Gražiausia meilės poezija

Stasys Stacevičius

Tik nuošalėj permaina būna tyli,
akmuo rūsčiai gražus, ežerai slėpiningi,
nes nuošalėje – viens kitam tolimi,
pašauktieji tylėti – trumpam susitinkam.

Tik nuošalėje ir nesi nuošali
galbūt savo svarbiausiajam ir nuošaliausiam,
nes nuošalėj mano plaukai ne žili,
o tiktai laikini – kaip dūmelis virš laužo.

Tik nuošalėj tolimas varpas
girdėt kaip nutylintis blogį, kurį vakar nešėm.
Ir tavo neišliekamoji vertė
gali tapti gražesnė už išliekamąsias.
 
Tik nuošalėj kūnai – žmogaus ar dangaus-
nesišalina sielų, kurioms nepavyko likt nuošalėj.
Išsirinktųjų nedaug,
ir išsirenka nuošalę vien geros knygos.

Tik nuošalėje ežerai dideli,
akmuo rūsčiai gražus, senmedžiai susikibę
šakom ir šaknim.
Ir nebūna toli nuošalioji pažvelgusiam iš atokybės.

***

Atsibustum apyaušriu, mano tapytoja, kolei vieni,
nutapytumėt trūkstamą pinigą dvipusiame paveikslėly:
pirmojoje pusėje svaigstam ant kalno jauni,
o antrojoj – krūmokšniai, kapai, vėjas balsą pakėlęs.

Antrojoje pinigo pusėje – vėtra žvarbyn,
ir apyblandoj gęsta paklodės ar baltosios dėmės.
Pirmojoje pinigo pusėj grūmoju audros debesims,
o antrojoj – į naktį žiūriu, už galvos susiėmęs.

Tapytumei daug pinigų, išsirinktume sau iš laivų
gal eikliausią, jaukiausią, gal dar nusipirktume salą
gentelei pradėti, malūnui statyt, laukt žinių vėlyvų, bet…
Kurioj žvarbioj pusėje vakar pašalam?

Nėra pinigų, tik jų pusės… Ryškiau atnašų –
derinančiam puses – skurdo kibirkštys kyla iš būsto.
Pirmojoje pusėje nuotaką temstant nešu
į statų kalną. Antrojoje – kalną užpusto.

*** 
Jautiesi atvykusi? Šiaušias riba
gal tarp šalto ir šiltojo. Neskuba saulė žvalioji
užbėgt už akių. Šalia šiaurės juoduoja troba
ir vynuogių krūmai – žaliuoja, žaliuoja.

Sakai, šiaurėj vynuogių krūmas gražus –
nes netapęs šiauriečiu, nesijaučia jau ir pietiečiu,
neužmezga vaisių, slopina garsus
ir iš savo vidaus – atpažinusiam kankinį – šviečia.

Jautiesi atvykus? Tikies ant peties –
ant gero ir tvirto – padėt galvą. Tartum vaikystėj –
užmigt ir išnykti. Tikies to paties,
ko vynuogių krūmas prie šiaurės – dar tikis, dar tikis.

---

***
Ramybė! Ramybė – sakytum. Bet ne atvira
tau gražiausia vidinė knyga. Viduje išsitrynė
daug išorės požymių? Tavo vidinė audra
bus pasėkmingesnė, garsesnė negu išorinė.

Ne visad vidiniai kalnai ir upeliai arčiau
negu tie išoriniai. Ne visad nešalta mylėtis
vidinėje šiaurėj. Nors šiaip joj gyvent paprasčiau
negu išorinėje, kur tik dievai stato miestus.

Vidiniuose miestuos ne visad bendraujam gražiau
nei grubiuos išoriniuose. Bet nekartoja melų jie,
kad tavo vidinė audrelė – kol kas- nesugriaus
tolumoj sujudėjusio vidinio vėjo malūno.

Ne aš toj vidinėj pagairėj iš naujo skaitau
knygeliokę? Vidinę? Ji atvirą erdvę vadina
pavojumi dermei? Gal dar, nuolaidžiaudami tau,
susivienys dievai: išorinis ir daug daug vidinių.

Ramybė! Ramybė – sakytum. Jokia padala
nesiskiria mano vidiniuose miestuos kurantai
nuo laikrodžių išorėj. Bokštuose spengia tyla,
beužmiegant – iš rankų – knyga kaip į vandenį krenta.

---

***
Iš šauksmo esi! ? Iš tylos gyvenu.
Prieštaravimai retsykiais jungia, kai skelbia,
kad grįžo draugai ne visai iš kalnų,
nešdami spinduliuojančias paslaptį galvas.

Vieni atjaunėjo ir gal per arti
pragarmių apsistojo. Kiti laiką švaistė
ne savo tikėjimui – lyg papirkti
vandeniu dykumoj, šiaurėj – vynuogių vaisiais.

Tretieji tylėjo. Kiti negiliai
labai daug kvėpavo, nei kalną nuritę
į lygumą… Ėjo nelyg angelai
ar kipšiokai – iš savo įmonių išvaryti.

Nesijauti jų suprasta per kaitras,
o per šaltį many daug kitų atpažįsti,
lyg būtum anksčiau negu aš papirkta
prasitęsiančia už ano kalno jaunyste.

Svarbiausia įvykę? Ne-iš-gy-ve-nu
iš patyrusios tylą šauksmų! Dievo žioge,
tenai gal nebuvo lemtingų kalnų,
o jei buvo kalnai… Grįžk ir juos pabučiuoki.

Aldona Elena Puišytė

TYLUS GYVENIMAS
Toks paprastas, neišvaizdus, ramus
Tas mūsų būstas, už langų vyniojas,
Tarytumei Giesmių Giesmėj, ir mus
Čia globia jaukumu vynuogienojai.

Ruduo. Melsvuoja kekės už langų.
Per žiemą jos pavirs į svaigų vyną.
Tik tavo rankų prieglobsty saugu.
Tik mūsų vynuogynas man svaigina

Baikštuolę širdį. O aplink tiek daug
Ne – meilės, ne – gyvenimo, ne – žodžio.
Apsaugok meilės šviesą, o dangau…
Tylus gyvenimas man sielą guodžia.

Čia ilgesiai mums bręsta dideli.
Ir visa – Dievo dovana, kas atsitinka.
Ir būna man šviesu tik tam kely,
Kur lydi tavo žvilgsnis rūpestingas. 

SODININKAS
Žydėjimas vyšnių.
Nepaliestas giedras baltumas
Sidabro ūku vainikuoja akimirką švytinčią, vaiskią.
Po šituo žydėjimu stoviu kaip guodžiamas vaikas,
O žiedlapiai trapūs į širdį vis krenta.

Iš rankų darbščiųjų – žydėjimas sodo ir tyliai
Ištryškęs švelnumas, kuris su diena nesibaigia…
Vai, kokiam lopšy savo skaidrųjį sapną supai tu,
Apvaizdos man skirtas, tu žydinčio sodo karaliau?

Sūnaus garbanota galva tarp žiedų kaip jurginas.
Tai šičia jo tėviškė, šičia šaknijasi šaknys…
Sapnuoji tu sodą gimtinės, klevus plačiašakius.
– Iš ilgesio tavo, iš rankų darbščiųjų žydėjimas sodo.

Gegulė metus suskaičiavo. Vėl baugščiai nuščiuvo.
Vidurdienis. Žiedlapiai leidžias lyg angelo plunksnos,
Kurs gaubia žvaigždėtu sparnu mūsų sielų paunksnę,
Kur sodo žydėjimas trumpas į taurų sidabrą pavirsta. 

BALTŲJŲ ROŽIŲ VALANDA
Jau niekados. Jau visados.
Graži Ta valanda, kai baltos rožės žydi.
Koks kerintis jų trumpalaikis žybsnis
Į rudenį keliaujančiam sode.

Jau niekados. Jau visados. Tviskės
Topazai skaidrūs pro skaisčiausią sniegą,
Kol mūsų rankose neliks ničnieko, –
Vien šitas begalinis spindesys.

