Kaip miršta gydytojai?

Prieš daug metų Čarlis – plačiai žinomas ortopedas ir mano mokytojas – savo pilve aptiko darinį. Tyrimai parodė, kad tas darinys yra kasos vėžys. Chirurgas, kuris tyrė Čarlį buvo vienas iš geriausių šalyje, maža to, jis buvo autorius unikalios metodikos kasos vėžiui operuoti. Jo metodika patrigubino (nuo 5% iki 15%) penkerių metų gyvenimo trukmės tikimybę po operacijos, nors ir esant žemai gyvenimo kokybei. Tačiau Čarliui visa tai buvo neįdomu. Jis išsirašė iš ligoninės, uždarė savo praktiką ir likusius gyvenimo mėnesius praleido su savo šeima. Jis atsisakė nuo chemoterapijos ir nuo radioaktyvaus švitinimo. Draudimo kompanijai nedaug teko už jį sumokėti.

Gydytojai taipogi miršta, nors šis faktas retai kada yra svarstomas. Bet to gydytojai miršta ne taip kaip dauguma amerikiečių, – medikai, skirtingai nuo visų kitų, gerokai mažiau naudojasi medicinos patarnavimais. Visą gyvenimą gydytojai kovoja su mirtimi, gelbėdami nuo jos savo pacientus, tačiau patys susitikę su mirtimi, jie dažnai iš gyvenimo išeina nesipriešindami. Jie, skirtingai nuo kitų žmonių, žino kaip vyksta gydymas, žino medicinos galimybes ir jos silpnąsias vietas.

Žinoma, gydytojai nenori mirti, jie nori gyventi. Tačiau daugiau už kitus žino apie mirtį ligoninėje, žino tai, ko bijo visi – mirti teks vienatvėje, mirti teks kančiose. Gydytojai dažnai prašo artimųjų, kad, atėjus laikui jie nedarytų herojiškų pastangų gelbėdami jų gyvybę. Gydytojai nenori, kad paskutinėmis gyvenimo sekundėmis kažkas laužytų jų šonkaulius, atlikdamas širdies-plaučių reanimaciją.

Dauguma medikų per savo karjerą dažnai susiduria su beprasmiu gydymu, kai pratęsiant mirštančiojo gyvenimą, naudojami naujausi medicinos pasiekimai. Ligoniai miršta supjaustyti chirurgų skalpelio, prijungti prie įvairiausios aparatūros, su į visas organizmo angas įkištais vamzdeliais, pripumpuoti įvairiausių vaistų. Tokio gydymo kaina kartais siekia dešimtis tūkstančių dolerių per dieną. Ir už tokią didžiulę kainą yra perkama keletas dienų siaubingos egzistencijos, kokios nelinkėtum ir teroristui. Aš jau neprisimenu kiek kartų ir kiek gydytojų man įvairiais žodžiais sakė vieną ir tą patį: „Pažadėk man, jei aš atsidursiu tokioje būsenoje, tu leisi man mirti“. Daugelis medikų nešioja specialius medalionus su įrašu – „Nereanimuoti“, kai kurie netgi išsitaituiruoja: „Nereanimuoti“.

Kodėl taip atsitiko, kad medikai teikia tokią pagalbą, nuo kurios būdami ligonio vietoje, atsisakytų? Atsakymas iš vienos pusės paprastas, o iš kitos – sudėtingas, nes tai priklauso nuo ligonio, gydytojo ir sistemos.

Kokį vaidmenį vaidina ligoniai? Įsivaizduokite situaciją – žmogus praranda sąmonę, ir jį guldo į ligoninę. Dažniausiai artimieji tam nepasiruošę, jiems iškyla sunkūs klausimai, jie pasimetę, jie nežino, ką daryti. Kai gydytojai klausia artimųjų, ar reikia daryti „viską“, atsakymas, žinoma – „darykite viską“, nors iš tiesų paprastai turima mintyje „darykite viską, kas turi prasmę“. Gydytojai, žinoma, darys viską, ką jie sugeba – nesvarbu, protinga tai ar ne. Toks scenarijus yra dažniausias.

Papildomai padėtį apsunkina nerealūs lūkesčiai. Žmonės per daug tikisi iš medicinos. Pavyzdžiui, medikai paprastai mano, kad širdies-plaučių reanimacija dažnai išgelbsti gyvybę ligoniui. Po tokios reanimacijos aš gydžiau šimtus ligonių, o iš jų tik vienas iš ligoninės išėjo savomis kojomis, bet jo širdis buvo sveika, o kraujo apytaka sustojo dėl pneumotorakso. Jei širdies-plaučių reanimacija atliekama pagyvenusiam sunkiai sergančiam ligoniui, tokios reanimacijos sėkmė artėja prie nulio, tačiau ligonio kančios visada yra baisios.

Negalima perdėti gydytojų vaidmens. Kaip paaiškinti verkiantiems ligonio artimiesiems, kuriuos matai pirmą kartą, kad gydymas neatneš naudos? Dauguma artimųjų tokiais atvejais mano, kad gydytojas taupo ligoninės pinigus ar, kad tiesiog nenori imtis sunkaus atvejo.

Kartais dėl to kas vyksta yra nekalti nei gydytojai, nei artimieji. Gana dažnai ligoniai tampa aukomis sveikatos apsaugos sistemos, kuri skatina per didelį gydymą. Dauguma gydytojų bijo teisminių ieškinių ir daro visa kas yra galima, kad išvengtų problemų. Ir net, jei tam būna pasiruošta, sistema vis tiek gali praryti žmogų. Gydžiau 78 metų pacientą vardu Džekas, kuriam paskutiniais metais buvo padaryta penkiolika didelių operacijų. Jis man pasakė, kad niekad nei prie kokių aplinkybių, jis nenori būti prijungtas prie gyvybę palaikančios aparatūros. Kartą šeštadienį jį ištiko platus insultas, ir jį be sąmonės atvežė į ligoninę. Džeko žmonos šalia nebuvo. Džeką reanimavo ir pajungė prie aparatūros. Košmariškas sapnas tapo tikrove.

Aš atvažiavau į ligoninę ir dalyvavau jo gydyme, aš paskambinau jo žmonai, atvežiau ambulatorinę ligos istoriją, kur buvo užrašytas jo prašymas neprijungti prie gyvybės palaikymo aparatų. Aš atjungiau Džeką nuo aparatų ir pasilikau su juo dvi valandas, pakol jis mirė. Nežiūrint į tai, kad jo valia buvo dokumentuota, Džekas nemirė taip kaip norėjo – įsimaišė sistema. Maža to, viena iš medicinos seserų apskundė mane valdžios instancijoms, kad jos ištirtų Džeko atjungimą nuo aparatūros kaip galimą žmogžudystę.

Iš šito kaltinimo, žinoma, niekas neišėjo, nes paciento noras buvo patikimai dokumentuotas, tačiau teisminis tyrimas gali įbauginti bet kurį gydytoją. Aš galėjau eiti lengvesniu keliu ir palikti Džeką prijungtą prie aparatūros ir pratęsti jo gyvybę ir jo kančias dar keletui savaičių. Už tai aš netgi būčiau gavęs kažkiek pinigų, tiesa, tokiu atveju draudimo kompanijos išlaidos būtų padidėję maždaug iki pusės milijono dolerių. Taigi, nenuostabu, kad dauguma gydytojų linkę pasirinkti mažiau problematišką sprendimą.

Tačiau gydytojai nenori, kad tokia sistema būtų taikoma ir jiems. Beveik visi nori mirti ramiai namuose, o su skausmu susidoroti jie išmoko ir ne ligoninėje. Hospisų sistema leidžia žmonėms mirti komfortiškai ir oriai, be jokių heroiškų-nenaudingų medicininių procedūrų. Kaip bebūtų keista, tyrimai rodo, kad ligoniai hospisuose dažnai gyvena ilgiau, negu pacientai su tokiais pačiais susirgimais, kuriuos aktyviai gydo.

