Geri anekdotai

Ketvertas iš jo elfų susirgo, o naujokai nesusitvarkė su darbu. Ponia Kalėdų Senė pasakė, kad pas juos atvažiuos uošvienė… Kai jis nuėjo į tvartą pamatė, kad trys iš jo elnių ruošiasi gimdyti, o du dingo velniai žino kur… Senis nutarė nusiraminti ir išgerti puodelį kavos su konjaku, bet pamatė, kad elfai jau prieš tai ištuštino barą… Staiga pasigirdo skambutis… Senis niūria veido išraiška atidarė duris… Ant slenksčio stovėjo mažas angeliukas su eglute rankoje, ir paklausė: „Ei, storas, staigiai sakai kur man kišti šitą medį?”…
… tai tokia istorija apie tai, kodėl mažas angeliukas būna ant Kalėdinės eglutės viršūnės.

Veiksmas centriniame Kanados banke. Įeina sena, sena bobulytė paskui save
tempdama didelį lagaminą.
– Kuo galėtume padėti? – prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nuzvelgė
lagaminą.
– Man reikia pas banko prezidentą, – atsako senoji.
Kliento noras – įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko
aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos bei lagamino prispaustą
bobulę.
– Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, – porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais
jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi – bobulė sena, gal banko tvarkos nežino
ar tiesiog nepasitiki – reik pabaigti šį reikalą.
– Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? – klausia prezidentas.
– 164 tukst. dolerių. – atsako senoji.
– O!!!
– Taip, 164 tūkst. grynais, – bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
– Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? – stebisi prezidentas ir ji jau smalsumas kutena, – iš kur pas jus tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek
užsidirbti?
– Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi pinigai išlošti, – šypsosi bobulė
– Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! – nesitiki prezidentui.
– O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
– Kaip? – stebisi prezidentas.
– Na, pavyzdžiui lažinames iš 25 tukst. dolerių, kad pas jūsų kiaušiniai paplokšti, – siūlo bobule.
– Kaip paplokšti, – juokiasi prezidentas, – čia nesąmonė, taip negali buti.
– Lažinames? – neatlyžta bobulė, – iš 25 tūkst. dolerių.
– Na gerai, – juokiasi prezidentas, – man 25 tukst. dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau kokie mano kiaušiniai.
– Tvarkoj, – sako bobulė, – tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas oficialiai sutvarkyti?
– Kodėl gi ne? – patenkintas prezidentas, – palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia
gali būti, kad taip lengvai 25 tukst. dolerių užsidirbtų? Nusimauna kelnes,
atsistoja prieš veidrodį. Ir taip žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip
kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados banko prezidento kabinetą įeina vakarykstė bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Kaip įrodymą prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo tarpu bobulytės advokatas aukštelninkas virsta antgrindų be sąmonės.
– Kas jums? Širdis? – visi puola gaivinti advokatą.
– O aš, – atsipeikėjęs pralemena advokatas, – su ta bobule lažinausi iš 100 tūkst. dolerių, kad ji Centrinio Kanados banko Prezidentui už kiaušinių palaikys!!!

Per mišką bėga banda šernų. Staiga iš krūmų iššoka zuikis ir šaukia:
– Stooot!!!
Visi šernai sustojo, žiūri ir nesupranta. Zuikis:
– Krūtų yra?
– Ne…
– Tada iš kiekvieno po $5!
Sumokėjo šernai „mokestį” ir toliau nubėgo. Po kiek laiko bėga šernai atgal ir vėl iš krūmų iššoka zuikis.
– Stooot!!!
Visi šernai sustojo.
– Krūtų yra?
– Ne…
– Tada iš kiekvieno po $5!
Šernai vėl sumokėjo ir nubėgo. Už poros km. sustojo ir galvoja: jeigu taip bus ir toliau, tai šernai taps ubagais.
Kitą dieną šernai pasikvietė vilką kaip apsaugą ir vėl bėga. Staiga iš krūmų iššoka zuikis.
– Stooot!!!
Šernai sustojo. Zuikis:
– Krūtų yra?
– Na, aš! – išlįsdamas iš bandos šernų sako vilkas.
Čia iš krūmų išlenda meška ir sako:
Gerai! iš krūtų $50, o iš šernų po $5!

Trys čiukčiai vejasi traukini. Bėga, lekia – du spėja vienas ne. Atsisėda ant bėgių ir pradeda juoktis. Prieina žmonės ir sako:
– taigi nespėjot į traukinį, ko juokiatės?
– aš tai nespėjau, bet tie du tai palydėt buvo atėję!

Gyveno kartą mergaitė, vardu Raudonkepuraitė. Šiaip tai jos kepuraitė buvo pilka, iš vilko kailio, bet nešiojo ji ją mėsomis į viršų!

Išėjo Mikė Pūkuotukas su Knysliuku medaus, pasiėmę du balionus.
Priėjo ąžuolą su bitėm, Mikė ir samprotauja:
– Jei aš paimsiu žalią balioną, bitės pamanys, kad aš priklausau Žaliesiems, ir nekandžios manęs. O jei aš paimsiu žydrą balioną… Ne, visgi geriau paimsiu žalią…

Ir užšoko Ivanas-Carievičius ant žirgo, ir suriko karžygiškai, bet staiga prie jo pribėga kažkokie tai žmonės ir nutraukia ant žemės. Ir teisingai, kuriu galų be
bilieto į karuselę lenda.

Autobusu važiuoja mergina su vaikinu ir niekaip nepataiko bilieto i komposteri. Staiga autobusas sustoja ir mergina šaukia: „Petrai, greičiau kisk, kol stovi!”

Žydelis nusipirko iš kaimiečio asilą už 100 baksų. Kaimietis turėjo jam atvesti asilą kitą dieną. Kaimietis atėjo, kai ir buvo sutarę, tačiau vienas, be asilo.
-Atleiskite, tačiau asilas nudvėsė.
-Na, tada grąžink man 100 baksų.
-Negaliu, aš juos jau išleidau 🙁
-Gerai, tada tiesiog palik man tą asilą.
-Bet ką jūs su juo darysite?- pasiteiravo kaimietis.
-Aš jį pralošiu loterijoje.
-Tačiau jūs negalite loterijos prizu padaryti NEGYVĄ asilą!!!
– Galiu, patikėkite. Aš tiesiog niekam nesakysiu, kad jis padvėsęs.
Po mėnesio kaimietis netyčia susitinka žydelį gatvėje.
-Kas atsitiko tam negyvam asilui?
-Aš jį pralošiau loterijoje, kaip ir sakiau. Aš pardaviau 500 loterijos bilietų po 2 baksus ir gavau 898 baksus pelno.
-Ir ką, niekas neprotestavo???
-Tik vienas bachūriukas. Tas, kuris laimėjo asilą. Jis labai supyko… Na tai aš jam tiesiog grąžinau du jo baksus…
Čia tai marketingas…

Eina žmogus gatve – mato pačiame stulpo vršuje kabo lapelis. Vaikšto aplinkui – niekaip negali perskaityti, kas parašyta. Užlipęs į stulpą perskaitė – atsargiai –Dažyta!!

Durniai rašo laišką namo:
“Gyvename labai gerai, valgome, miegame, bet svarbiausiai turime baseina. Ten mes plaukiojame, nardome, sakė jei būsime geri, tai ir vandens prileis…”

Ant laido sėdi žvirblis, šalia nutupia varna ir klausia:
-Kas tu toks?
-Erelis
-O kodėl tu toks mažas?
-Vaikystėje džiova sirgau..

Paršiukas prieina prie elektros rozetes, ilgai galvoja ir sako:
-Matai, broleli, kaip giliai tave užmūrijo…

-Šiandien sugavau va tokią lydeką – kaip mano ranka!
-Baik melavęs, tokių plaukuotų lydekų nebūna.