Ar jauti manų minčių prisilietimą ? Jos dabar prisiglaudė prie tavojo peties… Meskime šalin kankinanti laukimą, Noriu jau dabar truputį meilės atsiriekt… Kąsnį tau ir man, ir tegu bus kaip būna… Naktys tokios trumpos, kai jausmai karšti… Mano meile, meile per atstumą, Aš glaudžiuos...
Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu. Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti...
Mes kasdien save įtikinėjame, kad mūsų gyvenimas taps geresnis po to, kai mes sukursime šeimą, vėliau sulauksime savojo pirmagimio, toliau vaikų. Tuomet mes pergyvensime, kad vaikas dar nepakankamai suaugęs ir svajosime, kaip bus gerai, kai jis suaugs. O tada rausimės plaukus, kai teks kovoti...
Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti. Bronius Radzevičius Praeitis ir dabartis – mūsų priemonės, tik ateitis...
Naujausi komentarai: