Gyvenimo ir sveikatos pradžia

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“

(kalba sušiuolaikinta, stengiantis išlaikyti prasmę ir vydūnišką stilių, laukiama jūsų nuomonė)

Vydūnas vartoja primirštą žodį gimtis. Jo nereikėtų keisti į įsigalėjusį žodį lytis, nes žodžio gimtis reikšmė yra platesnė ir nurodo į svarbiausią gimties (lyties) paskirtį – pradėjimą ir gimdymą. Tuo labiau, kad šiandien lytį norima atskirti nuo prigimties. Žodžio gimtis prasmės rodo, kad lytis neatskiriama nuo prigimties. Aiškumo dėlei, pasitelkime lietuvių kalbos žodyną:

Gimtis – 1. gimimas; kilmė: Ne po daug žemės radom iš gimties. (Dusetos). Gimties dieną švenčiame. (A. Baran.); Kokios tu gimties – ar paliokas, ar lietuvis? (Švenčionys). Pasisveikinom kaip broliai vieno krašto, vienos gimties. (senieji raštai). 2. prigimimas, gamta: Tai yra dovanos gimtinosios, tai yra prigulinčios gimčiai žmogaus. (A. Baran.). Nėra daikto gražesnio prieš gimtį. (A. Baran.). 3. lyties organai (genitalia). 4. gimda, įsčios (uterus): Šiandien visą dieną nebuvo gimties skausmų. (Mosėdis). 5. lytis: Jau tai neabejojamas daiktas yra, kad ir augymės vairinasi viena nuo kitos gimčia (sexus). (A. Pabrėža). Tamsta, žmogumi vyriškosios gimties, mes negalim pasitikėti. (Šatrijos Ragana). 6. gram. giminė: Niekatrosios gimties vienaskaitos vardininko galūnė. (K. Būga). [LKŽ, III t., p. 315]

Gimties svarba

Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Ga­lima sakyti, kad jis yra stebuklas. Gyva mįslė, kad gyvi esa­me, regime ir jaučiame tiek daug įvairių dalykų ir atsi­tikimų. Kodėl gyvename? Kam visa tai, ką patiriame ir sužinome? Taip nuolat turime klausti. Kai kas neranda tam jokio atsakymo. O daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.

Pagaliau, nebūtų ne tik mūsų, bet ir nuostabaus gyve­nimo, jeigu nebūtų gimties. Iš jos mes randamės gyve­nime. Gimdami mes gauname kūną, kuris palengva auga, didėja, tarpsta ir tampa priemone bei tarpininku visam gyvenimui patirti.

Šitą gimties svarbą, rodos, visi žmonės giliai nu­jaučia. Nesistebėdami gyvenimu, jie stebisi tiktai gimtimi. Žmonių akyse ji yra slėpinys, kurį sunku atskleisti, bet neapsakomai traukia jį patirti. Gimtis traukia ir vilioja nesuprantamais, bet aiš­kiai jaučiamais maloniais, o kartu ir skaudžiais ryšiais. Gimtyje žmonės nujaučia viso gyvenimo šaknis. Gimtis mums žada svaiginantį gyvybės pakilimą, nenusakomą palaimą. Iš visų gyvenimo stebuklų gimtis yra pati nuostabiausia.

Todėl reikėtų manyti, kad moksle jos slėpiniai seniai yra išaiškinti. Iš tiesų mokslininkai gerai pažįsta žmo­gaus kūną. Jie žino, kaip kaulai yra sudėti, kaip susitraukinėja raumenys, kaip išraizgyti kraujagyslių ir nervų tinklai kūne, kokios smegenys yra galvoje ir kauluose, kaip kūnas gimties reikalams įtaisytas ir t. t.

Paminėjome tik stambiausius kūno dalykus. Yra ištirta ir dau­gybė smulkesnių kūne esančių dalykų. Ir vis daugiau apie kūną sužinoma. Anksčiau padarytos klaidos taisomos. Pavyzdžiui, dažnai sergant angina, anksčiau išpjaudavo migdolines liaukas. Šiandien to nebedaro, – suprasta, kad jos kūno gyvenimui yra reikalin­gos. Mažiems vaikams išpjaudavo ir aklosios žarnos ataugą (apendiksą), nes ji vėliau dažnai tampa ligos priežastimi. Bet ir vėl buvo suvokta, kad žmogui ji reikalinga.

Šių dienų mokslas jau beveik visai suvokė, kad negalima žmogaus prigimties taisyti, o tik ištirti. Į žmogaus kūną imta žiūrėti kaip į labai sudėtingą organizmą, kuriame nie­ko nėra, kas nebūtų jam reikalinga ir kuris gyvena galių (jėgų) jūrose, nuo kurių jis negali būti atskirtas, tačiau kurių visiškai ištirti žmogus neįstengia.

Tačiau toks supratimas dar nėra įsigalėjęs! Medicinoje jis dar tik pradedamas pripažinti. Bet ir mokslininkai dar per mažai į kūną žiūri kaip į slėpinį. Vis dar težiūrima į kūną kaip į atskirą daiktą, kuriame tarsi nėra nieko daugiau negu tai, kas regima ir apčiuopiama. Toks supratimas vyrauja ir moksle, ir visuomenėje. Todėl ir nematoma, kaip tampriai kūno sveika­ta, jo atsiradimas ir augimas priklauso nuo to, kaip jis buvo pradėtas.

Gerai žinoma, kaip žmogaus kūnas prasideda, kaip jis auga ir didėja. Bet kokia buvo gimdytojų širdies ir sielos būsena – jų norai, mintys ir jausmai – pradėjimo metu, lieka nežinoma. Nėra žinoma, kurie ir kokie dėsniai valdo pradėjimo ir pradedančiųjų sąveiką. Žmonių gimties gyvenimas tebėra nežinojimo tamsoje.

Užauga žmonės, patiria gimties troškimus ir reikalavi­mus, paklusta jiems ir gamina vaikus, bet lyg iš netyčių. Nenumano jie šiame vyksme slypinčio nuostabumo. Daž­niausiai nejaučia jie ir atsakomybės. Nors žmonės gim­ties slėpiningumą nujaučia, bet jie drovisi apie tai kalbėti. Kiti net visą gimtį laiko nuodėminga. Pagaliau yra ir tokių žmonių, kuriems gimties dalykai yra tik pasišaipymui ir pasismaginimui.

Tačiau, nepaisant tokio skirtingo požiūrio, tiesa niekur nedingsta. O tiesa yra ta, kad žmogus, kokį jį regime, tai yra jo kūniškasis pavidalas, randasi pradėjimo metu, kad pradėjimu žmogui suteikiamas regimasis gyvenimas ir kad kartu su pradėjimu jam tenka stip­rybė ir sveikata arba silpnybė ir liga. Turbūt ir akliausiam numanu, kad daugelio žmonių ligų šaknys slypi tame, kaip jie buvo pradėti ir gimdyti.

Giliau žiūrint, berods kiekvieno žmogaus as­menybė yra versmė viso to, kas joje vyksta, netgi tai, kokiu būdu jis gaminamas ir gimdomas. O tai turėtų paskatinti į gimdymo slėpinius žiūrėti su dar didesne nuostaba.

Užgimimas yra labai žymus įvykis žmogaus gyvenime. Bet gimimo nebūtų be pradėjimo. Todėl jis tu­rėtų būti laikomas dar svarbesniu. Tačiau ir pradėjimas nėra žmogaus pradžia. Žmogaus asmenybė yra siela, kuri yra dvasinės kilmės. Todėl ją pažinti nėra lengva. Virš senovinės šventyklos durų skaitome: „Pažinki pats save“. Tai reiškia be galo daug. Trum­pai pasakius: „Išmanyk, kad tu esi dvasinės kilmės“.

Todėl pradėjimo metu veikia ne tiktai kūno, bet ir nematomos galios, netgi trečio žmogaus asmenybė, kuri nori bū­ti pradėta.

