Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė
Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų.
Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.
Švenčiant Kalėdas kaime, anksti rytą nuimdavo šieną nuo kūčių stalo ir išnešdavo gyvuliams. Nuėmę šieną žiūrėdavo, ar daug sėklelių – grūdų – iš šieno pribiro. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras. Kūčių stalo šienas buvo padalinamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Arkliai to šieno negaudavo, nes Šv. Rašte nerašoma, kad arklys buvo prie gimusio Jėzaus tvartelyje.
Išėję į lauką, žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos – tai Velykos žalios. Jeigu pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. Žmonės taip pat stengdavosi prisiminti, ar nėra kam nors skolingi. Visas skolas reikėdavo grąžinti prieš Kalėdas, jeigu negrąžinsi – visus metus turėsi vis skolintis ir skolintis.
Vėlesniais laikais žmonės daugiau judėdavo iš namų ir pirmąją Kalėdų dieną, tačiau nebuvo užmirštama, kad tai Jėzaus Gimimo šventė. Pvz., kaimynai susirinkdavo į didesnio ūkininko trobą, giedodavo kalėdines ir kitas šventas giesmes, bendrai pasimelsdavo, o tik tada pasirodydavo muzikantai. Šeimininkas ir šeimininkė pirmieji pradėdavo šokti, tuo atidarydami pasilinksminimą. Tai buvo oficiali advento pabaiga, nes advento metu linksmintis vengiama, arba net draudžiama.
Kalėdų laikotarpis trunka iki Tijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa.
Kalėdų eglutės Lietuvoje pradėtos plačiau puošti nepriklausomybės metais (ypač antrajame jos dešimtmetyje). Šis paprotys ir daugumas eglutės papuošalų atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai – įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius. Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti” skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).
Kiekviena šeima turėtų pasirūpinti tokių šiaudinukų ir jais papuošti eglutę savo namuose. Šiaudinukus galima vartoti daug metų, nes jie labai gerai išsilaiko. Nuėmus nuo eglutės, geriausiai sukabinti ant metalinių pakabų ir pakabinti kur ant aukšto pastogėje arba rūsyje, apdengus plastikiniu maišeliu, kad nesudulkėtų. Didesniuose, lietuvių apgyventuose miestuose kasmet prieš Kalėdas ruošiami šiaudinukų gaminimo kursai. Tie, kuriems kursai neprieinami, gali nesunkiai šiaudinukus pasigaminti patys. Čia paduosime tik pačius paprasčiausius šiaudinukų gamybos pagrindus, o paskui galima juos išplėsti, vartojant savo vaizduotę.
Reikia: dėželės baltų popierinių ar plastikinių gėrimo šiaudelių; baltų stiprių siūlų kamuolio; kelių ilgų adatų su nemažomis ausimis, kad lengvai lįstų pasirinktieji siūlai; aštrių žirklių, liniuotės ir vaizduotės.
Pradedama taip: nusikirpti 8 vienodo ilgio šiaudelius – maždaug 2-3 colių kiekvieną; įsiverti vidutinio ilgio siūlą į adatą (mazgo ant siūlo galo nereikia). Neverta įsiverti labai ilgą siūlą, nes jis susipainioja, kimba už šiaudelių ir trukdo darbą.
4 šiaudelius suverti ant siūlo iš eilės, kaip karolius, perkišant per juos adatą išilgai. Siūlo galus surišti – gauname šiaudelių „vainiką”. Siūlo nenutraukti, bet perverti dar per du šiaudelius, pririšti priešingame gale (pav 1,2) .
Užverti paskutinius 2 šiaudelius ir vėl pritvirtinti priešingame gale (pav 3). Nusikirpti 4 šiaudelius, truputį trumpesnius už pirmuosius (visi turi būti vienodo ilgio), pvz.: jei pirmieji buvo 3 colių ilgio, tai šie gali būti 2 colių (žinoma, galime vartoti ir visiškai to paties ilgio šiaudelius, kaip pirmuosius; vartojant trumpesnius – šiaudinukas išeis pailgesnis; vartojant to paties ilgio – šiaudinukas darysis trumpesnis, keturkampis). Šiuo metu adata su siūlu yra šiaudinuko gale (pav. 4). Ją perkišame per vieną šiaudelį (nesvarbu kurį) taip, kad adata atsidurtų viduryje (pav. 5). Perveriame vieną iš naujai nukirptų šiaudelių ir pritvirtiname antrame sudūrime – viduryje (pav. 6). Taip dirbame, iki 4 šiaudeliai pritvirtinti. Dabar turime pailgą arba keturkampę „dėžutę”. Tai visų šiaudinukų pagrindas. Visa, kas daroma toliau, yra tik to pagrindo variacijos, arba išplėtimas. Jeigu bedirbant išsibaigia adatoje siūlas, nusitraukiame kitą galą nuo kamuoliuko, įsiveriame į adatą, o galą pririšame prie siūlo, likusio ant šiaudinuko. Mazgas taip nutaikomas, kad pasislėptų šiaudo viduryje – jo nebūtų matyti.
Nusikirpkime dar 8 šiaudo galiukus, maždaug to paties ilgio, kaip buvusieji 4. Atsiminkime, kad adata su siūlu yra šiaudinuko viduryje, kur užbaigėme rišti tuos keturis šiaudelius. Užveriame du naujuosius šiaudelius ir pritvirtiname ties kitu sudūrimu; užveriame dar du – vėl pritvirtiname; užveriame penktą ir šeštą – pritvirtiname; užveriame 7 ir 8 – vėl pririšame.Tai jau panašu į žvaigždutę, nes smaigaliukai, padaryti iš paskutiniųjų šiaudelių, atrodo kaip spinduliai. Jeigu vartosime ilgesnius šiaudelius, jie bus ilgesni, smailesni. Tačiau tie „spinduliai” yra nudribę, nesilaiko: kiekvienas svyra į kitą pusę. Reikia juos sutvirtinti. Nusikerpame dar 4 šiaudelius, ilgesnius už visus, iki šiol buvusius. Ilgį nustatyti galima taip: vieną iš „spinduliukų” laikyti pirštais, kad jis eitų tiesiai horizontaliai, nepasvirdamas nei aukštyn, nei žemyn – naujo šiaudo ilgis turi būti toks , kad „spinduliuką” išlaikytų tokioje padėtyje, kur dabar yra. Visi 4 šiaudai turi būti vėl vienodo ilgio, kitaip šiaudinukas bus kreivas. Adatą perkišti per vieną spinduliuko šiaudelį taip, kad ji atsidurtų smaigalyje. Užverti naują (ilgesnį) šiaudą, pritvirtinti šiaudinuko viršuje . Užverti kitą šiaudą, atvesti iki kito spinduliuko vidurio ir ten pritvirtinti. Adatą perkišti per spinduliukų šiaudus, kad ji vėl atsidurtų smaigalyje (reikės perkišti per 2 šiaudelius). Perverti trečiąjį šiaudą. Pritraukti prie šiaudinuko viršaus ir vėl pritvirtinti. Tą patį padaryti su paskutiniu (ketvirtuoju) šiaudu. Jeigu norime, galime nusikirpti dar 4 tokio pat ilgio šiaudelius ir tą patį procesą atlikti, pritvirtinant juos šiaudinuko apačioje. Dabar jau turime gana komplikuotą šiaudinuką. Galime jį taip palikti ir kabinti ant eglutės, galime dar toliau dirbti ir pridėti daugiau spinduliukų, prikabinti mažučių ketvirtainiukų (tokiu pat būdu pagamintų) prie apačios, prie kiekvieno spindulio smaigaliuko. Tokias žvaigždutes galime daryti su penkiais, šešiais, aštuoniais spinduliais. Tuomet pačioje pradžioje vietoj 8 šiaudelių, nusikerpame 10 arba 12, arba 16. Į tarpus dedame 5,6 arba 8 šiaudelius ir dirbame, kaip anksčiau.
Kai kas mėgsta daryti vėrinius arba grandines iš šiaudelių ir jomis apvynioja eglutę, kaip karolių vėriniais. Tokie vėriniai labai gražiai atrodo žaliame medelio fone. Juos pasidaryti dar lengviau.
