Poezija vaikams
R. Skučaitė. Mamyte mylima
Mamyte mylima,
Tu — laimės pasagėlė.
Mamyte, tu — daina,
Tu — mano pasakėlė.
Mamyte, tu šilta
Saulytė dieną blausią.
Tu — pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia.
Galėčiau daug vardų
Tau šiandien sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį —
Mamytė.
Just. Marcinkevičius. Ką aš veiksiu žiemą
Visos gėlės jau nuvytę
Liūdna be gėlių.
Aš per žiemą tau, mamyte,
Busiu žiedeliu.
Vėjas ūžia, medžiai šlama
Paukščių jau nėra.
Aš per visą žiemą,
Mama, būsiu tau gera.
Aš lakštingala tau suoksiu,
Lėlę supdama.
O kai garsiai nusijuoksiu,
Pasibaigs žiema.
V. Giedra. Kačiukai
— Ko nubudot jūs, kačiukai, ant žilvičių
Taip anksti?
Juk dar šalta, mažučiukai,
Juk pusnynai
Dar aukšti!
Paryčiais audra šiurpioji
Dūksta pievoj ir šile…
— Greitai kovo aštuntoji,—
Mums miegoti
Nevalia!
Atkeliaus būriai vaikučių
Kantriai laukę
Tos dienos.
Prisiskins švelnių šakučių
Ir mamytėm
Dovanos!
Lylįa lylia mažutį,
Lylia lylia gražutį.
Aš tau išlyliuosiu,
Aš tau išsiūrųosiu.
Karveles ganysi,
Mano sūniukėli.
Tai mano mažutis,
Mano pupuliukas.
Lylia lylia sūniukėlį,
Lylia lylia gražutėlį.
R. Skučaitė. Močiutė
Kas gera, kas šilta —močiutė.
Kas glosto, kas glaudžia — močiutė.
Močiutė — tai pasakos ilgos,
raudonos uogelės ant smilgos,
Gėlių daigeliai sužėlę, lėlyčių margi drabužėliai…
Močiutė — mamytės mama. Močiutė — namų šiluma.
E. Selelionis. Mano dienos
Mano mažutės dienos —
Saulės anksti myluotos,
Tarsi laukų purienos —
Ryto rasa apklotos.
Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš — kaip bitutė — pilkas
Mažas mamos paukštelis.
Lai debesėliai renkas,
Lai nepiktai grūmoja —
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.
A. Matutis. Dvi šalnos
Dengiasi šalnom
Lanka.
Aš paglostau ją
Ranka.
Šiurkštūs tie gaurai
Balti
Ir labai labai
Šalti.
– – –
Štai močiutė
senyva…
Su šalna
Ir jos galva.
Ištiesiau
Mažytį delną
Ir paglosčiau
Šitą… šalną.
Nors močiutė
ir sena,—
jos švelni,
Šilta šalna…
A. Matutis. Apie mamą
Ta mamytė,
Ta mama
Susiraukia
Bardama.
Ir raukšlelių
Ant kaktos
Jai daugėja
Nuolatos.
— Gal patrinti
Lapais mėtų,
Kad raukšlelių
Nedaugėtų?
— Gal parnešti
Aspirino?—
Gerą vaistą
Vytas žino:
— Jei geri
Vaikučiai augs,
Mamos
Niekad
Nesirauks!
J. Degutytė
Motule, motule, tu kaip saulė mane rytais pažadini dainuodama.
J. Degutytė. Mano močiutė
Ant močiutės kelių
baltas gulbių sostas.
Ir užmiega vėjas
ant močiutės kelių.
Ant močiutės rankų
volungėlė gieda,
volungėlė gieda
ir žibuoklių keras.
Ant močiutės lūpų
pasakos gyvena
apie stiklo kalną,
apie aukso žiedą.
P. Širvys. Linksmas vėjas
Su baltais gandrais
Atskriejęs,
Švilpė, ūžė
Linksmas vėjas.
Ir pasakė
Man į ausį:
— Aš esu
Linksmasis vėjas!
Gaudyk vėją —
Nesugausi!
Čiupo —
Skrybėlę užkėlė
Medžio didelio
Viršūnėn!
Tupi mano
Skrybėlė
Aukšto ąžuolo
Viršūnėj.
V. Palčinskaitė. Lietučio pasaka
Kas ten trepsi, kas ten šoka,
Kas ten vaikščioja po stogą?
Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Daug žydrų lietaus nykštukų.
Ilgos plonos jų kojytės,
Žydro stiklo kepurytės.
Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Žydro stiklo jų batukai.
O kiekvienas rankoj neša
Po apvalų žydrą lašą.
Ci ku ca ku, tu ku tu ku,
Daug lietučio sviedinukų.
Kuo greičiau į lysvę žalią
Pas plaštakę, pas gėlelę.
Ci ku ca ku; tu ku tu ku,
Skuba daug lietaus nykštukų.
M. Vainilaitis. Varlytės gripas
Po šalnų pradėjo lyti.
Kurkė pievoje varlytė.
Kurkė, maudėsi klane.
Ir neaišku, nežinia,
Nuo vandens ar nuo kurkimo
Ėmė, vargšė, ir užkimo.
Negirdėjo tokio gando,
Visos varlės nusigando.
Susirinko pabaly
Balto dobilo pily,
Ir pasikvietė sumanią
Pievų daktarę kamanę.
Pievų daktarė kamanė
Daug žinojo, daug išmanė.
— Gulk, varlyte, po lapu.
Susirgai žaliu gripu.
Dieną kitą pagulėsi…
Na, ir kurkti vėl galėsi!
Palesinti paukštį…
Priglobti paklydusį šunį.
Ir sapną pašaukti,
Siūbuojant eglės viršūnėj.
Dar smėlio dėžėj
Sutaisyti sulaužytą lėlę.
Pareiti – išeiti,
Sustot pakely valandėlę.
Pakabint gražiai
mūsų kiemą bešluojančią sargę.
Sugrįžus namo –
Apkabinti močiutę – ji verkia…
Jau baigias diena –
O darbelių darbų vis nemąžta
Nespėjau ir vėl atsiūlėti
Lovatiesės krašto
Jau supasi sapnas .
o noris sušukti –
Ryoj jau Kalėdos!
Rytoj jau Kalėdos…
Akmenėlis turi aukso širdį,
Akmenėlis klausosi ir girdi,
Kaip dulkelė vakare nusėda,
Kaip samanė avilėly gieda.
Akmenėlis visą žemę myli,
Akmenėlis meldžiasi ir tyli.
čia nuo manęs jai dar reikia prašykit!!!
Kur rasti eilėraščių apie muziką?
Reikia daugiau trumpų eilėraščių.
Trūksta eilėraščių apie Lietuvą.
Aš atsiprašau už viską
ką Tau padariau:
Atsiprašau,kad Tave mylėjau,
kad Tavim tikėjau,kad verkiau,
kad melavau,ir tiesos Tau nesakiau…
Atsiprašau,jai įžeidžiau Tave,
mušiau ir,kad ant Tavęs rėkiau…
Viskas,man gana,negaliu daugiau
kentėt,neturiu jėgų Tave mylėt.
Žinok,aš lauksiu kai Tu norėsi grįžti,
kai Tu klupėsi prieš mane
ir maldausi atleidimo….
Aš verksiu,nes verksi Tu,
bet viskam juk yra ribos.
Todėl Tau sakau:
TU NESUPRANTU MANĘS,
O AŠ NESUPRANTU TAVĘS…:”((
Lietuva
Man prieš akis nusitiesė kelių dvi juostos –
viena – kur eisiu aš, kita – kur tu…
Sakai, gyventi neverta ir nusibosta,
ir neverta keliaut kartu.
Išauginai mane, išmaitinai, nupuošei –
tos dienos – tartum sapnas įstabus –
ir naktys, pilnos šnabždesio, alsavimo ir grožio, seniai jau gulė į grabus.
Tik vėtra kryžkelėj taip plėšosi ir kaukia:
tokia nežmoniška aistros galia…
Tiek daug nukeliavau gyvenimo palaukėm,
o tikrą brolį ar jaučiau šalia?
Labai reikia eilėraščių apie pavasarį!!!
žodžiai: Juozo Česlovo Subačiaus
Aš vėl ateisiu
Nuslinko saulė į gilų miško sulinį,
Aplankė pasaka pritilusius namus,
Aš vėl ateisiu nors ir pasivėlines,
Lai dega viltys lyg vasaros dagus.
Ar vėl ateisiu nors ir pasivėlines,
Lai dega viltys lyg vasaros dagus.
Tave į sapna tyliai pasišauksiu,
O gal pabelsiu į uždaras duris ,
Tu neišeisi taik lauksi lauksi lauksi,
Per visą naktį už lango žvaigždės kris,
Tu neišeisi taik lauksi lauksi lauksi,
Per visą naktį už lango žvaigždės kris,
Jei kam įdomu esu parašes mzk. šiom eilėm. Jei kam reikės akordų rašykit graustas@one.lt
Vasara
Kodėl vasarą pražysta žiedai?
Kodėl vasara žalia?
Kodėl mes gime žaisti?
Kodėl mes augame?
Pasiklausiu savo mielos mamos
Gal ji tikrai žinos?
Mama kodėl vasarą pražysta žiedai?
Mama kodėl vasara žalia?
Mamyte kodėl mes gime žaisti?
Mama kodėl mes augame?
Gal tu žinosi?
Jei žinosi tai labai labai gerai!
Džiugas Vyžniauskas
Čirske žogas po lapu, jį surast labai sunku ar po tuo jis lapeliu? ar po tuo žaliu gražiu? niekur as jo nerandu.
Vasara
Kodėl vasarą pražysta žiedai?
Kodėl vasara žalia?
Kodėl mes gime žaisti?
Kodėl mes augame?
Pasiklausiu savo mielos mamos
Gal ji tikrai žinos?
Mama kodėl vasarą pražysta žiedai?
Mama kodėl vasara žalia?
Mamyte kodėl mes gime žaisti?
Mama kodėl mes augame?
Gal tu žinosi?
Jei žinosi tai labai labai gerai!
Džiugas Vyžniauskas
Štai pavasaris atėjo ir gėlytės pražydėjo,
Trauksime visi kartu pasitikt naujų žiedų.
Pražydės tuojaus žibutės ant kalnelių ir šlaitų,
Rinksime visi kartu žibuoklėlės pamažu.
Vieversėlis sugiedos ir visi linksmai dainuos.
mamyte tu gera graži buk tokia kokia esi.[; Aš tave mylėsiu
nors ir būtum ar pikta ar gera. Man nerūpi.Ką kiti mano.Aš juk tavo dukra.Su linksmom šventėm.
TU ESI
Tu esi ta pakirdusio ryto
Aušrinės liepsnelė šviesi
Ir vidurnakty vėsų užkritus
Ant žiedo raselė esi…
Tu esi ta pavasario upės
Srovė,gaivalingai drąsi,
Ir gegutė,klevely įtūpus,
Ir šlaito žibutė esi…
Tu esi ta laukaus vyturėlio
Suvirpus giesmelė garsi
Ir nubalusi džiaugsmą iškėlus
Ievos viršunėlė esi…
Tu esi nugrimzdus,paskendus
Pilis ir jos lobiai visi,
Visos pasakos,visos legendos,
Visi padavimai esi…
Tu esi ta bekraštė mėlynė,
Pražydus šventam ilgesy,
Ir širdy išnešiota tėvynė,
Ir džiaugsmas,ir laimė esi!
