Tikėjimas evoliucijos teorija gali nuvesti prie labai pavojingų rezultatų. Pavyzdžiui, komunistinių šalių diktatoriai tiki evoliucija, kad pateisintų savo žiaurius poelgius. Komunizmo tėvas, Karlas Marksas parašė knygą pavadinimu „Kapitalas“, kuri kilo iš evoliucinio mąstymo. Apie 1860 m. gruodžio 19, Karlas Marksas parašė savo draugui, Frydrichui Engelsui:
„Nors ji parašyta prastu anglų kalbos stiliumi („Apie rūšių kilmę“), ši knyga, kurioje yra gamtos istorijos pagrindai tinka mūsų pažiūroms (komunizmui).“
(C. Cirkle, Evolution, Marxian Biology, and the Social Scene, p. 88)
„Kaip Darvinas atrado evoliucijos dėsnį organinėje gamtoje, taip Marksas atrado evoliucijos dėsnį žmonijos istorijoje“.
(Otto Ruhle, Karl Marx, p. 366)
„dėja, kad evoliucija yra konkurencingos nesantaikos istorija gerai dera su jo (Markso) ideologija …“
(R. Milner, Encyclopedia of Evolution, p. 412)
Komunizmas yra tokios filosofijos produktas, kuri sako kad Dievo nėra ir kad valdys stipriausieji (evoliucija).
„Ginti darvinizmą socialistams nėra nieko naujo. Socialistų judėjimas pripažino darvinizmą kaip svarbų bendros pasaulėžiūros elementą nuo pat pradžios … “
(Cliff Connor, International Socialist Review, 1980 m. lapkritis)
Jei mes esame neplanuotos sistemos, kurios nekontroliuoja teisingasis Dievas, produktai tai, kas nusprendžia, kas yra teisinga ar neteisinga (Hitleris? Stalinas? Mao Tse-tung? Tu?). Kartą paklaustas vienas evoliucionistas man atsakė: „Tu pats renkiesi savo tikslą.“ Kuo blogai žudyti kitus gyvūnus, jei tu esi tik dar vienas gyvūnas (juk gyvūnai tai daro)? Išlieka tik stipriausi! Rusijos komunistų diktatorius, Josefas Stalinas dėl savo bedieviškos filosofijos žiauriai kankino ir nužudė apie 60 milijonų žmonių. Pastorius Richard Wurmbrand, kuris praleido daugiau nei 14 metų komunistų kalėjimuose sakė:
„Sunku išmatuoti ateizmo žiaurumą. Kai žmogus netiki atlygiu už gėrį ar bausme už blogį, nėra jokios priežasties būti žmogumi. Nėra jokio susilaikymo nuo blogio, kuris yra žmogaus viduje. Kankintojai komunistai  dažnai sakydavo: „Nėra Dievo, nėra pomirtinio gyvenimo, nėra jokios bausmės už blogį.“
(Tortured For Christ, p. 36)
J. P. Darlingtonas savo knygoje apie evoliuciją rašė:
“Pirmiausia tai, kad savanaudiškumas ir smurtas mumyse yra paveldėti, paveldėti iš tolimiausių gyvūnų protėvių … Smurtas, kuris žmogui natūralus, yra evoliucijos produktas.“
(Evolution For Naturalists, p. 243-244)
„Darvinas prisidėjo prie dar didesnio žmonijos žiaurumo teikdamas mokslines sankcijas už kraujo praliejimą ir savanaudiškus norus.“
(Robert T. Clark and James D. Bales, Why Scientists Accept Evolution, p. 64)
“Labai ankstyvo amžiaus, dar būdamas bažnytinės mokyklos moksleivis, draugas Stalinas išvystė kritinį protą ir revoliucines nuotaikos. Jis pradėjo skaityti Darviną ir tapo ateistu.
(E. Varoslavsky, Landmarks in the Life of Stalin, p. 8-9). Parašė artimas Stalino sąjungininkas.
Adolfas Hitleris (evoliucionistas) nužudė maždaug 12-14 milijonų žmonių, nes norėjo sukurti tobulą rasę naikindamas visus, kurie jo manymu buvo pusiau žmonės ir netiko jo planui.
„Jis (Haeckelis) įtikino daugybę savo tautiečių, kad jie turi priimti savo evoliucinį likimą „valdančioji rasė“ ir „nugalėti“ prastesnes tautos, nes buvo teisinga ir natūralu, kad išlieka „stipriausi“. Jo darvinizmo versija buvo įtraukta į Adolfo Hitlerio „Main Kanmf“ (1925 m.), kuri reiškia „Mano kova“, paimta iš Haeckelio vokiškojo Darvino frazės „kova už išlikimą“ vertimo. (Vokietijos pozicija buvo, kad) Vyras turi „atitikti“ gamtos procesus, nesvarbu, kaip žiauriai. „Stipriausieji“, niekada neturi kliudyti evoliucinės pažangos dėsniui. 1930-aisiais Adolfas Hitleris tikėjo, kad jis stūmė darvinizmą į priekį su savo doktrina, kad nepageidaujami (ir žemesniųjų rasių) žmonės turi būti pašalinti.“
(R. Milner, Encyclopedia of Evolution, p. 207, 412, 119)
„Adolfas Hitleris pakartojo tą pačią gyvenimo filosofiją paimtą iš evoliucijos teorijos“.
(H. Enoch, Evolution or Creation, p. 147-148)
“Nereikia ilgai skaityti Hitlerio „Mein Kampf“, kad pamatytum jog evoliucijos teorija įtakojo jį ir jo požiūrį.”
(Robert Clark, Darwin: Before and After, p. 115)
Kai kurie žmonės teigė, kad Hitleris buvo krikščionis. Tai nėra tiesa, kaip tai aiškiai parodyta ankstesniame pareiškime. Tačiau jis vis tiek turėjo ryšių su Vatikanu (Romos katalikų tikėjimu). Hitleris yra pasakęs: „Aš į krikščionybę žiūriu kaip į labiausiai mirtiną, viliojantį melą, kuris kada nors egzistavo“.
Biblija sako, kad mes visi sutverti pagal Dievo paveikslą (ne gyvūno paveikslą), ir kad visos tautos yra vieno kraujo. Apd 17:26.

Autorius: Phillip O’Donnell

Gyvenime apstu vertybių, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kol kas nors netikėtai neparodo jų vertės. Taip nutiko ir su mano mamos sriubos puodu.
Ir šiandien tebematau jį, stovintį ant viryklės, besipuikuojantį visu savo išdaužyto baltai mėlyno emalio grožiu; viduje burbuliuoja, o garai virsta tarsi iš besiveržiančio ugnikalnio. Įėjęs į kiemą visada pajusdavau tą gardų, apetitą keliantį ir raminamai veikiantį aromatą. Ir visai nesvarbu, ar tuo metu mama maišydavo puodą ilgu mediniu šaukštu, ar ne – žinojau, jog esu namie.
Jos „minestra“ recepto neturėjo. Ši sriuba visada virta kūrybiškai. Taip buvo nuo pat motinos vaikystės, prabėgusios šiaurės Italijoje, Pjemonto kalnuose. Sriubos virimo paslaptį ji sužinojo iš savo nonos (močiutės), kuri paveldėjo ją per daugelį nonų kartų.
Mūsų didelei imigrantų šeimai mamos sriuba garantavo sotumą. Tai buvo verdantis saugumo simbolis. Receptas buvo spontaniškai kuriamas iš to, ką tuo metu buvo galima rasti virtuvėje. Sriubos turinys atspindėjo mūsų šeimos ekonominę padėtį. Tiršta pomidorų, makaronų, pupų, morkų, salierų, svogūnų, kukurūzų ir mėsos sriuba reiškė, kad Buskaglijų šeimai viskas klojasi puikiai. Skysta buvo skurdesnio laikotarpio atspindys. Maisto niekada neišmesdavome – tai buvo laikoma nuodėme prieš Dievą. Taigi viskas anksčiau ar vėliau atsidurdavo minestros puode.
Sriubos virimas mamai buvo šventas dalykas. Maisto gaminimas prilygo Dievo apvaizdos garbinimui. Kiekviena į puodą dedama bulvė ar vištienos gabaliukas buvo palydimi padėkos žodžiu. Ir dabar, skaitydamas Biblijos Išminties knygos žodžius: „Ji keliasi dar neišaušus ir ruošia savo šeimai valgį… O atsikėlę vaikai ją vadina šventąja“, – visada prisimenu mamą.
Tiesa, kartą mamos sriubos puodas privertė mane pasijusti nejaukiai; bijojau, kad per jį neprarasčiau naujojo mokyklos draugo. Solas buvo liesas, tamsiaplaukis berniukas. Jo tėvas buvo daktaras, o šeima gyveno prabangiausioje miesto dalyje, todėl labai stebėjausi, kad jis su manimi draugauja. Naujasis draugas dažnai kviesdavo mane pietų į savo namus. Jo šeima turėjo virėją, kuri vilkėjo balta uniforma ir triūsė virtuvėje prie blizgančių indų. Maistas buvo geras, bet prėskas, stokojantis to nuoširdumo, kurio netrūko iš pajuodusių puodų semiamam mano namų valgiui. Namų atmosfera derėjo prie maisto. Viskas buvo be galo oficialu.
Solo motina ir tėvas buvo mandagūs, bet pokalbis prie stalo skambėjo nenatūraliai ir prislopintai. Jie netgi nė karto neapsikabino! Artimiausias Solo ir jo tėvo ryšys kurį pastebėjau, buvo rankos paspaudimas.

