Žydrasis vėrinys (Bruno Ferrero)

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir
susimąstęs žvelgė pro langą.
Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos
stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį.
– Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir
paklausė:
– O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant
prekystalio skardine dėželę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
– Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos akių!
Šeimininkas nuėjo į nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio
rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
– Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų
laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė
mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė:
– Ar šis vėrinys nupirktas čia?
– Taip, panele.
– Ir kiek jis kainavo?
– Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
– Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ją, dar sykį suvyniojo į
žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
– Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą,
kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.