Jau niekados. Jau visados. Balta
Bangos puta į smėlių amžinybę.
O rožės, sieloj sidabru sužibę, –
Tauriuoju liūdesiu, o niekados…

***
Kam – pykčio drumzlės? Jos nusėda
Ant žydinčiųjų sielos augalų.
Pakelk akis į erdvę: ten – gilu,
Giliau nei žemės vandenų gilybė.

Tyliam tekėjime žvaigždynų upės
Atrask ir savo atspindžius… Gražus
Esi, kai myli, ieškai… Nepražus
Vien tai, kas meta spindulį ant veido.

Nueinantį lydėk su šypsena ramia.
Ateinantį pasveikink tartum brolį. –
Juk nuaidės, juk nuaidės it barkarolė
Ir mūsų dienos – skliautuose suduš… 

***
Tols žvaigždynai gesdami.
Tau pašviesiu – širdimi. –

Žemės kibirkštis esu…
Kas jūs ten, už debesų?

Geras, artimas žmogau,
Nuo minčių aš pavargau.

Po šerkšnotu vainiku
Galvą į rankas lenkiu.

Kol prie sapno to gilaus
Mūsų sielos prisiglaus,

Kol žvaigždynai gesdami
Tols – pašviesiu širdimi.

Tautvyda Marcinkevičiūtė
LEILA
Aš neturėjau vardo jos ištarti,
Taip palaimingai, nekaltai
Belaisvį garbinamosios Astartės
Pamilusios ir sumokėt už tai

Turėjusios galbūt didžiausią kainą
Bendruomenėj, viešu pasmerkimu,
Ištrėmimu į dykumą, kur neina
Net beduinai geisti mylimą:

Ten negyvena niekas, vien tik
Saulė Į kalną leidžias, o papėdėj kaulai,
Tačiau per greitai leidžias ji, per greit

Kad taip aštriai pajaustų ji, jog mirksnis
Dabar juos teskiria, ir, regis, mirs ji,
Jei nepavyks pas mylimą pareit.

Ineza Juzefa Janonė

GYVENIMAS BE TAVĘS
I
šaligatvis
kasdien praeiviais
kugždantis
tavęs nėra tarp jų
man akys ašarom užėjo
jaučiu šalia plevenant
vėlę

II
pusė lovos tuščia
negaliu patikėti
rankos siekia tavęs
o delnai
gniaužia niekį
su manim jis
kaip niekur
negaliu jo nuspirti
visą tulžį išliejus
pagaliau atsitiesti
pusė lovos tuščia
kur man dėtis
Vilniaus gatvėmis
lyg per tyrus einu
ir kodėl aš einu
be tavęs
nesvarbu
kokį tašką
turėčiau
pasiekti
pusė lovos tuščia 

III
lyja nelyja
nelyja lyja
visas gyvenimas
ašarų slėnis
niurzgia į ausį:
viskas klastinga
peilis į šonkaulius
peilis į širdį
būčiau
jau būčiau
geriau negimusi
juodi pamėkliški
įmonių pavidalai
dieną ir naktį
naktį ir dieną
proto neaudrina
murkdos klampynėje
šaltis pakaušin
pakaušiu šaltis
dantis už dantį
akis už akį
Žvėrių apkandžiota
vaikštau be mylimo
lyja nelyja
nelyja lyja
dalgis nukirto
lauko leliją

IV
šalikelėj
angis grėsmingai rangosi
tave mylėt geidžiu
užgniaužiau bumą rankomis
ir pravirkau balsu
akmuo man parištas
akmuo man
po kaklu
angis užnuodys kraują
manęs nebepaleis
atsiklaupiau ant kelių
tavęs aš maldavau
sugrįžki į gyvenimą
vėl būsim aš ir tu
į dangų ar į pragarą
aš ištiesiau rankas
išgirsk
išgirsk
maldavimą
į pražūtį
krentu 

V
mano vyre
vienatinis mano
niekada netikėjau
kad numirti gali
spindulys šviesmėlynis
ten kur sirpsta mėlynės
miškuose tarp kupstų
jau tavęs nepasiekia
kaip ir kvapas žolių
duobę užvertė žemėmis
ir nuėjo visi
nors tarp jų
pats svarbiausias
tu buvai
ir esi

VI
naktis
ir drėgnas vėjas
mums košė drabužius
pasukome
alėjon
po šviesomis mes ėjome
kur čiulkinį prie marių
gausybė mašalų
vis mušė
vis nerimo
lyg būtų
be galvų
nepuoliau jam ant kaklo
nors jį karštai mylėjau
uį rankų susiėmę
mes tolome alėja
šįvakar klausiau vėjo
kur viskas pasidėjo
kur dingo Kupidonas
ir jo meili
Psichėja 

VII
Žmogus gali mirti
iš ilgesio
iš meilės jis gali numirti
taip numirė mano senelė
pasakiusi:
jau išeinu
norėčiau pasekti jos pavyzdžiu
tačiau pajudėt
negaliu
kaip paukštė įstrigus į įšalą
dvėsuoju galuojuos
kenčiu
tu vienas mane išvaduotum
nuo mirtino šalčio
deja
išnyko
kas amžina rodėsi
visi mes
mirties naguose

VIII
be tavęs
man
reikia
išmokti
gyventi
toliau

nežinau
kodėl
turiu
mokytis

kai
mūsų
pasaulis
lyg gelda
suskilęs
pusiau

mieliausias
prašau

leisk
ją
klijuoti
toliau

Vytautas Stulpinas
MUDU BUVOM KADAIS SUSITIKĘ
Iš vakaro smulkiai palyta.
Tu – basnirčia.
Tau prie sandalų limpa smėlis.
Šįryt norėčiau nutylėti visa,
Kas nesvarbu, ar rodos,
Kad nereikšminga:
Viesulas puola pakrantės medžius,
Užutekio ramuma nebe ramuma,
Debesų artelės vaizduoja procesiją.
Mudu buvom kodais susitikę.
Galbūt pamiršau tavo vardą,
Nebepamenu, kuo tu vilkėjai,
Kam, tolima ir paslaptinga,
Buvai prielanki.
Esu nedovanotinai užmaršus,
O tu panaši į amžinatvę,
Bet kas tuo patikės.

Ona Mikalauskienė – Kubiliūtė
TAI TIK DAINA, ARBA VALENTINO DIENOS POTEKSTĖ
Esu tavo būsimas liudytojas.
Kalba tavo aidų esu
ir tylėjimas.

O šlamesys lietaus,
kurio pavidalu liūdnuoju
bėgu pėdomis tavo,
suartina mus dar labiau.

It smilkalų gūsis
skverbiasi į mane
lipšnus tavo balsas.

Aš nežinau, kur prasidedi tu,
o kur prasidedu aš, mylimoji,
visa tai tik daina, kurią
dainuosiu galbūt sapne,
o galbūt kai suartės
einantys katras sau
gyvenimai mūsų.

SENI LAIŠKAI
Lentynoj seni
pageltę laiškai –
it pernykščių jazminų
ryšelis.

Vieni yra sunkūs. Kiti –
irgi sunkūs:

vieni apie meilę,
kiti apie
išsiskyrimą.

Pageltę laiškai.
Glostau juos, skaitinėju,
ir išgirstu praeitį,
išgirstu prisikeliančius
ir vėl išnykstančius
jaunus balsus.

Tie broliai medžiai
mylintys
ir mylimi
medžiai
tavo
ir mano
broliai
nekartą
kėslautojų
sužeisti
rudenio
nuogai išrengti
liūčių
ir vėjų
pagairėj
kantriai išlaukti
stebuklo
atgimti

nelyginant meilė
gražūs ir dideli
tie broliai
medžiai

Regina Katinaitė-Lumpickienė
PRADŽIA
pasaulio dar tik pradžia
sėdim abu
dangaus vidury
laimingi
dar nežinom
kad nieko nežinom
kad nieko neturim
(ir kaip turinčiam sopa)
ir nežinom
kad esam
danguj

XXI AMŽIAUS PRIETARAS
iš Paryžiaus
išsiųsti
vienintelį
SMS
vieninteliam

Tilė Vakarė
MEILE BE VIETOS
Meilė šiąnakt meldžias tamsoje
Už aprasojusio automobilio lango stiklo
Veidas keistas
Laiko nebėra
Kas pareis namo
Kai vėjas vaiko miglą

Meilė šlubčioja aplink šaltinį
To šaltinio vandenais pažliugęs kalnas
Lūpos šaltos
Laikas akmeninis
Prislėgė užgriuvo
O tikėjau esant švelnų

Meilė mėgsta melstis migloje

Rimgaudas Valentinas Graibus
ŠV. VALENTINO DIENA
Nežaisk žaibais. Prašau tavęs, nereikia
Šią naktį vėl paversti ugnimi.
Tu nesuvaldoma ir nenusakoma kaip vaikas,
O tarp žaibų velnioniškai rami.

Bet pajuntu, kad nuo manęs ramybė nusisuko.
Meluoju sau, meluoju tau, kad pailsau.
Matau, įstringa tavo akyje nulaužto žaibo šukė
Ir pjauna, pjauna ašarą pusiau.

Gal vieną pusę sau paliksi, kitą atiduosi
Tik man ? Ir būsi tu teisi ir neteisi.
Aš su tavim klumpu ir su tavim keliuosi
Ir ačiū Dievui, meile, kad esi.

SUDIE
Vėl gražiai pasirodyt vakaras stengės.
Ir nemanė, kaip būna, liūdėt.
Tyliai vėjas prislinko prie lango,
Tyliai tu pasakei man sudie.

Ir gražus tas paveikslas išnyko,
Netgi vėją norėjau išbart.
O sudie tarpdury pasiliko,
Nežinau, kur jį dėsi dabar.

PIRMAJAI MEILEI
Kaip mes viską pamažu pamirštam.
Prisišaukti atmintį sunku.
Tą rugpjūčio rytą rūką tirštą
Tartum vandenį išlaistėm ant laukų,
Kaip mes viską pamažu pamirštam.

Betgi naktys apsvaigimo buvo,
Glaudėsi lyg sesė tyluma.
Mūsų žodžių klausės gelmių žuvys,
Džiaugėmės žaliuojančia žeme,
Betgi naktys apsvaigimo buvo.

Kur esi dabar, pirmoji meile,
Ir kokiuos tu rūmuos gyveni?
Išėjai. O man tik vieno gaila –
Tų dienų, sudegusių ugny.
Kur esi dabar, pirmoji meile?

Nors žinau – nesugrąžinsiu nieko,
Viską tu pasigrobei viena.
Ar vieni tik pelenai palieka?
Nes tave vis dar šaukiu sapne,
Nors žinau – nesugrąžinsiu nieko – –

GIMIMO DIENA
Jau lietus žinojo, kad esi.
Jau ir vėjas tavo vardą šaukė.
Lyg ant medžio paukštė debesy
Šios dienos ir tavo balso laukė.

Būk laiminga kaip lig šiol buvai.
Dar ne visos ašaros išdžiūvo.
Šitą dieną gal susapnavai?
Pameluok tada, jei to nebuvo.

Vėjas ir lietus dabar budės
Prie pasaulio paslaptingo.
Būk laiminga. Jei labai skaudės
Nepamirški, kad buvai laiminga.

Ingrida Liutkeviciūtė
***
Jei negalėsiu iškart apkabinti –
prisijaukinsiu
diena iš dienos, nešdama guolin valgį…

Jei mano glėby širdis dar kraujuos –
paleisiu kaip žvėrį į tankmę.

Ir lauksiu…

Ir matysiu, kaip ilgesiu dega
pamiškėj tavo akys…

Ir pakilusios rankos virpa
kaip epušės lapai…

Ir girdėsiu laukinį ūkimą
iš klaidinančio ūko…

Ir degsiu meile be atsako…
Ir lauksiu suklupus…

Tu kovosi
su žvėrimi savyje.