Kviečiančios susimąstyti mintys

Įvairių žmonių išsakytos mintys kviečiančios susimąstyti ir mus…

Prireikia dvejų metų išmokti kalbėti, ir reikia viso gyvenimo, kad išmoktum patylėti… Kiniečių patarlė
Laimė panaši į vaivorykštę: vien saulės neužtenka jos spalvoms pamatyti, reikia ir lietaus…
Pasidalintas džiaugsmas padvigubėja, o pasidalintas skausmas perpus sumažėja…
Upelis, susidūręs su uola, ją įveikia ne jėga, o atkaklumu…
Kiekvieną dieną nugyvenk taip, lyg ji būtų paskutinė, nes vienądien taip ir bus…
Pasaulis priklauso optimistams, pesimistai yra tik žiūrovai…
Jeigu visi mąsto vienodai, tai reiškia, kad iš tiesų mąsto tik vienas… Valteris Lipmanas
Pesimistas skundžiasi vėju, optimistas tikisi, kad jis pasikeis, o realistas išskleidžia bures… Viljamas Artūras Vardas
Laimė – tai vis dar norėti to, ką jau turi…
Nebijokite rizikuoti. Sėkmei būtina rizika, kaip gyvybei būtinas kvėpavimas…
Tikroji laimė yra išnaudoti save ypatingam tikslui pasiekti, būti gamtos jėga, o ne neramiu savanaudžiu rūpesčių ir negalavimų gniužulu, besiskundžiančiu, kad pasaulis nepatenkina laimės troškimo. Aš manau, kad mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir tol kol gyvenu, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu. Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties – mat kuo sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu, Aš džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties. Man gyvenimas ne „trumpa žvakė”, o nuostabus fakelas, kurį man leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodamas jį ateities kartoms aš noriu, kad jis degtų kuo ryškiau. George Bernard Shaw

Geriausias būdas garantuoti, kad gausite tai, ko norite, – pirmiausia duoti ką nors kitiems. Jeigu norite, kad su jumis elgtųsi geranoriškai, pagarbiai ir su meile, šitaip elkitės ir su kitais. Labai dažnai mes siekiame, kad kiti duotų mums tai, ko norime. Pavyzdžiui, pykstame, nes kas nors neparodė, kad mus myli. „Duodami” kitam žmogui pyktį, jūs niekada negausite meilės, nes meilė nėra natūrali reakcija į pyktį. Įsisąmoninkite, ko norite, ir užuot siekę to įvairiais būdais, pasistenkite duoti pirmas.

Kate Kippenberger. Sielos pilnatvė. Laimingo gyvenimo receptai

Norėdami geriau pažinti save, turime pabūti vieni. Daugumai mūsų vienatvė, kai nėra jokių išorės stimulų, atrodo nuobodi, nes esame įpratę leisti laiką dirbdami, sportuodami, žiūrėdami televizorių ar bendraudami su kitais žmonėmis. Nors visa tai svarbu, tačiau mūsų gyvenime turi būti pusiausvyra. Skirkite laiko ramiai pabūti vienumoje, kad sužinotumėte, kas iš tikrųjų esate.

Kate Kippenberger. Sielos pilnatvė. Laimingo gyvenimo receptai

Stenkitės praeitį vertinti teisingai. Supraskite, kad kai kuriems praeities įvykiams tinkamai įvertinti reikia laiko. Antra vertus, neleiskite praeičiai laikyti jus savo gniaužtuose, bet džiaukite šiandiena. Jūsų praeitis labai svarbi, nes ji atvedė jus čia, kur esate šiandien, tačiau ji neturi nulemti jūsų ateities. Šiuo momentu turite labai daug galimybių padaryti teisingus sprendimus, lemsiančius jūsų ateitį, tačiau galite jų nepastebėti, nes žvelgiate į viską pro praeities prizmę. Pavyzdžiui, jeigu universitetuose studijavote tam tikrus dalykis siekdami karjeros, tai dar nereiškia, kad turite susieti visą gyvenimą su šia sritimi. Tai atvedė jus į šią dieną. Ką darysite toliau, priklauso tik nuo jūsų pačių.

Kate Kippenberger Sielos pilnatvė. Laimingo gyvenimo receptai

Kadangi esame žmonės, mūsų nuotaikos nuolatos keičiasi. Kai esame geros nuotaikos, mums atrodo, kad gyvenimas yra nuostabus, bet kai ta nuotaika bloga, – atrodo baisus. Iš tikrųjų jūsų gyvenimas staiga nei pablogėja, nei pagerėja, keičiasi tik vienas dalykas – jūsų požiūris į jį. Todėl, būdami blogos nuotaikos, nepulkite vertinti savo minčių labai rimtai: turėkite galvoj, kad joms turi įtakos jūsų nuotaika. Taigi jeigu jus apniks bloga nuotaika, paklauskite savęs, kodėl ji tokia, ir nekreipkite dėmesio į savo mintis.

Kate Kippenberger. Sielos pilnatvė. Laimingo gyvenimo receptai

Aš neiškeisiu savo širdies liūdesio į žmonių džiaugsmą, ir nesutinku, jog ašaros, kurios sukelia sielvartą mano gelmėse, virsta juoku. Aš svajojau, kad mano gyvenimas liktų ašara ir šypsena: ašara apvalo širdį ir atskleidžia gyvenimo paslaptis bei gylius; šypsena priartina mane prie mano žemės sūnų ir tarpnauja man dievų garbinimo simboliu; ašara leidžia būti tarp žmonių sužeista širdimi, o šypsena reiškia mano džiaugsmą būčiai.
Aš trokštu numirti mylėdamas, o ne gyventi nuobodžiaudamas. Aš trokštu, kad mano sielos gelmėse amžiams išliktų alkis meilei ir grožiui. Aš stebėjau ir pamačiau, kad patenkinti žmonės yra nelaimingesni už visus ir arčiausiai materijos; aš pridėjau ausį ir išgirdau, kad svajojančio įsimylėjėlio atodūsiai yra saldesni už stygų skambesį.
Ateina vakaras ir žiedas suglaudžia savo lapelius, ir užmiega apsikabinęs savo meilę. O kai ateina rytas, jis atveria savo lūpas saulės bučiniui. Ir gėlių gyvenimas – meilė ir pasimatymas, ašara ir šypsena.
Išgaruoja jūros vandenys, Pakilę į viršų, jie susirenka ir tampa debesiu, kuris plaukia virš kalvų ir lygumų. O kai sutinka švelnų vėjelį, tai krenta ašaromis ant lauko ir subėga į upelius, ir grįžta į jūra – savo tėvynę. Debesų gyvenimas – išsiskyrimas ir susitikimas, ašara ir šypsena. Taip ir siela atsiskiria nuo vieningos Dvasios, ateina į materijos pasaulį ir praeina kaip debesis virš liūdesio kalnų ir džiaugsmo lygumų; ji sutinka mirties dveklmą ir grįžta ten, kur buvo – į meilės ir grožio jūrą – į dievą…

Kahlil Gibran „Ašara ir šypsena“

Įsimylėjėliai dažnai apmąsto, kaip jie susitiko ir kaip pirmąkart suprato, jog įsimylėjo. Jie iš naujo peržiūrės „juostas” su asistavimo momentais – tarsi nagrinėtų sporto rungtynių akimirksnio pakartojimą. „Taip, būtent tada mes pirmą kartą suvokėme, kad esame įsimylėję,” – nusprendžia vienas iš jų. Kitas nesutinka: „Ne, aš tada dar nepakankamai gerai buvau tave pažinęs ir dar nebuvau pasiruošęs.”
Galų gale jie įsimylėjo. Nesvarbu, ar tai buvo antradienis, ar balandis, ar rytas, – svarbu, kad jie pamilo vienas kitą. Jie išmoko šios meilės ne nagrinėdami, o priimdami meilės dovaną, kurią vienas kitam turėjo. Žmonių, vietų ar dalykų nagrinėjimas gali būti puikus būdas prisiminti, bet turime neužmiršti, kad nagrinėjimas nėra toks svarbus, kaip tai, ką mes gavome. Dovanos nedalijamos šiaip sau. Dovanas mes gauname, nes jos tam ir skirtos.

Šiąnakt aš galiu liautis nagrinėjęs, kodėl turiu nuostabią šeimą, gerą darbą, draugus, kurie mane palaiko, ar puikius susirinkimus. Aš galiu priimti juos visus dėl to, kad jie yra. Dovanas reikia vertinti.

Amy E. Dean „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos“

Savo gyvenimą komplikuojame per dažnai. Kodėl turime iš jo spausti, jį kandžioti ir trankyti, įsitikinę, jog esame proto galiūnai? Prisidengdami racionalumu, išniekiname dalykų nekaltumą, tad galime netrukdomi klaidžioti ir bastytis, ieškodami aistros ir jausmų. Nelieskime to, kas nepaaiškinama.

Marlena de Blasi „Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas“

Po mirties atėjo žmogelis pas Viešpatį. Išdidžiai parodė jam savo rankas:
– Viešpatie, pažvelk, kokios švarios mano rankos!
Viešpats nusišypsojo ir su liūdesio gaidele balse atsakė:
– Taip, tikrai, tačiau jos tuščios.
Kai rūpiniesi savimi, pasauliui duodi tai, ką turi geriausio, o ne tai kas lieka. Katie Reed