Iš tikrųjų pradėjimas ir gimdymas yra nuostabūs vyksmai ir įvykiai. Jų giliõsios prasmės negali pasiek­ti šių dienų mokslas, negali to suvokti ir paprastas žmo­gus. Bet tai, kad visų jaučiamas ir regimas gyvenimas prasideda pradėjimu, rodos, galėtų kiekvienas suprasti. Taipogi ir tai, kad gimstantys žmonės visuomet bus tokie, ko­kiu būdu jie buvo pradėti.

Nėra būtinybės žinoti visus gyvybės bei gim­ties dėsnius. Bet yra būtina, kad gimdytojai nu­jaustų, koks aukštas dalykas, koks neiš­mąstomai svarbus veiksmas yra pradėjimas, kokie nuostabūs slėpiniai slypi gimtyje. Ir nėra žemėje kito dalyko, kuris taip trauktų ir viliotų žmones.

Rodos aišku, kad stipresni, sveikesni ir kilnesni žmonės užgims ten, kur pradėjimo svarba yra giliau nu­jaučiama. Nuo pradėjimo priklauso giminių ir visų tautų kles­tėjimas arba žlugimas.

Kalbėdamas apie lietuvių tautos atsigavimą, jaunas lietuvis gydytojas kartą sakė: „Mums reikia milži­nus pradėti“. Tai teisybė. Bet reikalingiausi mums milžinai yra dvasios ir sielos didvyriai. Jie gims, jei pradėsime, gyvai jausdami, koks svarbus ir kartu nuostabus bei kilnus dalykas yra gimtis ir pradėjimas.

Gimties dvejybė gamtoje

Gamta gamina ir gimdo visokius pavidalus. Ir tai priklauso nuo įvairių gamtos galių. Jau pačiuose gamtos pagrin­duose jos skiriasi į dvi rūšis. Galima sakyti, kad cheminių elementų jungimąsi tvarko dvejopumas – dvi priešingos galios.

Kur tiktai stebime kokį nors vyksmą, veiklą ar darbą, visur pasireiškia dvi priešingos galios. Imkime, pavyzdžiui, kad ir elektrą. Visas jos vei­kimas pagrįstas dvejybe – teigiamų ir neigiamų polių sąveika. Ta pati elektra ir perkūnijoj apreiškia savo dvejybę. Nebūtų vaisingo perkūnijos lietaus, jei nebūtų dvejybės. Žemė taipogi yra didžiulis elektrinis mag­netas su dviem galais, kurie vadinami poliais. Vienas jos polius yra teigiamas, o antras – neigiamas. O pa­galiau ištirta, jog saulė ir žemė taipogi tarpusavyje sąveikauja kaip du elektriniai magnetai. Seniai yra žinoma, kad priešingi poliai vienas kitą traukia, o vienodi – atstumia. Saulė laiko žemę savo globoje, o žemė kreipiasi saulėn. Iš to randasi že­mėje klestinti gyvybė.

Visumos dvejopumas nėra pakankamai giliai išmąstytas. Negyvojoje gamtoje dvejybė yra sunkiau pastebima. Bet, kylant per visumos skyrius aukštyn, gyvesnėn gyvybėn, priešingos galios vis aiškiau pastebimos. Pirmiausia jos labai gražiai augmenijoj pasi­reiškia. Tik įsižiūrėkime į žiedelį. Jis yra kaip mažas na­melis, kuriame gyvena jaunavedžiai.

Žiedo dugne, dailioj gūžtoj guli sėkla, maži grūdeliai. Gyvybė juose tarsi miega. Grūdeliai yra apdengti, ir ant to dangtelio stovi vamzdelis su platesniu kiauru galu. Visa tai yra viena gyvybės, arba augimo, jėga. Aplink ją stovi laibi stiebukai. Ant jų galų kybo mažos kūlelės, kuriose yra žiedadulkės, tai yra kita sėklos rūšis. Žiedui prasiskleidus, žiedadulkės, vėjo arba kurio nors vabzdžio, pavyzdžiui, bitės pajudintos byra ant minėtojo vamzdelio galo ir per jį žemyn ant apačioje tūnančios sėklos. Dulke­lėms į ją įsmigus, pradeda augti vaisius – jis yra užmegz­tas – ir noksta.

