Baimė būti įskaudintam
Aš nusprendžiau, jog štai paslaptis, kaip nebūti vėl įskaudintam: niekada nesiskųsti, niekada nemylėti. Tai didžiausia vaikų svajonė – visada būti neliečiamiems. Andre Lorde
Kaip būtų nuostabu, jei iki gyvenimo pabaigos mūsų niekas nebežeistų! Įsivaizduokite, kad jūs daugiau niekada nebepatirsite fizinio ir emocinio skausmo dėl mirties, netekimo ar pasikeitimo. Mums gali atrodyti, jog visa tai būtų gerai, kadangi būtų pašalintas nuoskaudų šaltinis.
Tačiau skausmas yra mokymosi ir augimo ciklo dalis. Mes turime nusibrozdinti kelius, kad pagaliau išmoktume važinėti dviračiu. Turime sielvartauti, netekę brangiausio žmogaus, kad pajustume, kaip stipri mūsų meilė.
Nėra garantijų, kad mes niekada nebūsime vėl įskaudinti. Kartais mes visi patiriam fizinį ar emocinį skausmą. Tačiau tikėdami bei pasitikėdami savimi ir Aukščiausiąja galia tikrai galima jį sušvelninti.
Ar aš šiandien gyvenu „niekados- niekados” žemėje, dėl baimės būti įskaudintam, atsiskirdamas nuo kitų žmonių?
—
Kiek mums reikia jėgų, kad galėtume atvirai kalbėti apie save? Tiek daug iš mūsų užsidarė savyje ir bijo atsiverti būdami tarp žmonių. Mes galime atsisakyti nuo pakvietimų ir susibūrimų, galime bijoti sutikti naujus žmones ir pageidauti likti neaptogioje, bet stabilioje padėtyje.
Mes aiškiai matome, kai augalas išleidžia naują lapą. Lapelis vis ilgėja, susisuka kaip cigaras. Pagaliau maitinamas ir saugus jis išsiskleidžia. Lapas palaiko naują gyvybę ir sveikas augalas auga.
Mes panašūs į tą naują lapą. Augami sužinome, kad yra tam tikra aplinka, kurioje galime atsiverti ir būti saugūs. Natūralu užsidaryti savyje, kai tenka bendrauti su nesveikais žmonėmis ar patekti į pavojingą situaciją. Bet mes neturime ko bijoti. Mes galime būti saugūs. Galima išdidžiai išsiskleisti, kad visi mus matytų.
Gal aš esu užsidaręs savyje, nes bijau? Šiąnakt galiu surasti patikimą žmogų, vietą, daiktą ir drąsiai atsiverti.
Ištrauka iš: Amy E. Dean „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos“
Atsiuntė: Laima
Esu žmogus nuolat patiriantis daug skausmo… Nuolat mąstau ir permąstau savo gyvenimą…tikiu,kad dažnai dauk ką darau ne taip…Aš net gi nebetikiu meile.Negaliu pasakyt,kad nemylejau.Tačiau kartą,žmogus,kuriam atidaviau save,tikejau juo.Ejau pati prieš save,prieš visą pasaulį ir visą save atidaviau jam,kankintojui.Jis visa tai suprato.Tycia mane kankino.Esu uždaro budo,nors kalbu be galo daug taciau daugelis žmoniu manęs nė trupučio nepažysta…Taip,tai ta pati siena,kuri skiria mane nuo visų.Bijau to skausmo…Po JO aš kankinau save dvejus metus,ne todėl,kad norėjau ar troškau skausmo,bet todėl,kad tas žmogus man buvo visas pasaulis.Kaip galima tokių žmonių kaip aš prašyti neužsiverti???Kai pergyveni tiek streso del išdavystės,pažeminimo,visiško sutrypimo,daugiau nieko nebenori kaip tik užsidaryti nuo viso pasaulio.
Meile man asocijuojasi su skausmu,neapykanta,isdavyste…Pati nebegaliu atsiverti,skaudinu kitus,o jie to neverti.Bet nieko nebegaliu sau padaryti,neužjaučiu jų taip kaip jie nežjautė manęs,esu beširdė…
Juk tai padarė vienas žmogus,…o šimtai,tūkstančiai aplinkui esančių yra geraširdžiai ir pasiruošę tau padėti.
TIKEKI,kad surasi patikimą žmogų kuriam galėsi drąsiai atsiverti,…
Nereikia to bijoti,nes niekada nevėlu pradėti iš naujo. SĖKMĖS!!!