Prieš keletą metų, mano vyresnysis pusbrolis Torčas (Torch – fakelas, žibintas) – jis gimė namuose, ir jį priėmė šviečiant rankiniam žiebtuvėliui. Prie kelis metus kai Torčui buvo 60 metų, jį ištiko priepuolis. Tyrimai parodė, kad jam plaučių vėžys su metastazėmis smegenyse. Mes su juo apsilankėme pas kelis specialistus, ir jų išvada buvo tokia – gydant agresyviai, kurio metu reikėtų 3-5 kartus per savaitę ligoninėje atlikti chemoterapijos seansus, jis galėtų dar pragyventi keturis mėnesius. Mano pusbrolis nusprendė atsisakyti gydymo ir vartojo tiktai vaistus nuo smegenų tinimo. Jis persikėlė pas mane.

Sekančius aštuonis mėnesius mes praleidome kartu kaip kadaise vaikystėje. Mes nuvažiavome į Disneilendą – ten jis nė karto nebuvo. Mes linksminomės. Torčas mėgo sportą, jis su malonumu žiūrėdavo sportines laidas. Jis valgė tai, ką norėjo. Netgi keletą kilogramų priaugo, todėl, kad jis valgė savo mėgstamus patiekalus, o ne ligoninės maistą. Skausmų jis nekentėjo, jo nuotaika buvo gera. Kartą ryte jis neprabudo. Tris dienas jis buvo komoje, kuri buvo labiau panaši į miegą, o paskui jis mirė. Jo medicininė sąskaita už aštuonis mėnesius buvo tik 20 dolerių – tai vaistų nuo smegenų brinkimo kaina.

Torčas nebuvo gydytojas, tačiau suprato, kad svarbu ne tiktai gyvenimo trukmė, bet ir jo kokybė. Argi dauguma žmonių su tuo nesutiktų? Kokybinė medicinos paslauga mirštančiajam turėtų būti tokia – leisti ligoniui oriai mirti. Kas liečia mane, mano gydytojas jau žino mano valią: jokių herojiškų pastangų neturi būti imtasi, ir aš kaip galima tyliau išeisiu tą ramią naktį… Panašiai kaip mano mokytojas Čarlis. Panašiai kaip mano pusbrolis Torčas. Panašiai kaip daugelis mano bičiulių gydytojų.

Priedas: Chirurgo-onkologo Marti Makarėjaus pastabos. Jis yra praktikuojantis gydytojas, dirbantis sistemoje ir tikintis į ją:

• Kas ketvirtam stacionaro pacientui padaroma žala dėl gydytojų klaidų.
• Vieną kardiologą atleido iš darbo už tai, kad jis pasakė, jog 25% kardiogramų neteisingai aiškinamos.
• Gydytojo atlyginimas priklauso nuo atliktų operacijų skaičiaus.
• Beveik pusė gydymo metodų yra niekuo nepagrįsti. Kitaip sakant, beveik pusė gydymo metodų nėra pagrįsti reikšmingais tyrimų rezultatais.
• Daugiau kaip 30% gydytojų paslaugų yra nereikalingos.
• Aš žinau atvejus, kai pacientui tyčia nesakydavo apie maksimaliai bekraujes operacijas tam, kad gydytojas galėtų geriau pasipraktikuoti. Be abejo, gydytojas tikėjosi, kad pacientas nieko nesužinos.
• Gydytojų klaidos yra 5-6 vietoje tarp mirties priežasčių, nors tikslus skaičius priklauso nuo skaičiavimo metodo.
• Gydytojo uždavinys ką nors pasiūlyti pacientui, net jei gydytojas nieko padėti nebegali. Tai finansinė priežastis, – gydytojams reikia mokėti už kreditą. Kitaip sakant, kad brangi aparatūra atsipirktų, ją reikia naudoti.
• Kasmet nuo gydymo miršta 225 tūkstančiai pacientų. 106 tūkstančiai iš jų miršta dėl oficialiai patvirtintų vaistų vartojimo. Likę 119 tūkstančių – dėl netinkamos medicininės priežiūros. Dėl to medicininis gydymas užima trečią vietą tarp mirtingumo priežasčių.

Autorius: Ken Murray
Sutrumpintas vertimas iš: Why Doctors Die Differently
Lietuviškas tekstas verstas iš: Как умирают врачи