Ir taip augmenyse matyti ne vien gimties dvejybė, bet ir jos prasmė. Augmeniui augant, vis ryškesnė darosi gimties dvejybė, – abi augimo galios atsiski­ria viena nuo antros, kad paskui, joms vėl susiliejus, augimas pasiektų kitą kokybę.

Tas pats reiškinys regimas gyvūnijos bei žmonių pasauliuose. Tik čia gimties reikšmė yra dar svar­besnė, nors gimtis ir čia telieka augmenijos dalyku. Tai reikėtų aiškiai suprasti. Gimtis yra augimo ap­raiška. Ir visų pirma toje gyvenimo srityje, kur randasi akimis regimi pavidalai, ant kurių ir yra matyti gimties požy­miai. Jie yra kūniški.

Tačiau gimties skirtumai didėja kartu su gyvesne gy­vybe. Ji persikelia ir į nematomąją sritį – vėlę, būtent į jausmus bei geis­mus. Pagaliau netgi į sielos ir dvasios sritis. Gyvūnijoje tai dar nėra aiškiai matyti. Abiejų gimčių gyvūnai nedaug tesiskiria savo pavidalu ir gyvumu. Tačiau kitaip yra žmonijoje. Joje gimties skirtumai reiškiasi jau ne vien tiktai kūne, bet ir jausmų-geismų srityje ir netgi sieloje bei dvasioje. Ir šiuose gyvybingumo lygiuose dvi priešingos gimtys sąveikauja tarpusavyje.

Žinome, kad gamtoje ir augmenijos pasaulyje vaisingumo galios plačiai barstomos, tarsi jos nebūtų brangintinos. Gamta turi apsčiai galių. Jos veikimo sritis yra labai plati. Augmenijoje svarbiausia, kad gyvybė įgytų pavidalus. Gyvūnų pasaulyje gyvybė aiškiau pasireiškia ir jos sąmoningumas didesnis. Todėl ir gaminimo galios taip labai jau nebebarstomos. Gyvūnai susieina tik­tai pradėjimui. Taip turėtų ir žmonės elgtis, tačiau taip būna labai retai.

To priežastis yra mažas žmonių sąmoningumas. Žmogus, kaip sąžinę turintis gyvis, savo veikla bei elgesiu yra atskiras pasaulis. Ir jis jį kuria savaip, kol jo nesustabdo skaudžios klaidų pasekmės. Iš nesuvokimo kyla ir vyraujantis manymas, kad abiejų gimčių žmonėms sueitis yra reikalinga, nors ir nenorima pradėti gyvybę. Pateisinančių priežasčių randama įvairių, tačiau jos visos yra aklas nežinojimas.

Žmonijoje gimtis skirta gyvybės aukštinimui. O tam reika­lingi suvokimo bei jautimo skirtumai, kurie atsiranda dėka skirtingų gimčių.

Viso pasaulio turinys lobėja, kadangi jame dvejybė veikia. Dvejybiškumas persmelkia net giliausias būties gelmes. Žinoma, kad visumoje veikia du labai skirtingi veiksniai, būtent, dvasia ir medžiaga. Nors jų tiesiogiai negalime lyginti su vyriškumu ir moteriškumu, vis dėlto visumos gy­vybingumas kyla iš to, kad jie vienas kitą persmelkia. Dvasia ir medžiaga yra visumos poliai. Visuma, kuri mums atrodo medžiaginė, yra dvasios prisunkta. Ir iš to randasi visas regimasis pasaulis ir jo įvairovė.

Taip aiškina filosofijos mokslai, o tikybos mokslai lie­pia tuo tikėti. Bet jie liepia pakelti akis ir į tai, kas yra ana­pus medžiagos bei dvasios yra, – į vienatinį jų pagrindą, būtent į Amžinąją Visumos Priežastį. Sakoma ją esant šventa. Ir negali būti kitaip. Pati ji yra gėrybė, kuri rasdina visa, kas yra, kuria gaminančias ir vaisinančias jėgas, gamtą, gyvybę ir visą gyvenimą.

