Apie santykius

Apie santykius

„Gali turėti didžiulę sąskaitą banke, turėti nepakartojamą talentą ar atrodyti kaip kino žvaigždė, bet vis tiek gali būti vargšas ir tuščias. Mums reikia suprasti, kad svarbiausia yra tai, koks aš esu, kai manęs niekas nestebi. Daugelis žmonių šiandien jaučia vidinę tuštumą. Jie bando ją paslėpti. Jie griežia dantimis, šypsosi ir gyvena toliau. Bet ko vertas toks gyvenimas? Jei esi ne tame traukinyje, bėgiojimas per vagonus nepadės. “

Jei iš mūsų atimtų viską, ką gavome iš kitų, iš mūsų nieko neliktų. Aš negaliu savęs pažinti, kol nežinau koks mano santykis su tavimi, pasaulius, viskuo kas mane apibrėžia.

Iš trauka iš knygos „Maža knygelė apie santykius“
Istorija apie Joną ir Eglę
Įsivaizduok tokią istoriją. Jonui 20 metų. Jis pradeda studijuoti dideliame mieste. Pagaliau jis yra laisvas. Tėvų valia jo daugiau nevaržo. Jis gyvena nuomojame bute ir jis visk tvarko kaip nori. Savo naujas gyvenimo sąlygas jis vadina laisve. Laikas bėga ir jis pradeda trokšti ne to ką jis turi, bet to, ko jis neturi. Po kurio laiko Jonas nevadina savo gyvenimo sąlygų laisve, o vienatve. Ir jis pasirengęs tai pakeisti.
Kitoje gatvėje gyvena Eglė. Ji tokioje pačioje situacijoje. Ji savo gyvenimo sąlygas vadina vienatve. Jie abu susitinka, įsižiebia kibirkštys ir jie atsiduria rojuje. Šį rojų jie pavadina meile.
Bet po kurio laiko vienas iš jų (Jonas arba Eglė) šias gyvenimo sąlygas pavadina apribojimu. Laikas bėga ir pradedama trokšti ne to kas turima, bet to, ko neturima. Kol kuris nors iš jų susikrauna daiktus ir bėga nuo šių santykių ieškodamas laisvės.
Po kurio laiko (mes tai jau žinome) laisvę jis vėl pavadina vienatve. Tuomet jis sutinka naują meilę. Meilę jis pavadina apribojimu ir vėl pabėga ieškodamas laisvės ir taip toliau, kol abu išsekę miršta ir yra palaidojami.

Mus traukia skirtumai

Mes esame vyrai ir moterys. Mes turime skirtingus kūnus. Ir vien šis skirtumas mus traukia vienas prie kito. Tai sukuria sąlygas meilės ryšiui. Traukia ne vien biologiniai skirtumai, bet ir asmenybiniai. Priešingybės traukia. Dažnai porose abu asmenys skiriasi vienas nuo kito. Introvertus dažnai žavi ekstravertai, sangvinikus flegmatikai, teoretikus praktikai, o romantikus realistai.
Įsimylėjimo laikotarpiu skirtumai padeda. Įsimylėjimo jėga priklauso nuo paslapties gylio. Vyras savyje nešioja tobulos moters įvaizdį. Kuo mažiau jis moterį pažįsta, tuo mažiau jis ją supranta, tuo lengviau jam įsivaizduoti, kad ta nepažįstamoji yra tobula. Pripažinimas, kad taip nėra gesina įsimylėjimo ugnį. Tikroji meilė prasideda susižavėjimo griuvėsiuose. Kas pradžioje mus jungė, vėliau mus gali skirti. Jei su skirtumais kovosime egoistiškai, skirtumai mus nutolins vienas nuo kito.
Išdidumas išskiria žmones su skirtumais, bet nuolankumas sujungia. Nuolankus žmogus suvokia savo netobulumą. Jis suvokia, kad jam reikia kito asmens, kuris jį papildytų ir suteiktų pusiausvyros. Juk praktiškam realistui kartais reikia nuo visko atitrūkti ir paskraidyti. O skrajojančiam intelektualui kartais reikia nusileisti ant žemės. Vienam reikia kito, kad jį papildytų. Kitame mums reikia būtent to ko mes neturime, ko mums trūksta. Mes turime priimti tai, ko patys neturime. Tikra pastovi meilė gali išlikti sąveikaudama su nuolankumu.
„Santuoka yra pati blogiausia institucija pasaulyje“, – rašė Oskaras Vaildas, „nes ji išlaisvina žmogų iš egoizmo“. Jo pastebėjimas teisingas. Egoistui santuoka yra pati blogiausia institucija. Arba santuoka žmogų išlaisvina iš egoizmo arba egoizmas žmogų išlaisvina iš santuokos.

Santykis su savimi

Mūsų santykis su savimi gali turėti įvairias formas. Aš galiu save suvokti kaip daiktą. Štai mano kūnas, mano sveikata, mano seksas, mano intelektas, mano talentai. Visa ką turiu yra mano nuosavybė. Man priklauso visos galimybės ir aš elgiuosi su savimi kaip su žaislu. Aš esu tai, su kuo aš bandau užmušti nuobodulį nuo gimimo iki mirties. Aš galiu išsižadėti savęs – gal man nepatinka mano nosis, mano kreivos kojos, mano pilvas, mano išdykusi prigimtis. O gal aš save džiaugsmingai išnaudoju. Bet vis tiek – sau aš esu tik daiktas.

Save galiu suvokti kaip būtybę stebimą kitų. Aš esu asmuo. Kiti mane mato kaip vaizdą tarp vaizdų. Aš visą gyvenimą sunkiai dirbau dėl savo įvaizdžio. Aš esu kaukė, socialinis vaidmuo, kurį vaidinu pasaulio scenoje. Aš intensyviai stengiuosi iš savęs sukurti tokį įvaizdį kokio noriu, kad kiti matytų. Aš esu JIS sau pačiai.

Kažkur netikėtai gyvenimo kelyje mane nustebina meilė. Aš sutinku vyrą, kuris po paviršiumi atranda mano vidų. Aš jaučiu, kad jis mane supranta. Aš išlieju jam savo širdį. Pirmą kartą gyvenime kažkam aš esu tikroji AŠ. Aš tampu asmeniu. Mylintis asmuo mane pažįsta ir tai padeda man pažinti save. Per šį santykį su juo aš suprantu, kad mano viduje yra nematoma asmenybė, kurią jis manyje atrado. Tik kai esu su tuo vyru aš esu savimi. Tik tuomet aš taip jaučiuosi.
Santykiai net tik išlaisvina, bet ir pririša. Aš galiu būti prisirišęs prie mamos, draugės, meilužio. Arba bėgti nuo to ir atsitrenkti į vienatvę. Kas aš esu kai niekas manęs nemato, nevertina, nepažįsta?

Tekstą parengė tarptautinė misija „Kiekvieni namai Kristui“.