Randama tai, ko tikimasi

Oazės pakraštyje, prie vartų į vienų Vidurio Rytų miestą, sėdėjo žmogus. Priėjo prisiartinęs jaunuolis paklausė:
– Niekada nebuvau šiame krašte. Kokie šio miesto gyventojai?
Senolis atsakė jam klausimu:
– O kokie gyventojai tame mieste, iš kurio atvykai?
– Blogi ir egoistai. Tad labai džiaugiuosi, jog galėjau iš ten išvykti.
– Lygiai tokie patys ir šio miesto gyventojai, — atsakė senukas.
Netrukus kitas jaunuolis prisiartino prie senolio ir
paklausė to paties:
– Ką tik atvykau į šitą kraštą. Kokie šio miesto gyventojai?
Žmogus vėl atsakė tuo pačiu klausimu:
– O kokie gyventojai tame mieste, iš kurio atvykai?
– Labai geri, kilnūs, svetingi, garbingi. Turėjau daug draugų, ir buvo labai sunku juos palikti.
– Ir šio miesto gyventojai lygiai tokie patys, – atsakė senolis.
Vienas pirklys vedė girdyti savo kupranugarius ir nugirdo abu pokalbius. Kai antrasis jaunuolis nuėjo, priekaištaudamas pirklys kreipėsi į senuką:
– Kaip gali dviem žmonėms visiškai skirtingai atsakyti į tą patį klausimą?
– Sūnau mano, — atsakė senolis. — Kiekvieno širdyje slypi ištisa visata. Kas nerado nieko gero praeityje, neras nieko gero ir čia. Ir, priešingai, kas turėjo draugų viename mieste, ras ištikimų bei dorų draugų ir čia. Supranti, žmonėse mes randame tai, ko ieškome.

Šen bei ten sliūkinėdamas didelis šuo įsliūkino į kambarį, kurio sienos buvo išklotos didžiuliais veidrodžiais Staiga pamatė, jog yra apsuptas daugybės šunų. Jis įsiuto, ėmė šiepti dantis ir urgzti. Visi šunys aplinkui, aišku, taip pat grėsmingai išsišiepė. Šuo pradėjo įnirtingai suktis aplinkui gindamasis nuo užpuolikų, paskui piktai lodamas puolė vieną iš įsivaizduojamų priešų. Smarkiai tėškęsis į veidrodį, kraujuodamas krito ant žemės ir neteko sąmonės.
Jei nors kartelį būtų draugiškai suvizginęs uodega, visi šunys veidrodžiuose būtų padarę tą patį, ir susitikimas būtų buvęs malonus.