Aš užaugau gražioje, plačiai nusidriekusioje Ajovos fermoje su tėvais, dažnai vadinamais „žemės druska ar bendruomenės stuburu”. Jie turėjo visus gerų tėvų bruožus: meilę ir troškimą užauginti savo vaikus, turinčius dideles galimybes bei pasitikinčius savimi. Jie įpratino mus atlikti namų ruošos darbus ryte ir vakare, laiku nueiti į mokyklą, stengtis dėl gerų pažymių. Jie užaugino mus dorais žmonėmis.
Mes augome šešiese. Šeši vaikai namuose! Aš niekada nemaniau, kad mūsų turi būti tiek daug, tačiau mano nuomonės niekas neklausė. Reikalai pablogėjo, ir likimas nubloškė mus į vidurio Ameriką, kur klimatas buvo žvarbus ir atšiaurus. Kaip ir visi vaikai, maniau, jog skirdamas man šią šeimą Aukščiausiasis suklydo. Maniau, kad turiu priklausyti kitam visuomenės sluoksniui. Čia gyventi man nepatiko. Žiemos Ajovoje tokios šaltos, kad turėjai keltis vidury nakties ir eiti žiūrėti gyvulių, kurie galėjo būti kritę nuo šalčio. Ką tik gimusius gyvulėlius laikėme tvarte ir retkarčiais šildėme, kad jie išgyventų. Žiemos Ajovoje tokios šaltos…
Mano tėtis, nepaprastai gražus, stiprus, patrauklus ir energingas vyras, visuomet buvo veiklus. Mes su broliais ir seserimis jautėme jam pagarbią baimę. Didžiavomės juo ir manėme jį esant aukštesne būtybe. Dabar aš suprantu kodėl. Jo gyvenime nebuvo sumaišties. Tėtis buvo itin principingas, todė visų gerbiamas. Ūkininkavimas – jo aistra, todėl niekas negalėjo jo pralenkti. Namuose augino ir prižiūrėjo gyvulius. Jį traukė žemė, todėl galėjo didžiuotis savo augalų derliumi. Niekad nemedžiojo ne sezono metu – net elnių, fazanų, putpelių ir gausybės kitų gyvūnų, klajojančių mūsų fermos žemėmis. Jis netręšė žemės trąšomis, nedavė gyvuliams jokio kito pašaro, išskyrus natūralius grūdus. Kodėl taip elgiasi ir kodėl mes turime remtis jo patirtimi, aiškino mums. Dabar suprantu, koks jis buvo sąžiningas, nes 1950-aisiais dar nebuvo įvykdyta žemės plėtimo reforma.
Tėvas buvo labai nekantrus žmogus, išskyrus vėlyvus vakarus, kai apeidavo savo gyvulius. Tuo metu atsiradusią mūsų bendrystę pamiršti sunku. Ji visiškai pakeitė mano gyvenimą. Tada apie jį sužinojau tiek daug. Vyrus ir moteris aš nuolat girdėdavau sakant, kad jie itin retai būna kartu su savo tėvais. O iš šiuolaikinių žmonių niekad neišgirsi juos buriantis apie tėvus, kaip kad mes būrėmės apie savąjį.
Žvelgdama į praeitį suprantu, kad buvau slapta jo numylėtinė, nors gali būti, kad taip mano kiekvienas iš mūsų šešių. Su tuo susiję ir geri, ir blogi prisiminimai. Nemalonu buvo tai, kad naktimis ir ankstyvais rytais turėjau keltis, palikti šiltą lovą ir kartu su tėčiu eiti į speigą tikrinti daržinių. Tačiau jis buvo geras ir mielas, kantrus ir supratingas, jautrus klausytojas. Jo balsas skambėjo taip švelniai, kad aš pradėjau suprasti mamos aistrą jam.
Tada jis buvo puikus mokytojas – visada paaiškindavo, kodėl turiu ką nors daryti. Valandą ar ilgiau kalbėdavo nesustodamas, kol baigdavo ruošą. Pasakojo, ką patyrė kare. Iš jo sužinojau karo priežastis, nuostolius ir pasekmes; išgirdau apie vietas, kuriose jis buvo, ir tenykščius žmones. Savo istorijas jis pasakodavo be perstojo. Gal todėl mokykloje labiausiai mėgau istoriją, kuri man buvo artimiausia.
Tėtis pasakojo kelionių įspūdžius ir aiškino, kodėl taip svarbu pamatyti pasaulį. Tik dėl jo taip pamėgome keliones ir tiek daug pamatėme. Iki trisdešimties metų man teko dirbti ar lankytis trisdešimtyje šalių. Jis kalbėjo apie mokslo svarbą ir bendrąjį išsilavinimą. Iš jo išmokau skirti protą ir išmintį. Tėtis labai troško, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą.
– Tu gali tai pasiekti, – nuolat kartodavo man. – Tu esi Bures. Esi gabi ir protinga. Niekad neužmiršk, kad esi Bures. Jo nuvilti negalėjau. Savimi pasitikėjau tiek, kad galėjau imtis studijuoti bet kurį dalyką. Galų gale apsigyniau filosofijos daktaro laipsnį, o vėliau dar ir antrą. Pirmasis buvo skirtas tėčiui, o antrasis – man pačiai; žinių aš labai troškau, todėl gauti juos abu buvo lengva.
Tėtis kalbėjo man apie principus ir vertybes, charakterio formavimą ir jo reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Vėliau šia tema aš rašiau darbą. Jis mokė mane nepasiduoti ką nors prarandant ir drąsiai žengti į priekį, įveikti visas nelaimes. Aš supratau, kad svarbiau yra būti ir tapti, o ne turėti ir gauti. Prisimenu jo frazę: „Niekada nepardavinėk savo širdies”. Jis mokė įžvelgti skirtumą tarp įgimtų instinktų ir emocinio nepatvarumo bei nesileisti būti kitų kvailinamam. Jis sakydavo: „Visada klausykis savo vidinio balso ir atmink, kad atsakymai slypi tavyje. Būk pati savimi. Pirmiausia nurimk ir įsiklausyk į save, o tik po to klausykis kitų. Pasirink mėgstamą darbą ir gyvenk juo. Jei tavo tikslai atitiks galimybes, darbas išpildys tavo troškimus. Tai atitrauks tave nuo kvailų pramogų, kurios tik eikvoja laiką, o tu gali nuveikti tiek daug. Rūpinkis savimi, – toliau kalbėjo jis, – ir visada gerbk savo žemę. Kad ir kur gyventum, stenkis matyti medžius, dangų ir žemę”.
Mano tėvas… Kai galvoju apie jo meilę ir rūpestį mumis, man darosi gaila tų jaunų žmonių, kurie iš savo tėvų to nepatyrė, kurie niekada nejautė charakterio jėgos, dorumo, energijos ir jautrumo viename žmoguje – visko, ką galėjau jausti aš. Tai, ką sakydavo,mano tėtis visada apgalvodavo. Visada žinojau, kad su manimi jis kalba rimtai, kad manimi pasitiki ir nori, kad pati savimi pasitikėčiau
Tėčio patirtis man buvo brangi ir todėl, kad jo gyvenime nemačiau jokių prieštaravimų. Jis mąstė apie gyvenimą ir brangino kiek. I vieną dieną. Nusipirko kelias fermas (dabar jis toks pat aktyvus koks buvo tada). Jis vedė moterį ir visą gyvenimą mylėjo ją vienintelę. Mano tėvai, dabar susituokę jau penkiasdešimt metų, neišskiriami įsimylėjėliai. Jie nuostabiausi meilužiai, kokius kada nors esu mačiusi. Mano tėtis labai mylėjo savo šeimą. Anksčiau maniau, kad per daug savininkiškai naudojasi savo vaikais, bet dabar, kai pati turiu savo vaikų, suprantu, kaip jų reikia. Jis manė, kad negalės mūsų apsaugoti nuo negandų, tačiau tai padarė išmokydamas mus atsikratyti žlugdančių ydų. Mes visada prisimindavome griežtą taisyklę – gerbti ir rūpintis suaugusiaisiais.
Dabar penki iš mūsų šešių gyvena per kelias mylias nuo tėvų, visi sukūrė savus gyvenimus. Jie susituokę ir augina vaikus, dirba žemės darbus, kuriuos patys pasirinko. Dabar jie yra „bendruomenės stuburas”. Vienintelė išimtis esu aš, veikiausiai dėl tų pokalbių vidurnakčiais. Pasirinkau visai kitą kelią nei penki likusieji. Karjerą pradėjau kaip pedagogė, advokatė ir universiteto profesorė. Vėliau parašiau keletą knygų tėvams ir vaikams, norėdama pasidalyti tuo, ką dar vaikystėje sužinojau apie savigarbą. Mano patarimai dukteriai – tai vis tėvo žinios, praturtintos mano gyvenimo patirtimi. Jos neišseks niekada.
Turiu jums šiek tiek papasakoti apie savo dukterį. Ji penkių pėdų ir devynių colių aukščio padauža, puiki sportininkė, išrinkta Kalifornijos paauglių konkurso finalininke.
Tačiau ne tik išoriniai gabumai ir laimėjimai primena mano tėvus. Žmonės nuolat pastebi, jog ji labai maloni, kad jos viduje rusena gerumo ugnelė. Mano tėvų dvasia persikūnijo į dukterį.
Jų gyvenimą labiausiai praturtino atpildas už visišką atsidavimą vaikams ir jų savigarbos ugdymą.
Visai neseniai mano tėtis gulėjo Majo klinikoje Ročesteryje, Minesotos valstijoje. Tyrimai turėjo tęstis šešias-aštuonias dienas. Gruodį labai šalta, todėl jis užsisakė kambarį viešbutyje netoli klinikos (kaip ambulatoriškai besigydantis). Dėl namų ruošos mano mama su juo galėjo pabūti tik kelias pirmąsias dienas. Kūčias jie turėjo Švęsti atskirai.
Tą naktį pirmiausia paskambinau tėčiui į Ročesterį pasveikinti į Kalėdų proga. Jo balsas skambėjo labai liūdnai. Tada paskambinau mamai į Ajovą, kuri buvo visai nusiminusi ir uždara.
– Tai pirmas kartas, kai mes nešvenčiame kartu, – skundėsi ji. – Be jo Kalėdos visai ne tokios.
Mano namuose jau buvo susirinkę keturiolika svečių, pasiruošusių šventiniam vakarui. Grįžau gaminti maisto, tačiau niekaip negalėjau pamiršti savo tėvų skausmo – jis tiesiog užvaldė mano mintis.
Paskambinau vyresniajai seseriai ir broliams. Kalbėjomės telefonu. Visi pritarė, kad Kūčių vakarą tėvai neturi likti išskirti. Nusprendėm, kad jaunesnysis brolis per dvi valandas nuvažiuos į Ročesterį, paims tėvą ir nuveš jį namo, mamai nieko nesakydamas. Paskambinau tėčiui ir perdaviau mūsų planą. – O, ne, – pasakė jis,-važiuoti naktį taip toli per daug pavojinga. Brolis jau buvo tėčio viešbučio kambaryje ir iš ten paskambinęs pranešė, kad jis nevažiuoja. -Tu turi jam paaiškinti, Bobe. Esi vienintelė, kurios jis paklausys. – Važiuok, tėti, – švelniai pasakiau.
Jis paklausė. Timas su tėčiu išvažiavo į Ajovą. Retkarčiais kalbėdamiesi brolio automobilio telefonu mes sekėme jų kelionę. Visi svečiai susirinko mano namuose ir prie mūsų prisijungė. Kai tik suskambėdavo telefonas, mes įjungdavome garsiakalbį, nes kiekvienas skambutis galėjo būti paskutinis. Devintą valandą paskambino pats tėtis.
– Bobe, kaip galiu važiuoti namo be dovanos tavo mamai? Tai būtų pirmas kartas per penkiasdešimt metų, kai ji negautų kvepalų Kalėdų proga.
Mano svečiai kūrė naują planą. Paskambinome seseriai ir sužinojome arčiausiai dirbančius prekybos centrus, kuriuose jie galėtų rasti kvepalus mamai, – tuos pačius, kuriuos ji gauna per kiekvienas Kalėdas.
21:52 mano brolis ir tėtis išėjo iš mažos parduotuvės Minesotoje ir pasuko namų link. 23:50 jie jau įvažiavo į fermą. Mano teta kikeno kaip vaikigalis ir pasislėpęs suko ratus prie namo kampo.
– Mama, šiandien aplankiau tėtį ir jis įdavė man parvežti jo skalbinius, – pasakė brolis, tiesdamas mamai lagaminą.
– O, – švelniai ir kartu liūdnai pasakė ji, – aš jo taip pasiilgau, tuojau pat išskalbsiu.
-Tam šiąnakt tu neturėsi laiko,-pasakė tėtis, lįsdamas iš slėptuves.
Brolis mums papasakojo apie jausmingąjį mūsų tėvų – gerų draugų ir įsimylėjėlių – susitikimą. Tada aš paskambinau mamai:
– Su šventom Kalėdom, mama!
– Oi, vaikai… – jos balsas trūkčiojo nuo ašarų. Sakinio baigti ji negalėjo. Mano svečiai džiūgavo.
Nors buvau už dviejų tūkstančių mylių, jaučiau, kad su tėvais dalijuosi šiomis nepaprastomis Kalėdomis. Kūčių vakarą jie visada būdavo kartu. Jiems padėdavo mylinčių ir gerbiančių vaikų stiprybe ir jų nuostabios vedybos.
– Geri tėvai, – kartą man pasakė Džonas Saitas, – suteikia savo vaikams šaknis ir sparnus. Šaknis, kad žinotų, kur jų namai, sparnus, kad išskristų ir panaudotų tai, ko buvo mokyti.
Jei gali pakeisti kieno nors gyvenimą, jei turi saugų lizdą ir esi laukiamas tėvų namuose, žinok, kad tai tėvų nuopelnas. Per šias Kalėdas supratau, kaip svarbu buvo turėti tokius tėvus. Nors sparnai nešė mane aplink žemės rutulį, amžinos tvirtybės man teikė tėvų būstas Kalifornijoje ir tėvų man duotos šaknys.
Benu B.Youngs
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.