Eilėraščiai vaikams

Mano mažas žmogau

Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti

Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,

Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Pasakėlė

Saulė tyliai skęsta,
Dangui žarą žarsto,
Rausvas debesėlis
Sapnulius išbarsto.

Kam gražuolę lėlę
Atveda į naktį,
Kam ir pasakėlę
Sėdasi pasekti.

Apie aukso paukštę,
Stebuklingą fėją,
Drebulėlę baugščią,
Vėją niekadėją.

Apie saulės sostą
Ir mėnulio dvarą,
Apie Vaivos juostą
Ir močiutės skarą…

Kol nakties šešėliai
Draikosi po taką,
Rausvas debesėlis
Pasakėlę seka.

Kūdikystės pėdutės

Kūdikystė mažučiais delniukais
Brėžia savo gyvenimo taką,
Šlepsi mažas dailus kamuoliukas
Ir vis šneka ir šneka, ir šneka…

Lango stiklas pirštukų padeliais
Lyg pėdutėmis nutapinėtas
Čia kiekvienas močiutės daiktelis
Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas.

Knieti imti, paliesti, pažinti,
Palaižyti, pagriebus į saują,
Greitai jau nemokės apsiginti
Net žema senučiukė indauja.

Į neramų sapnelį atklysta
Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos
Ant putnučių skruostukų pražysta
Šypsenėlės – beraustančios uogos.

Koks trapus kūdikystės ėjimas,
Į laimingo gyvenimo tąsą,
Koks mąslus sueities išlikimas
Laiko laiptais gyvenimą neša.

Autorė: Eglė Miliušytė Brazdžiūnienė (Egmilė)

Kol dar nebuvau mama

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau naktį
Žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas…tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama…

Tu dar nevaikštai

Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai
Iš meilės ir manęs – ant mano rankų
Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai,
Aš tik jaučiu kvėpavimą – lyg paukščio tankų.

Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi.
Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės – mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos.
Ir nebeslinks pro šalį laikas.

Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Aš tavo pirmas žodis – aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.