. Vėliau di­nozaurai grįžo ir juos sunaikino.
Aš suvokiau, kad Aronas gyvenimą mato kaip ribotą struktūrą su pradžia ir pabaiga. Save ir mus jis įsivaizduoja kažkurioje gyve­nimo tiesės dalyje – tiesės, kuri neabejotinai baigiasi ir dingsta.
Man iškilo etikos problema. Ką turėčiau daryti? Ar turiu mė­ginti atskleisti jam Dievo – gelbėtojo – amžinybės esmę? Ar turiu jam aiškinti kažką panašaus į „Mūsų kūnas tik kiautas, o po mirties mūsų sielos amžinai gyvens kartu”?
Ar turiu jam pačiam palikti jo įsitikinimus ir rūpesčius, nes pats manau, jog tai tiesa? Ar turiu jį paversti besiblaškančiu egzistencia­listu, ar padėti jam susivokti?
Aš nežinau. Spoksau į laikraštį. „Celtics” penktadienio vakarą neabejotinai pralaimėjo. Laris Birdas ant kažko pyksta, bet neži­nau, ant ko, nes užstoja Arono koja. Aš nežinau, bet neurotiškas, perdėtas viduriniosios klasės atstovo jautrumas sako, kad ši akimir­ka labai svarbi. Dabar formuojasi Arono pasaulio suvokimas. O gal taip galvoti mane verčia neurotiškumas ir perdėtas vidurinio­sios klasės jausmingumas. Jei gyvenimas ir mirtis yra tik iliuzija, ko­dėl turėčiau jaudintis, kaip kas tai suvokia?

Aronas ant stalo žaidžia kareivėliais, pakelia rankas ir balansuoja ant svyruojančių kojų. Laris Birdas pyksta ant Kevino Makheilo. Ne, ne ant Kevino Makheilo, o ant Džerio Sichtingo. Tačiau Džeris Sichtingas „Celtics” komandoje jau nežaidžia. Kas tuomet nutiko Džeriui Sichtingtii? Viskas miršta, viskam ateina galas. Džeris Sich­tingas žaidžia Sakramente ar Orlande, o gal visai išnyko.

Kodėl turėčiau nerimauti dėl to, kaip Aronas supranta gyveni­mą ir mirtj. Noriu, kad jis gerai suvoktų pasaulio sandarą ir daiktų tęstinumą. Man tai atskleidė vienuolės ir dvasininkai, suteikę man agoniją arba palaimą. Dangus ir pragaras nėra pasiekiami nuotoli­niu valdymu. Tu buvai Dievo komandoje arba virei karštame pra­garo katile. Aš nenoriu, kad Aronas nusidegintų, – noriu, kad aiš­kiai suvoktų. Neurotiški ir neišvengiami rūpesčiai tegul užklumpa vėliau.

Ar tai realu? Ar jmanoma netraumuojant ir nežlugdant asme­nybės, nebaksnojant pajusti Dievą, dvasią, karmą, YHWH – kaž­ką, kas yra transcendentalu? Metaforiškai kalbant – ar galime tu­rėti savo pyragą ir jį valgyti? Ar nesunyktų nuo to trapus jausmin­gumas, nežemiškumas?

Jaučiau, kaip įtampa auga, mačiau, kad Aronui su savo kareivė­liais darosi nuobodu. Naudodamasis proga aš kostelėjau ir pradė­jau pamokančiu balsu:

– Aronai, kai kurie žmonės tiki, kad mirtis…

-Tėti, – įsiterpė Aronas, – gal galėtume pažaisti videožaidimą? Tai nelabai žiaurus žaidimas.

Jis kalbėjo gestikuliuodamas rankomis.

– Tai ne žudynių žaidimai. Žmonės ten tik išnyksta.
– Taip, – atsakiau su palengvėjimu, – pažaiskime žaidimą, bet prieš tai turime kai ką padaryti.
– Ką? – Aronas sustojo ir atsisuko, nubėgęs jau pusę kelio.
– Prieš tai suvalgykime šiek tiek ledų.
Dar vienas nuostabus sekmadienis idealiai šeimai. Dabar.

Michaelis Murphy

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.