Ir nėra nieko, ką galima būtų peikti, nes visa yra gera. Mes kar­tais peikiame tiktai todėl, nes tikime, kad kažkas yra blogai. O iš tikrųjų taip nėra. Savo menku supratimu padarome vieną dalyką blogu, o kitą geru. Tiktai mums atrodo, kad ši­luma naudinga, o šaltis kenksmingas, arba antraip. Tik­tai mums šviesa tėra maloni, o tamsa baugi. Mums atrodo, kad vieni dalykai dieviški, o kiti velniški, kad viena galybė – Dievas, antra – velnias.

Bet visas gyvenimas yra atsivėrimas tobulybėn. Priklausomai nuo to, kokiame sąmoningumo lygyje esame, mes peikiame tuos, kurie yra aukščiau iškilę, arba atsilikusius. Tačiau visa, kas gera ir kas bloga, yra didžiame visumos gyvenime būtinai reikalinga. Ir piktoji galybė turi savo uždavinį Visumos atsivėrime. Tik mes patys vi­ską suskirstome į tariamą blogį ar gėrį. Taip kartais netikęs vyras visai išmintingą moterį vadina velniška, o nelemta moteris savo vy­rą – velniu. Bet abu apsirinka.

Iš tikrųjų visa yra gera. O tos dvejopos jėgos, kurios kilo iš Vieningosios Pradžios ir reiškiasi nesuskaitomomis ap­raiškomis, yra gyvenimo galios. Joms veikiant pa­saulis kuriasi ir išlieka. Jos apsireiškia pavasario gražumu ir rudens vaisiais. Jos skamba mylinčiųjų mei­lėje ir spindi iš tėvų širdies. Jos padaro, kad jaučiame skausmą ir džiaugsmą, liūdesį ir palaimą.

Jų balsus girdintys poetai kuria eiles apie gamtos grožę ir mylinčiųjų meilę. O iš tikrųjų ne jie kuria. Anos jėgos kuria juose. Jos gieda paukšteliuose, šviečia gėlių, me­džių žiedeliuose. Gimties jėgos, vaisinimo galios skamba visoj Visumoj kaipo gyvybės ir džiaugsmo gaida. Jos klausykimės. Ji pašventins ir palaimins mus ir save mu­myse. Kitaip žvelgsime į gyvenimą. Dings iš akių, ką vadiname blogu, bjauriu, nuodėmingu. Nes mūsų akys tebuvo tokios. O dabar atsivėrė.

Dvi žmonių gimtys

Kaip jau sakėme, žmonijoje gimtis turi ypatingą reikšmę. Kaip sėkla augmenijoj, taip ir žmogus yra vi­sos gyvenimo kūrybos prasmė. Sėkloje yra subrendusi visa augimo galia, kad iš jos galėtų kilti nauja apraiška, o žmoguje bręsta dvasinė kūrybos galia. Žmogus yra pasau­lio sąmonės sąžinė arba siela. O kad ji taptų veiks­ni, tam dera gimtis.

Todėl taip galingai veikia vienas kitą vyriškumas bei moteriškumas. Abiejų gimčių kūnai yra atskiros gy­vybės su ypatingomis galiomis. Per gimtis apsireiškia skirtinga jaus­mų, norų, nuotaikų bei geismų gyvybė. Ir pagaliau vyrų bei moterų dvasios-sielos kalbasi viena su kita.

Kūno gyvybė kvėpuoja gamtos oru. Galios, kurios ja­me gyvos, apsireiškia ir kūno troškimais. Todėl vyrai ir moterys, kurių jausmai bei geismai dar nėra sužadinti, kurių vėlės dar tebemiega, gyvena, kaip jų prigimtis jiems liepia. O prigimtis gyvena santarvėje su visa gamta.

