Iš „Portugališkų sonetų“ Kaip aš myliu tave? Kaip aš myliu tave? Kas išmatuos? Ši meilė tau gili, aukšta, plati, Ir mano siela, ir jausmai skirti Vien tau lig pat Malonės amžinos. Myliu tave ramybėje dienos, Ir saulėje, ir žvakių šviesoje. Myliu laisvai, kaip vyrai...
Lakštingala! Tu tikrai esi Girdėjau girioje šiandieną Ulduką ulbant giesmę vieną; Tas balsas tyliai sklido medžiais, Jį lengvas vėjas toliuos nešės; Aš vis girdėjau balsą graudų, Lyg jis kažko liūdnai maldautų; Jis apdainavo meilę svaigią, Kur įsižiebus nesibaigia, Bei laimę, kuri daug verta; Tokia...
O kas, jei miegojai? Ir šitaip, Miegodamas, Tu sapnavai? O kas, jei Sapne, Buvai danguje Ir ten tu nuskynei Keistoką, bet Nuostabią gėlę? O kas, jei Pabudęs, Delne pamatysi Nuskintąją gėlę? Samuelis Tayloras Coleridge’as (1772-1834) Anglų poetas ir apybraižininkas Samuelis Tayloras Coleridge’as buvo geras...
Iš „Fausto“ Prarask šią dieną dykas, ir rytojus Istoriją tą pačią pakartoja. Neryžtingumas — naujas vis delsimas, Ir dieną prarandi tik ją apraudant. Ar nuoširdus esi? Tad būk budrus – Drąsoj ir magija, jėga, ir genijus. Tik įsitrauk, ir protas kais, — Pradėk, ir...
Nuodingas medis Aš pykau ant savo draugo: Pasakiau jam ir atlėgo. Aš pykau ant priešo: nieko Nesakiau ir pyktis augo. Baikščiai laisčiau aš kas dieną Savo ašarom jį vieną; Savo šypsenom jį šildžiau, Stengiausi, jog nenuvilčiau. Ir jis augo, pakol kartą Subrandino vaisių gardų....
Meilės filosofija I Į upę suteka šaltiniai, Į jūrą teka upės, Dangaus vėjeliai pirmutiniai, Kur tik pažvelgsi, supas; Ir niekam vienišam nemiela, Visur visi po du, Dvi sielos virsta viena siela. Kodėl ne aš ir tu? II Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų, Bangelė bangą glosto;...
Vienatvė Laimingas tas, kurs per vargus Gimtąja pasikliaus žeme, Kam oras tėviškės skalsus Savam kieme. Pieningos kaimenės, gausa, Nokstą javai laukų plačių; Jo medžiai karšty taps vėsa, Speige – karščiu. Palaimintas, kurs sau atras, Ramus širdy ir mintyse, Mieląsias valandas, kurias Priims dvasia. Saldžiausias...
Apie laiką Skriek, Laike pavydus, kol kelias baigsis, Te tavo tingios valandos atgyja, Jų žingsnis lėtas, pastangos bevaisės; Tad džiaukis tuo, ką tavo įsčios ryja. Tai ne daugiau nei tuščias bei dulkėtas Žmonijos šiukšlių lobis. Tad menkos mūsų bėdos, Tad mažas tavo grobis. Pranyksi...
Iš maldos… XVII MEDITACIJA Žmogus nėra sala, atskirta nuo visų; kiekvienas žmogus yra kontinento lopinėlis, pagrindo dalis; jei jūra nuplautų grumstą, Europa taptų mažesnė, lygiai taip pat, kaip sumažėtų iškyšulys, tavo draugų ratas ar tavo dvaras; bet kurio žmogaus mirtis sumažina mane, nes aš...
Iš „Venecijos pirklio“ Malonė prievartos nepripažįsta; Ji – kaip lietus, nukritęs iš dangaus. Sausros metu; ji dviguba palaima: Ir tam, kurs teikia ją, ir tam, kurs gauna; Ir jos galia pilniausiai atsiskleidžia Galiūnų rankose, todėl karaliui Labiau ji tinka, negu karūna. Jo skeptras —...
Naujausi komentarai: