Paulo Coelho. Šviesos kario vadovas. Citatos

Šviesos kariui rūpi, ką mato vaiko akys. Nes jos moka žvelgti į pasaulį be kartėlio. Kai nori sužinoti, ar asmuo, esantis šalia, vertas pasitikėjimo, stengiasi kaip vaikas pasižiūrėti jam į akis. Šviesos karys niekada neužmiršta padėkoti. Niekada neužmiršta draugų.

Kariui nėra sąvokų „geresnis“ ar „blogesnis“: kiekvienas apdovanotas individualiam keliui reikalingais gabumais.

Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas.

Jei lauksi idealaus meto, niekada nepajudėsi iš vietos; žengti pirmam žingsniui reikia krislelio beprotybės.

Kariui praverčia truputis beprotybės. Kadangi – nei kare, nei meilėje – neįmanoma visko numatyti.

Gazelės stiprybė – vikrios kojos. Žuvėdros stiprybė – taiklumas griebiant žuvį. Tigras nebijo hienos todėl, kad suvokia savo jėgą.

Šviesos karys dalijasi savo pasauliu su žmonėmis, kuriuos myli.

Kaupti meilę – vadinasi, kaupti sėkmę, kaupti neapykantą – vadinasi, kaupti didelę nelaimę.

Karys, kęsdamas neteisybę, paprastai stengiasi likti vienas – kad neparodytų savo skausmo kitiems.

Šviesos karys kartais elgiasi kaip vanduo, aplenkiantis sutiktas kliūtis. Ir jo jėgos panašios į vandens, nes niekas niekad nesugebėjo sunaikinti vandens kūju ar sužeisti peiliu. Pats galingiausias pasaulyje kardas bejėgis palikti žaizdą jo paviršiuje. (…) Silpnas upeliukas palaipsniui augina jėgas susitikdamas su kitomis upėmis. Ir štai ateina laikas, kai vandens galia tampa nenugalima.

Šviesos karys negali būti abejingas neteisybei. Jis žino: pasaulyje viskas susiję ir vieninga, ir todėl bet koks atskiro žmogaus veiksmas įtakoja visus kitus žmones, nesvarbu kiek jų Žemėje bebūtų. (…) [Tačiau] niekada neteisia engėjo, nes atmena: kiekvienam reikės atsakyti už savo veiksmus prieš Dievą.

Šviesos kariui neįmanomos meilės nebūna. (…) Šviesos karys nesileidžia išgąsdinamas, kai ieško tos, kurios jam reikia. Be meilės jis – niekas.

Šviesos karys – patiklus. Jis tiki stebuklais – ir stebuklai vyksta. Jis įsitikinęs, kad mintimis gali pakeisti gyvenimą, – ir gyvenimas palaipsniui tampa kitoks. Jis neabejoja tuo, kad sutiks meilę, – ir štai atsiranda meilė. (…) „Koks jis naivus“, – neretai girdi jis už nugaros. Tačiau karys žino – jis vis vien laimės. Kiekvienam pralaimėjimui tenka dvi pergalės. Tai žino kiekvienas, kuris gali tikėti.

Šviesos karys elgiasi kaip vaikas. Jis stebina žmones, kurie užmiršo, kad vaikas turi šėlioti, žaisti, kartais įžūlauti, uždavinėti naivius klausimus, kalbėti kvailystes, kuriomis jis pats netiki. Ir žmonės išsigandę sušunka: „Nejaugi tai ir yra dvasinis kelias? Tačiau juk šis žmogus – nesubrendęs!“. Karys didžiuojasi tokiais atsiliepimais. Ir nekaltai linksmindamasis jis nepaleidžia iš akių savo misijos, toliau palaiko savo ryšį su Dievu.

Karys – paprastas kaip balandis, ir gudrus kaip gyvatė.

Iš tiesų, bet koks uždavinys atrodo labai paprastas – po to, kai išsprendžiamas. Ir didelė sėkmė, pasiekta – kaip dabar atrodo – beveik be pastangų, buvo paskutinė smulkių pergalių, kurios liko nepastebėtos, grandis. Ir tada karys supranta to, kas vyksta prasmę. Ir miega ramiai. Ir, vietoje to, kad kaltintų save, jog pernelyg ilgai ėjo link tikslo, karys džiaugiasi, kad galų gale priėjo.

Šviesos karys užtikrintai elgiasi prieštaraudamas visuotinai priimtoms normoms. Kelyje į darbą jis gali pradėti šokti, pažvelgti į akis nepažįstamajam, prisipažinti meilėje iš pirmo žvilgsnio, ginti pažiūrą, kuri atrodo netinkama. Šviesos karys leidžia sau tai. Jis nesigėdija verkti, prisimindamas buvusį skausmą, ar triumfuoti prieš atrasdamas kažką nauja. Jausdamas, kad atėjo laikas, jis viską meta, pasinerdamas į rizikingą ir lygiai taip pat geidžiamą avantiūrą. Suprasdamas, kad jo sugebėjimas priešintis tuoj tuoj išgaruos, jis pasitraukia iš mūšio ir nekaltina savęs už tai, kad padarė vieną ar dvi netikėtas kvailystes. Karys niekad neleidžia savo dienų vykdydamas rolę, kurią jam skiria kiti.

Šviesos kariai siekia, kad neužgestų ugnis jų akyse.

Šviesos karys nebijo pasirodyti beprotis. (…) Tačiau vieną dieną jis pastebi, kad jo balsas skamba kitaip. Ir tada supranta, kad atvėrė kelią aukštesnei išminčiai pasiekti. Šviesos karys dažnai atrodo beprotis, tačiau tai tik apsimetinėjimas. Tada, kai mažiausiai tikisi, atsiveria naujos durys.

„Prisimink vieną dalyką,-atsako mokytojas.- Žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu“.

Draugai šviesos kario klausinėja, iš kur jis semiasi energijos. Karys atsako: „Iš slapto priešo”. Draugai klausia, kas jis toks. Karys atsako: „Tai tas, kurio negalime sužeisti”. Tai gali būti berniukas, kuris jį, dar vaiką, nugalėjo peštynėse, prieš vienuolika metų palikusi mylimoji, dėstytojas, vadinęs jį asilu. Kai karys pavargsta, prisimena, jog dar nėra matęs savo drąsos. Negalvoja apie kerštą, nes slaptas priešas jau nebe jo istorijos dalis. Galvoja vien apie tai, kaip būti dar vikresniam, kad jo žygiai išgarsėtų pasaulyje ir juos išgirstų tas, kuris jį kadaise įžeidė. Vakarykštis skausmas – šviesos kario jėga.

Šviesos karys visada turi prisiminti penkias kovos taisykles, prieš tris tūkstančius metų surašytas Chuango Tzu: Tikėjimas: prieš stojant į mūšį, reikia tikėti kovos prasmingumu. Draugas: pasirink sąjungininkus ir išmok kovoti drauge su jais, nes niekas nelaimi karo vienas. Laikas: kautynės žiemą skiriasi nuo kautynių vasarą; geram kariui rūpi, kokiu metu tinkamiausia stoti į mūšį. Erdvė: vienaip kovojama tarpeklyje, kitaip lygioje vietovėje. Pagalvok, kokia tavo aplinka ir kaip geriausia tenai elgtis. Strategija: geriausias karys tas, kuris suplanuoja savo mūšį.

Tikėjimas atremia visus smūgius. Tikėjimas nuodus paverčia tyru kaip krištolas vandeniu.

Šviesos karys supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu. Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja nuobodulį, kad pabrėžtų rizikos ir atsižadėjimo svarbą. Dievas panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja nuovargį, kad galėtume suprasti pabudimo vertę. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Dievas panaudoja ugnį, norėdamas paaiškinti, kas yra vanduo. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus gyvenimas.

Šalia jo yra žmonių, kurių širdis tokia gležna, jog ima gyventi liguista aistra; alksta meilės, bet gėdijasi tai parodyti.

Šviesos karys klauso Laozi, kai šis sako, kad turime liautis galvoję apie dienas ir valandas ir skirti kaskart vis daugiau dėmesio minutei.

Karys žino vieną seną liaudies posakį: „Savigaila žudo…“

„Pirmoji dvasinio kelio pakopa yra drąsa“,- sakė Gandhis.

Bailiams pasaulis atrodo grėsmingas ir pavojingas. Jie ieško apgaulingo saugumo, kurio suteikia gyvenimas be didelių iššūkių, ir apsiginkluoja iki dantų, kad apgintų tai, kas, jų nuomone, priklauso jiems. Bailiai galiausiai įtaiso grotas savo pačių kalėjimui.
Šviesos kario mintis siekia toli už horizonto. Jis žino, kad jeigu nieko nepadarys pasaulyje, niekas daugiau to ir nedarys.

Chico Xavier: „Išsprendęs sudėtingas bendravimo problemas, minėk ne sunkias valandėles, bet džiaukis, kad įveikei dar ir šį išbandymą savo gyvenime. Pasveikęs po ilgos ligos, negalvok apie skausmą, kurį turėjai iškęsti, bet dėkok Dievui, kad leido išgyti”.

Šviesos karys kaupia savyje mažus kasdienio gyvenimo stebuklus. Jis geba pamatyti tai, kas gražu, todėl, kad nešiojasi grožį savyje, – pasaulis yra veidrodis ir kiekvienam žmogui parodo jo paties veidą. Net ir žinodamas savo ribas ir trūkumus, karys daro visa, kas įmanoma, kad išlaikytų gerą nuotaiką krizės valandėlėmis.