Reikia smailios adatos, baltų, stipresnių siūlų, žirklių ir baltų šiaudelių. Šiaudeliai sukarpomi maždaug 1 (arba pusės) colio gabaliukais. kerpama įstrižai, tuomet kiekvienas šiaudelis turi galuose smailumą. Šiaudeliai perduriami adata per vidurį ir suveriami ant siūlo ilgomis virtinėmis.
Iš baltų šiaudelių galime padaryti ir klijuotus ornamentus. Šalia visų, jau anksčiau minėtų, daiktų dar reikia turėti baltų klijų, kurie išdžiūsta ir lieka nematomi, languoto popieriaus (langučiai neturi būti maži) ir lietuviškų raštų pavyzdžių. Pirmiausia iš languoto popieriaus išsipiešiame raštą; tulpę, žvaigždę ar ką kitą. Raštas neturi būti komplikuotas. Geriausiai tinka atskiri jo motyvai, o ne visa juostelė. Šiaudelių ilgis priklausys nuo rašto dalių ilgio – tokius šiaudo galiukus ir nusikerpame.
Šiaudelį patepame klijais ir prispaudžiame į norimą vietą ant popieriaus. Tuo būdu padengiame visą nupieštą raštą. Trunka šiek tiek laiko, kol klijai pakankamai išdžiūsta (galima palikti nejudintus per naktį). Kai klijai tikrai sukietėję, ornamentą apverčiame ir visą procesą pakartojame kitoje jo pusėje – vėl priklijuodami atitinkamo ilgio šiaudo gabalėlius į reikiamas vietas. Paliekame, kad išdžiūtų. Po to visą popierių, kuris nėra apklijuotas šiaudeliais, atsargiai iškerpame taip, kad jis niekur nebūtų prasikišęs pro šiaudelius. Pritvirtiname siūlą ornamento gale ir jau galime kabinti ant eglutės.
Klijuoti ornamentai lengvai padaromi ir iš tikrų ruginių ar kvietinių šiaudų. Ruginiai šiaudai turi daugiau sidabrinį atspalvį, o kvietiniai – auksinį, yra geltonesni. Jie gražiai spindi, apšviesti lempučių ir labai praturtina eglutę. Kai kas šiaudus perskelia išilgai ir išlygina, kad jie būtų visiškai plokšti. Tuomet jie dar geriau prigula prie popieriaus ir labiau blizga.
Iš tikrų šiaudų galime pasidaryti ir trijų matmenų šiaudinukus. Procesas visai panašus, kaip aukščiau aprašytas. Kad šiaudai neskiltų karpomi (jie labai trapūs), reikia juos užpilti labai karštu vandeniu, pamirkyti bent valandą ir palikti tame vandenyje (nesvarbu kad jis jau atvėsęs). Išmirkę šiaudeliai yra lankstūs – beveik kaip guminiai- ir juos lengva karpyti. Jeigu nukirpti šiaudeliai išdžiūsta bedirbant, reikia juos vėl sumesti į vandenį ir pamirkyti. Šiaudai turi būti lygūs, vienodo storio, be gumbelių (arba sąnarėlių, kuriuos turi kiekvienas javo šiaudas). Taip pat reikia nulupti jų sudžiūvusius lapelius, nuvalyti žievelę. Tikrų šiaudų šiaudinukai labai gražiai atrodo ant eglutės, nes jie blizga nuo švieselių. Jie taip pat gerai išsilaiko , atsargiai padėti arba sukabinti – bent tiek pat gerai, kaip popieriniai ar plastikiniai šiaudinukai.
Vartojant šiaudinukus eglutei puošti, paprastai nekabiname ant jos visokių blizgučių ir kitokių ornamentų. Jeigu švieselės dedamos ant šakų, tai dažniausiai jos yra nespalvotos, o tik geltonos (ar baltos) – visos vienodos. Tuomet šiaudinukai gražiausiai atrodo. Kai kas mėgsta eglutę, papuoštą šiaudinukais, apšviesti prožektoriumi, pastatytu ant grindų.
(Danutė Brazytė Bindokienė. Lietuvių papročiai ir tradicijos)
Naujausi komentarai: