Atminimai, linkėjimai, prisipažinimai meilėje, sms

Tyliai šnara pasviręs berželis,
Meiliai šypsosi rožių žiedai.
Koks žavingas gyvenimo kelias,
Tik išmok jį suprasti gerai.

Saulutė dėl dienos,
Mėnulis dėl nakties,
O mano atminimas
Dėl ilgos atminties.

Tu mergyte, tu graži,
Tu į rožę panaši.
Tik pabūk neatsargus –
Tuoj parodysi spyglius.

Linkiu tau laimės ir sveikatos
Ir pomidorų prie arbatos,
Varlės koją pakramtyti,
O pakramčius ją praryti.

Krinta baltos snaigės,
Sukasi ratu.
Prisimink – kadaise
Mokėmės kartu.

Gandrai gaudo vairines,
O berniukai mergaites.
Gandrai gaudo dėl mėsos,
O berniukai dėl žmonos.

Gyvenimo laikrodis tiksi ir tiksi…
Jei žemėje nieko svarbaus neatliksi,
Tu ją po savęs kaip plėšikas paliksi.

Siūsiu margą aš drugelį,
Kad nuskristų pas tave,
Pabučiuotų į veidelį Tau, už mane.

Kai tu būsi seneliukė
Ir turėsi seneliuką,
Tai svajonių vakare
Prisiminkit ir mane.

Geriau mylėti karvę, avį,
Negu berniuką, kuris žavi.
Karvė – pienui, avis – vilnoms,
O berniukas – velnių pilnas.

Jei minėsi mano vardą,
Neminėki jo žodžiais blogais.
Jį užmiršk, jei atminti nevertas,
Jei gražus – jį papuoški žiedais.

Ne tam žmogus gimsta,
Kad amžiams išnyktų dienų bangose.
Jis gimsta, kad pėdsaką gilų paliktų
Savo kely ir žmonių širdyse.

Neskubėk draugus pamesti,
Neskubėk ieškot naujų.
Tik nelaimėje suprasi –
Kuris tikras iš tiesų.

Kaip greitai bėga metai,
Kaip greitai keičiasi draugai.
Vienus draugus mes greit užmirštam,
Kiti įstringa amžinai.

Nelinkėk kitam nelaimės
Ir nekask kitiems duobių,
Nes kai tau prireiks pagalbos,
Neturėsi jau draugų.

Nesu aš karalaitė, ir neturiu pilių,
Bet noriu pasakyti, kad tave labai myliu!

Sniegas tirpsta ant kalvos,
Nieks tavęs man neatstos…
Kiek prieš kontrolinį baimės ,
Tiek linkiu tau laimės.

Būk tu greitas kaip strutis.
Bėki ir pralenki visus.
Tik neperimk tu stručio savybės
Neslėpki galvos po smėliu.

Nenaudok tu pudros, nenaudok dažų
Ir nevesk iš proto Lietuvos bernų.

Dainuoki, šoki ir juokis,
Būk visuomet laiminga,
Kaip rudenį pageltusių lapų,
Tegul tau nieko nestinga.

Jau pavasaris atėjo
Ir žibutės sužydėjo.
Vaikštinėdama tarp jų,
Prisimink mane kartu.

Auk didutė, būk gerutė,
Klausyki tėvelių.
O išėjus i mokyklą,
Neviliok bernelių.

Plaukia kaliošas Nemunėlio link.
Pamačius kaliošą, Mane prisimink.

Nuskinta rožė nenuvysta,
Jei ją pamerksi vandeny.
Pirmoji meilė nepranyksta,
Jei ją paslėpsi giliai širdy.

Kai turėsi laisvo laiko,
Dvi minutes paaukok
Ir kas parašė šiuos žodžius,
Perskaičiusi, pagalvok.

Supa vėjas šakas,
Tau rašau šias raides.
Iš širdies, tik tau vienai,
Kad atmintum amžinai.

Ištirps sniegas ir ledai,
Pradings rūke draugų veidai,
Tu šį albumą pavartysi
Ir čia draugų žodžius išvysi!

Galbūt išpuiksi,
Pažinti nenorėsi.

Bet mano rašytų žodžių,
Tikiuosi, neišplėši.

Rašė duona ir kiaušinis
Pasirašė – sumuštinis.

Ach, kodėl mes tylim,
Juk viens kitą mylim.
Aš jaučiu, kad mylim,
Tai kodėl mes tylim?

Su krintančiais rudenio lapais,
Su vėju rudens įkyriu,
Siunčiu aš tau ilgesį tylų,
Siunčiu vieną žodį – myliu!

Kad būtų krūtinėje varstomos durys,
Atverčiau tau jas prieš akis.
Parodyčiau širdį ir vėl uždaryčiau,
Kaip dieną uždaro naktis.

Tu žinoki, lašiniai –
Tai panelės jaunos,
O bernai – katinai –
Dėl panelių pjaunas.

Kai sniegas bus juodas,
O varna balta,
Tada ir mūs draugystė
Bus nutraukta.

Marmuras sudūžta,
Ąžuolas supūva,
O tikra draugystė
Niekad nepražūva.

Pamoka ne žaislas,
Pamoka ne juokas,
Kai tu jos nemoki –
Sėdi, kaip apuokas.

Kai valgysi blynus,
Prisimink kaimynus.
Kai gersi kisielių,
Prisimink kavalierių.

Prisimink vaikystę,
Rašaluotą suolą,
Dvejetą karalių,
Generolą kuolą.

Tu nežiūrėk, kas auksu žiba,
Kas laimę perka pinigais.
Mylėk, kas turi tyrą širdį
Ir tave myli ne juokais.

Atmink tą suolą, atmink tą klasę,
Atmink tą draugę, kuri čia rašė.

Buratinas valgo blyną,
Net dantukai traška.
Parašysiu atminimą
Ir padėsiu tašką.

Laukuos balta ramunė,
Vėjelio pučiama,
O šitas atminimas
Lai primena mane.

Žiema palieka sniegą,
Ruduo – gelsvus lapus,
O aš – tau atminimą
Ir šiuos kelis žodžius.

Jei žvaigždutė būčiau
Ir danguj žibėčiau,
Dieną ir naktelę
Į tave žiūrėčiau.

Praplauks vaikystės dienos,
Kaip gulbė ežere.
Lai šie keli žodeliai
Tau primena mane.

Pievą puošia margos gėlės,
Mišką puošia ąžuolai.
Kas gi puošia jauną širdį,
Jei ne meilė ir draugai.

Jei tiek drąsos turėčiau,
Kaip jūra nerami,
Paklaust tavęs norėčiau,
Ar tu mane myli.

Tu mano širdį esi užrakinus,
O raktelį jūroj paskandinus.
Kai jūra nuseks, raktelį rasi.
Tada mano širdį ir meilę suprasi.

Pamilau mergaitę
Švytinčią kaip saulė…
Kaip gera gyventi,
Kai myli pasaulį…

Pasakų šalys yra trys: Vaikystė, meilė ir viltis.
Ir visos šitos šalys trys Tave aplankys.

Kaip žibutės, kaip purienos,
Tegul žydi tavo dienos.

Bėgo kiškis per pusnyną
Ir paliko atminimą.

Nenusimink, kad dienos ūkanotos,
Kad slegia meilės ilgesys.
Ateis pavasaris, balta ramunė
Ir vėl tau „myliu” pasakys.

Tamsią naktį, šaltą žiemą
Tu išeik į savo kiemą,
Į mėnulį pažiūrėk,
Prisiminti pažadėk!

Aš nežinau, ar mano žodžiai
Į tavo širdį pasibels.
Gal jie nukris į juodą žemę,
Kaip baltas žiedas nuo obels…

Mylėki tą, kurs tave myli,
O ne tą, kuris gražus.
Gražiam veide tu rasi gylį,
O širdyje – nuodus.