Kuomet labiau prabudę geismai ir jausmai la­biau suveda vyrą ir moterį, jie negyvena linkimų vedami, bet geismų gundomi. Geismų gyvybė nori būti judinama, erzinama – ji trokšta nuolatinio gašlavimo. Geismų dirginimui ir stiprinimui tinka visos kūno priemonės. To­dėl ir gimties įtaisai tampa geismų tarnu, bet ne kūrybos priemone.

Ten, kur viską viršija jausmai bei geismai, vyrų ir moterų gimties galios labai susimaišo. Ir turbūt yra numanu, jog iš tokio susiėjimo pradedami žmonės negali būti skaidrios sielos, aiškaus būdo, geros kūno sveikatos. Jie gyvena tarsi nešvarume, aiškiai nesiskirdami nuo to, kas žema ir purvina, miegančiomis sielomis, o gyvi būdami vien savo geismuose.

Seniau, kol dar nebuvo tokio gyvenimo nuosmukio, mote­rys stengėsi gyventi su vienu vyru. Jų sielos savo sap­nuose numanė, jog ilgesnis dviejų santarvėje esančių gyvenimas pagaliau pasiekia ir judviejų sielas ir žadina jas regimam gyvenimui. Moteris tvarkė, kad vienas vyras gyventų su viena moterimi.

Tačiau palengva atsirado didesnė įtampa tarp abiejų gimčių. Mūsų amžiuje gimties gy­venimas, vyraujantis vadinamose kultūringose šalyse, yra tikras gašlumas. Maišo žmonės savo gimties galias, kaip kokias srutas. Jiems jose išmirkus, vis labiau žmonėse nyksta savosios esmės pajautimas. Išliko vien tik numanymas, jog gimtis yra slėpinys ir nuostabus dalykas.

O iš to numanymo kyla nauja įtampa. Vyrai ir moterys žiūri vienas į kitą su neapsakomai vargi­nančiu klausimu. Ir nei vieni, nei kiti nežino at­sakymo. Abi gimtys nori kažką pajausti ir sužinoti.

Todėl taip labai viena gimtis geidžia pa­žinti antrosios gimties ypatingumą! O jo iš tikrųjų net nėra. Žiūrint į kūną, vyras ir moteris labai mažai kuo tesiskiria. Juodu taip labai panašūs vienas į antrą, kiek tik leidžia atskiri tų kūnų uždaviniai. Iš esmės žiūrint, netgi gimties įtaisai yra tie patys. Tik vyrui jie yra kūno išorėje, o moters – kūno viduje. Ir abiejų jie susideda iš dviejų dalių, – būtent dvigubas įtaisas būsimo žmogaus kūno sėkloms augti ir įtaisas, per ku­rį jos gali išeiti laukan. Tik moteriškoji sėkla, truputį pajudėjusi ir sutikusi į ją įsiskverbiančią vyrišką sėklą, pasilieka moters įsčiose, arba namuose, kur užmegztas vaisius auga devynis mė­nesius, iki ateina laikas išeiti laukan. Regimoji moters gimties įtaiso dalis tėra raumenų ir odos raukšlės.

Visoj gamtoj, pradedant nuo augmenijos, per visą gy­vūniją ligi žmonijos, pastebimi maždaug tie patys įtaisymai naujai gyvybei – vaisiui užsimegzti. Todėl kūno gim­ties dalykai nėra kuo nors labai ypatingi. O kad žmonės taip labai geidžia antros gimties nuogumo, tai kyla iš nesuprasto gilaus norėjimo gyvybės slėpinį ištirti.

Patsai gimties skirtumas glūdi ypatingose galiose, ku­rios plūsta per visą kūną. Jautresnieji tą skirtumą gali pastebėti vien tik paduodami ranką vyrui ar moteriai. Kuo vyras ar moteris mažiau skaistus ar skaisti, tuo mažesnis tas skirtumas.

Minimos jėgos tvenkiasi ir sutirštėja gimties įtaisuose, – būtent moters įsčiose arba vyro sėklidėse, – į mažus krislelius, į vaisinimo sėklas. Kai susijungia dviejų rūšių sėklos, nuo tos akimirkos galingai pradeda augti būsimo žmogaus kūnas.

