Gyvenimas yra nuostabumų kupinas
Siekiant, kad augtų žmogaus didybės žymės „reikia savo asmenyj viskam leisti apsireikšti, kas aukšta ir kilnu. Sekti išmintį, ir ji kas kartą aiškesnė! Paklusk sąžinei, ir iš lengvo vis daugiau viršų gaus! Duok meilei vyrauti savo pasielgime prieš kitus, o ne nekantai, ir meilė tavyje vis galingesne taps, kol nepajausi su laiku savo sielą esant meile! Ir taip su visais Didybės reiškiniais“.
„Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone galėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolat turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.“ Vydūnas
Kada baigiasi tavo vasara
Ir saulė nepakyla
Aukščiau nustatytos ribos,
O mintys nesulaikomai
Plaukia į amžinybę –
Netikėk, kad liko tik tai,
Netikėk, kad žmonės suteikia skausmą
Ir slepiasi savo kiaute.
Netikėk, kad saulė paskęsta jūroje.
Be vilties būdama netikėk
Sapnų tamsai, pranašystėm.
Nenumesk nuo savo pečių
Užuojautos žodžių –
Aš ištiesiu tau savo rankas,
Jos laimina visa, jos prikelia gyventi –
Patikėk!
Edmundas Sasnauskas
Teisingai, daugelis nejaučia, kad jų gyvenimas yra nuostabus ir tiesiog to nevertina, manau, kad jei jie įsiklausytų į kitų žmonių kančias kurie patiria pavyzdžiui Afrikoje, jiems mūsų kančios pasirodytų tokios menkutės, kad jie mielai pasikeistų su mumis vietomis. Taigi, geriau vertinkime tai ką turime ir stenkimės tai išlaikyti, nes iš viso to susideda mūsų GYVENIMAS.
Manau galima sutikti, kad tikrai Afrikoje gal ir yra sunkiau… Bet tie sunkumai yra kitokie nei mūsų, nes mes patys prisigalvojame sau sunkumų, ir tada palūžtame… tai vat gyvenkime ir jauskime gyvenimą..