Mūsų šeimoje glėbesčiuotis buvo įprasta, taip darė visi: vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės. O jei nepabučiuodavai mamos, ši kaipmat susirūpindavo: „Kas atsitiko, ar tik nesergi?“
Bet tuo metu viso to gėdijausi.
Žinojau, kad Solas norėtų papietauti mano namuose, bet būtent to norėjau mažiausiai. Mano šeima skyrėsi nuo kitų. Nė vieno vaiko namuose ant viryklės negaruodavo puodai, o vos grįžusiems mamos neįbrukdavo į rankas dubens ir šaukšto kaip manoji.
„Amerikiečiai taip nesielgia“, – mėginau įtikinti mamą.
„Aš – tai ne jie, – išdidžiai atkirsdavo ji. – Esu Rozina. Ir tik visiški kvailiai nenori mano sriubos.“
Galiausiai Solas aiškiai paklausė, ar galėtų ateiti į mano namus. Turėjau sutikti. Žinojau, kad mamai tai suteiktų daug džiaugsmo. O aš nerimavau. Buvau tikras, kad pietūs su mano šeima atgrasys mano draugą.
„Mama, kodėl nevalgome amerikiečių maisto – mėsainių arba keptų viščiukų?“
Mama įbedė į mane akmeninį žvilgsnį, ir aš supratau, kad antrą kartą geriau neklausti.
Tą dieną, kai užėjo Solas, buvau tikras „nervų kamuolys“. Mama ir kiti devyni mūsų šeimos nariai iš karto ėmė glėbesčiuoti mano draugą ir tapšnoti jam per petį.
Po akimirkos sėdėjome prie masyvaus, dėmėto, puošniai raižyto stalo – tėčio pasididžiavimo ir džiaugsmo. Stalą dengė ryškiaspalvė šventinė klijuotė.
Ir, žinoma, vos tėčiui baigus kalbėti maldą, visiems po nosimis garavo dubenys sriubos.
„Na, Solai, ar žinai, kas čia?“ – pasiteiravo mama.
„Sriuba?“ – klausimu atsakė Solas.
„Jokia čia sriuba, – kategoriškai išrėžė mama. – Tai minestra!“
Ir ji, išraiškingai gestikuliuodama, ėmė kalbėti apie minestros galią. Ši sriuba esą gydanti galvos skausmą, peršalimą, širdį, virškinimo sutrikimus, podagrą ir kepenų ligas.

Pačiupinėjusi Solo raumenis, mama užtikrino, kad nuo šios sriubos mano draugas tapsiąs toks stiprus kaip italų-amerikiečių herojus Čarlzas Atlantas.
Net susigūžiau įsitikinęs, kad paskutinį kartą matau Solą. Jis, be jokios abejonės, daugiau nė kojos nekelsiąs į keistuolių, kalbančių su juokingu akcentu ir valgančių neįprastą maistą, namus.
Mano didžiai nuostabai, Solas išvalgė savo dubenį ir du kartus paprašė pakartoti. „Labai skanu“,- šliurpdamas prisipažino.
Atsisveikindamas Solas pasakė: „Tu turi puikią šeimą. Norėčiau, kad mano mama taip skaniai virtų. Ir pridūrė: „Vaikine, tau labai pasisekė!“
,,Man pasisekė?“-mąsčiau žiūrėdamas įkandin gatve einančio besišypsančio ir ranka mojuojančio Solo.
Šiandien suprantu, koks laimingas buvau. Žinau kad tas šiltas jausmas, kurį prie mūsų stalo jautė Solas buvo ne tik nuo mamos virtos minestros sklidusi fizinė ir dvasinė šiluma. Šį jausmą skatino giedras džiaugsmas prie stalo susirinkusios šeimos, kurioje tikroji vertybė buvo meilė.
Mama mirė prieš daugelį metų. Tądien, kai ją palaidojom, kažkas užsuko ugnį po verdančiu minestros puodu, – šlovingoji era užgeso drauge su ta liepsna. Bet mano sielą ir šiandien tebešildo ta dieviška meilė ir pasitikėjimas, kitados burbuliavę tarp pikantiškų sriubos produktų. Su Solu esame draugai jau daugelį metų. Jo vestuvėse buvau vyresniuoju pabroliu. Visai neseniai buvau pakviestas į jo namus pietų. Mano draugas apkabino visus savo vaikus, o šie paeiliui apkabino mane. Tada jo žmona atnešė garuojančius sriubos dubenis. Tai buvo tirštas vištienos sultinys su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.
„Ei, Leo, – pasiteiravo Solas, – ar žinai, kas čia?“ „Sriuba?“ – šypsodamasis paklausiau. „Sriuba!“ – pasipiktino jis. – Tai vištienos sultinys! Gydo peršalimą, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Labai sveika kepenims!“ – pamerkė akį Solas. Ir vėl pasijutau esąs namie.
Autorius: Leo Buskaglija

Vieną naktį vyras sapnauja, kad jis eina paplūdimiu su Dievu. Atsisukęs atgal jis pamato savo ir Dievo pėsakus smėlyje, visą kartu praeitą gyvenimo kelią. Dievas jam parodo jo  gyvenimo istoriją. Žmogus mato, kad kai jam gyventi buvo lengva smėlyje matosi dvi pėdsakų eilės, bet kai jį užklupdavo bėdos ir gyventi nebuvo lengva smėlyje matosi tik viena eilė pėdsakų. Žmogus paklausė Dievo kodėl Šis jį palikdavo sunkiausiais jo gyvenimo momentais. Dievas atsakė žmogui: Kai tau buvo labai sunku aš nešiau tave ant rankų.