Valdemaro Kukulo eilėraščiai

Kaštonai
Nuo seno
Kaštono
Nukrito
Gražiai
Į pievą
Geltoną
Mažiukai
Ežiai

Jie rieda,
Atstatę
Mažus
Spygliukus,
Ir kviečia
Prie seno
Kaštono
Vaikus.

Drugeliai
Tie drugeliai –
Kaip rudenio lapai,
Ak, raudoni,
Geltoni, rudi.

Kaip drugeliais
Spalvotais jie tapo,
Kaip išmoko
Tie lapai skraidyt?

O sklaidyti Išmoko tie lapai,
Nuo šakų
Krisdami sūkuriais.

Vartaliojos,
Siūbavo, kol tapo
Mūsų pievų
Žirgeliais širmais.

Obelys
Obelaitės
Tokios gražios
Rudenio
Rytais tyliais.

Kai pabunda,
Pasirąžo,
Krinta žemėn
Obuoliai

Bulviakasio voras
Spalvotas
Bulviakasio voras
Ropoja
Į kalną vaga.

Ir mirga
Voratinkliais oras
Ir mirga
Vagos pabaiga.

Voratinkliai
Mirga ir mirksi –
Su saulės šviesa
Sumišai –

Taip mirksi,
Kad net neatskirsi,
Kur žmonės,
Kur bulvių maišai.

Natiurmortas
Lėkštė.
Joje padėtos
Dvi apelsino
Pusės.
Jos šviečia –
Lyg artėtų
Naktinis
Troleibusas.

Vėjo sparnai
Lapas –
Lyg vėjo plunksnelė.
Vėjas pagauna ją,
Kelia,

Neša, ant delno
Padėjęs,
Šiaurėn
Į savo namus.

Vieną ir antrą,
Ir trečią –
Krečia medžius jis
Ir krečia.

Šitaip ir suneša
Vėjas
Savo vaikeliams
Sparnus.

Aviliai
Bitės
Lietų girdi…
Bičių
Aviliai –
Kaip sodybų
Širdys –
Soduose
Giliai.

Jei matai –
Tarp medžių
Šviečia
Aviliai –
Suk sodybon:
Svečią
Čia sutiks mielai.

Gėlytė ravi darželį
Gėlytė
Darželį ravi.
Raudonom
Kurpelėm avi.
Ir eina
Nuo žiedo
Prie žiedo –
Kiekvieną
Kitaip vis
Rėdo.

Tam žiedui –
Suknelė geltona,
Šitam – balta,
Tam – raudona.
Ji ravi
Darželį
Ir švyti –
Mergaitė –
Pati kaip gėlytė.

Rasa, I
Tai ko,
Rasa,
Verki?
Vėsa

Žolių
Kasas
Užlies
Rasa.

Ir kaip
Neverki –
Tokia
Vėsa –

Maža
Rasa
Laukuos
Basa.

Rasa, II
Naktį lijo,
Lijo, lijo
Į taures
Baltų lelijų,

O iš jų
Dosni naktis
Visą žemę
Apšlakstys.

Vienišas kelias
Dangumi nuplaukia
Debesų būrelis.
Po dangum vingiuoja
Vienas baltas kelias.

O ant šito kelio
Liepos lietūs šoka.
Tūkstančiai lašelių
Linksminas kaip moka.

Prie to kelio želia
Žolynėlių siena.
Kalbas tarp savęs jie
Apie kelią – vieną…

Ak, šioj žemėj niekas
Vienišas nelieka.
Vien tik kelias… Liūdnas
Šito kelio miegas…

Vienatvė
Labas vakaras,
Labas, vėlyvas,
Ak, ir tu šiandien
Liūdnas, mėnuli

Kaip ir aš… Jau naktis,
O vis gyvas.
Nors vaikai
Jau senokai sugulę.

Mėnesėli,
Tu pereik per miestą
Ir surask,
Kur svečiuojas tėveliai.

Pasakyk, kad juos
Prašo pakviesti
Jų sūnus,-
Jis užmigti negali.

Mažo brolio migdymas
Ir prie tamsos
Tegu vaikai,
Ir prie nakties
Lai pratinas.

O jei baisu,
Lai mano: tai –
Didžiulis
Juodas katinas.

Žolių skudučiai
Žolių skudučiai
Žydi
Perdien
Spalva švelnia.
O vakare
Palydi
Į sapną
Lopšine.

Žolių skudučiai,
Gauskit
Pernakt
Man lopšine
Ir miegantį
Priglauskit
Mane
Mamos sapne.

Mirusi eglutė
Kai uždegs
Prieš Naujuosius Metus
Ant eglutes Mažas žvakutes,

Tu pažvelk,
Kaip prie žvakių šviesos
Eglė virpa,
Kaip nori į girią.

Žmonės vaikščios
Vieni pas kitus,
Šventė tęsis,
Ilgai užsitęs.

O žvakelės liepsnos
Ir liepsnos.
Ir bylos,
Kad eglutė jau mirė.

Kiemo eglutė
– Kai pažiūriu
Į kiemą,
Suprasti
Negaliu:

Kodėl eglutė
Žiemą
Nenumeta
Spyglių?

– Štai vėjas,
Pūgos laigo
Jos apdarais
Žaliais.

Ir ginasi
Nuo speigo
Ji tais pačiais
Spygliais.

Pavasaris
Kas nusiautė
Nuo pievų
Žėruojantį
Sniegutį?

Jį susirinko
Ievos,
Panūdę
Baltos būti

Dilgynėlė
Dilgynėlė
Prie pamato glaudžias,
Linksi – tarsi
Sakytų ką tyliai.
Ak, jos mintys –
Neramios ir skaudžios:
Niekas Čia
Dilgynėlės nemyli…

O jinai prie žmogaus
Tyliai šliejas.
Nors visi ją
Iš tolo aplenkia,
Auga vien prie namų.
Ir ne vėjams,
O žmonėms
Savo galvą ji lenkia.

Rūtų krūmas
Ant mamytės
Rankos
Aukso žiedas
Švyti.

Jis kaip
Mėnuo jaunas
Oro tiltu
Rieda.

Po senelės
Langu
Aš mačiau
Šį rytą

Krūmą,
Kur sukrauna
Tikro aukso
Žiedą.

Azija
Ant asilo
Vyrai gabeno
Didžiulę
Daugybę bananų.

Padėki
Tiems vyrams ir gausi
Bananą
Kaip asilo ausį.

Lauktuvės
Iš Azijos
Aiskauda vežė
Balioną
Ir melioną.

Tačiau teparvežė
Melioną.
Mažut mažytį
Kąsnį.

Išalkus šarka
To baliono
Pabandė
Atsikąsti.

Į Sapniją
Ir dabar,
Kai Sapnijon einu,
Į kelionę
Nebeimu nieko:

Pilnutėlė
Pagalvė sapnų,
Pilnas patalas
Didelio miego.

Nėr knygelės –
O pilna dainų.
Nėr pieštukų –
O skimbčioja gėlės.

Miegas pilnas
Skambiausių sapnų,
O sapnai –
Išpiešti paveikslėliais.

* * *
Mama, mama,
Motinėle,
Mes abu
Pražilti baigiam,-

Tau senatvė,
Sengalvėle,
Aš – matai –
Apkritęs snaigėm…

Man reikia šunelio
Man be galo
Reikėtų šunelio,-
Tokio mažo
Mažiuko. Gauruoto.

Jis miegotų
Ramiai man ant kelių,
O pabudęs
Iš meilės sulotų.

Aš skaityčiau
Jam savo knygelę,
Kurioje tiek daug
Visko nutinka,

O knygelės gale
Tas šunelis
Susirastų mane,
Šeimininką.

VĖJAS
Kaip žvangiai
Per lauką
Nužvanga
Žvangučiai,

Kaip žvengia
Ten žirgas,-

Ir jaučia
Vaikučiai:
Tai pučia,
Tai pučia
Ten vėjas,
Net gelia,-

Arba
Nuo žvangučių,
Arba
Nuo žirgelių…