Vy­ro ir moters gimties galios taip skiriasi todėl, kad, kuo skirtingesnėse sėklose jos susikaupia ir sutirštėja, tuo galingiau jos susilieja į vie­ną ir apsireiškia nauju gyvu pavidalu. Kuomet žmoguje vyrauja gašlumas, tos jėgos mažiau skiriasi. Tiktai skaisčių žmonių vaikai yra sveikos ir galingos prigimties.

Gimties galia yra, tiesiai sakant, gyvybė, kuri duota žmogaus sveikatai išlaikyti ir naujiems pavidalams pradėti. Toms galios pasiliekant kūne, žmogus jaučiasi smagus, linksmas, gyvas. Tiktai geismams užėjus atrodo, kad jų išliejimas suteiktų dar daugiau smagumo. Tačiau tai apsiriki­mas, kurs kyla iš noro kuo greičiau pasiekti gy­vybės pilnumą. Jausmų suerzinimas, kraujo įkaitimas nesuteikia žmogui daugiau gyvybės, kaip ir vėjas nedidina jūrų, sukeldamas bangas.

Bet žmonės vienas iš kito laukia gyvybės didinimo. Ypa­č to tikisi viena gimtis iš antrosios. Todėl ir gyvenimas, ku­riame abi gimtys dalyvauja, yra daug gyvesnis, turtingesnis. Atsiranda ypatingas, tarsi spindintis susivokimas bei išma­nymas, gyvesnė kūno, jausmų, minčių ir sielų gyvybė.

Įvairiai tai pasireiškia, nes priklauso nuo to, kokie žmonės bendrauja. Kilnių žmonių draugijoj galima greitai patirti, kaip moterų artumas gyvina vyrus, ir antraip. Atrodo tarsi visos jų širdies ir sielos jėgos pražysta. Iš skaisčių, kilnių žmonių jaučiamai spindi ne­apsakomas malonumas, nuostabi simpatija. Jų žvilgsniai, jų išvaizda, visos jų apraiškos šviečia skaisčiu žmoniš­kumu. Negalimas dalykas, kad tokie žmonės mėgautųsi geismais, nešvariomis linksmybėmis arba net gašlumu. Skaisčioji gimties galia taip skaidrina žmonių jausmus, jog kūno gimties linkimai visai nepasiekia jų sąmonės.

Kitokiems vyrams ir moterims susiėjus ir pabu­vus kartu, sukyla visai kitokios jėgos. Įkaitę veidai, neramūs degantys žvilgsniai, atsirandantis tvankus oras gana aiškiai parodo, kad pasidarė slogu, bet ne gaivu. O nešvarieji jų žodžiai, gašlūs jų veiksmai galutinai tokius žmones parodo. Kiekvienas nors šiek tiek švarus ir numanus žmogus, pakliuvęs į tokią draugi­ją, aiškiai pajaučia, jog čia veikia jėgos, kurios naikina. Net ir anie patys gėdijasi savo elgesio, kilnesniam žmogui įeinant į jų būrį. Ir tuo jie patys pripažįsta, jog negražu, nežmoniška pasiduoti karštiems geismams. Tik tas jų pajautimas dar yra per silpnas, kad galėtų paveikti žmonių elgesį.

Reikėtų jiems ieškoti skaisčių žmonių draugijos. Palengva jie čia patirtų, kiek daug reiškia, kai žmogus skais­tus yra. Tikrasis malonumas yra jo esmė. Tarsi ir oras aplink jį yra kvapus, lyg iš prasiskleidusios lelijos. Tiktai skaistus žmogus yra tikrai ir visuomet my­limas. Skaistumą praradę žmonės tampa atgrasūs vienas ki­tam. Yra tikras apsirikimas, jei vyras ar moteris mano, jog vienas kitam reikia sukelti gimties karštumą, kad išliktų meilė. Jeigu tariamajai meilei išlaikyti reikia kurstymo, tada ji iš tikrųjų nėra meilė. Tiktai skaistus žmogus (vyras), skaisti žmona (moteris) yra visuomet mylima. Skaistybė yra malonumo ir grožės šaltinis. Todėl norint sau iš­laikyti vyro arba moters meilę, reikia būtinai pasilikti skaisčiu. Meilė yra skaistumas ir atvirkščiai arba, kitaip sa­kant, skaistybė yra meilės kūdikis. Naikinant skaistumą ir tarnaujant gašlumui, meilė miršta.

Vyras ir moteris vienas iš kito laukia palaimos. Moteris tikisi iš vyro gauti gyvenimo turinį. Kūdikiui gimus, ji mano, kad tą turinį ji jau rankose lai­ko. Netrukus ji tai pamiršta ir nori iš naujo gauti sau gyvybės turinį. O gyvenimui praėjus, ji ir su kūdikiais jo nėra įgijusi.

Kiti mano, kad gyvybės turinį gaus jausmų ir geismų sūkuryje, kurį vyras ar moteris turi sukelti. Tada jis yra mielas arba ji yra miela. O jausmams-geismams išnykus, tuštuma dar didesnė.

Yra dar ir kitokių žmonių. Jų lygio moteris nelaukia iš vyro gyvybės turinio, bet stengiasi pati tapti gy­venime turiniu, žmoniškumą nešančia asmenybe pa­saulyje.

Kad moteris tokia būtų, yra vyro uždavinys. Vyras yra veiksmo žmogus. Ir jis gali kuo sėkmingiau veikti, kai jo veikimo galias žadina moteris. Gašli moteris, žinoma, žadina gašlumą ir kūniškos gimties apsi­reiškimus. Bet kilni moteris, kuri yra supratusi savo gyvenimo uždavinį, žadina vyro dvasios ir sielos galias, kad jos aiškiu spindėjimu pasaulyje apreikštų žmonišku­mo didybę.

Pamatinis gimčių skirtumas slypi žmonių sąmonėje. Nors žmoniškoji sąmonė bus ta pati ir vyrų, ir moterų, vis dėlto žmonių prigimtis yra skirtingai įausta į sąmonę. Vyriškos sąmonės branduolys yra smegenyse ir beveik visuomet yra susietas su juslių pranešimais. Moters sąmonė sutelkta širdyje bei susieta su visu nervų tinklu ir veikia daugiau jausmų-nuotaikų srityje. Todėl moterys giliau viską jaučia negu vyrai, kuriems reikia matyti, girdėti, liesti ir t. t., idant jie tikrai žinotų.

Tokios yra dvi žmonių gimtys, žiūrint į kūnišką ir į dva­sinę prigimtis. Abi yra veiksniai aukštesniam žmoniškumui auginti. Bet tai neatsietina nuo gyvybės pradėjimo. Pradėjimas priklauso prie būtinų gyvybei palaikyti dalykų. Ir todėl jis nesutepa žmogaus. Argi taip galėtų būti! Visas gamtos gyvenimas pagrįstas vaisingumu. Stebuklinga yra gamtos grožė. Bet grožės nėra be skaistybės. Todėl negali būti kitaip: gamta yra skaisti! Kas to nėra pajautęs! Kas nebūtų numanęs gamtos šventumo! Gyvybę kuriančios jėgos nuolat yra veiklios. Todėl čia arti turi būti ir pats gyvybės, pasaulio, visumos pagrindas – patsai Aukščiausiasis.

Tai išmanydami, negalime pradėjimo laikyti nuodėmin­gu dalyku, o gimties jėgų – žemomis ir bjauriomis galio­mis. Jos yra šventos, kylančios iš amžinojo Kūrėjo.

Todėl nereikia gėdytis, kad žmogus yra lytinė būtybė. Tačiau drova yra svarbi. Kas šventa, neturi būti paverčiama nieku, neturi būti padrebiama kiaulėms, būtent gašliems geiduliams. Todėl drova liepia saugoti nuo nedoro vartojimo tai, kas kūne yra nuostabiau­sia, ir liepia tiktai gyvybės tikslams draugiškoje santarvėje naudoti su tokiu žmogumi, kuris taipogi jaučia gimties svarbumą ir šventumą.