Šitą eilėraštį parašė Jonas Aistis
Andrius Šiuša
Žirnių laikas
Ji buvo dieviška mergaitė,
Mažytė žirnių karalaitė.
Žalioji ankštis – marių laivas,
Kas juokiasi iš jos – pats kvailas.
Laivu tuo ji keliaus į šalį,
Kur daržo karalaitis laukti gali
Mažytės žirnių karalaitės
Du mėnesius ir dvi savaites.
Kantri boružė ją į dangų kėlė,
Sparnai tarp žirnio ūsų įsivėlė
Ir išsiėmus baltą nosinaitę
Beviltiškai pravirko karalaitė.
„Ak Dievo vargše tu karvyte,
Aš tik norėjau vasarą pavyti,
Bet kiekviena sekundė mirtina
Labiau vis sendina mane.“
Ir nuvilnijo vėjo bangos,
Užsitrenkė namelio langas.
Viduj, prie žvakės kažkas skaitė
Dar niekad negirdėtą pasakaitę,
Kaip žirnių karalaitė vakare
Apsigaubė susiraukšlėjusia skara
Ir, besiklausydama kaip laikas bėga,
Nugrimzdo į geltoną žirnių miegą.
Barnabas
Gyveno kartą dėdė toks Barnabas.
Su ūsais ir plaukais. Jam žmonės šaukė: „Labas!“
Bet rodės jis truputį kvanka, mat, vaikščiojo palinkęs.
Sakytum trauktų avižų vežėčias įsikinkęs.
Kasryt gale gatvelės jis stovėjo,
Iš šono žiūrint – tučtuojau pargrius nuo vėjo.
Šiek tiek užtrukęs, sunkiai vilkdamas batus lyg klumpes,
Sugrįždavo namo skaityti laikraščių sukumpęs.
Greitom ( tik niekam nesakyk) išgėręs ryto kavą,
Barnabas išsitraukdavo pypkutę savo
Ir, žvelgdamas pro langą į miglotą dangų,
Apgraibomis dviem pirštais kimšdavo tabaką brangų.
Paklausit, kuo gi tas dėdulė buvo keistas?..
Svarbiausia – paslaptingas tarsi girių raistas.
Pasiteirautum jo paties iš kur jis atsirado, –
Lyg iš dangaus nukritęs šypteltų, – iš Eldorado,
Iš stebuklingos Tralia-lia gyventojų šalies.
Bet tu, vaikeli, gal geriau to dėdės niekada neliesk:
Jis užkalba ir moka išklausyti paukštį,
Jį kabant žemyn galva rasi vos pradėjus aušti!
Paukščių skundas
Senam sode, kur begyvena tiktai pelės
Ir nekalbus, žolėm supančiotas upelis,
Barnabas kybo, saulė teka, miškas bunda,
Pakirdę paukščiai išklega jam skundą:
„Užaugti taip sunku, keblu pakilti,
Kad katės nebepuls iš pasalų – praradom viltį,
Per trumpą vasarą mes pailsėt nespėjam
Ir turime paklust pikčiurnai vėjui.
Barnabai, mielas, mus pražudo alkis,
Vos tik žolėj pasislepiam – lyg žaibas dalgis
Sutvyksčioja. Ir lyja, ir griaustinis trankos,
Tiesiog sparnai nusvyra, ar kaip žmonės sako – rankos…“
Barnabas sėdi po lizdu, nekeldamas galvos,
Kažkur miestelio triukšmas girdisi vos vos.
Paskui pasikelia ir atveria skvernus plačius,
Sukviesdamas artyn savęs visus paukščius.
Ūmai pasauly nebelieka jokio garso,
Gelsvai raudonas vėjas lapais žemę barsto.
Bematant užpila pilkėjančio dangaus vanduo.
Tiktai Barnabas nesijaudina – RUDUO.
joks