Myliu tave, sūnau

Mano mintys, vežant sūnų į mokyklą, sukasi apie rytą ir vaiką. Su savo jaunojo skauto uniforma tu atrodai toks mielas, ne toks storas, kaip tavo senelis vaikystėje. Mano plaukai niekada nebuvo tokie ilgi, kol pradėjau lankyti koledžą, tačiau įsitikinęs, kad tave atpažinčiau iš nedidelio sūkurio aplink ausis, nuospaudų ant piri­tų, raukšlėtų kelių… Mums labai reikėjo vienam kito…

Dabar, kai tau jau aštuoneri, aš daug ko nebepastebiu. Kolumbo dieną tu išėjai devintą valandą ryto. Aš mačiau tave 42 sekundes per pusryčius ir per vakarienę penktą valandą vakaro. Tu turi savų svar­bių reikalų bei rūpesčių, tačiau aš tavęs pasiilgstu. Neabejoju, kad tavo rūpesčiai rimti, gal net daug rimtesni nei kitų suaugusiųjų. Tu užaugai ir išėjai – o tai daug svarbiau nei kuponų karpymas, asortimento kūrimas ar prekyba. Dabar tu turi suvokti, ką gali veikti, kas tu esi ir kaip su tuo elgtis. Turi tiek daug sužinoti apie žmones – kaip jie elgiasi, kai jiems viduje nėra gerai, kai jie jaučiasi kaip chuliganai, besišlaistantys dviračiais ir skriaudžiantys mažes­nius už save. Tu turi išmokti neužsigauti, kai tave įžeidinėja. Ži­nau, kad tai labai skaudu, tačiau jei neatsilaikysi, tave užgaus ir kitą kartą. Aš viliuosi, kad šį blogą jausmą tu prisiminsi ir mažesnių už save niekada nežeminsi.

Kada paskutinį kartą sakiau, kad tavimi didžiuojuosi? Negaliu prisiminti, todėl turiu vėl tau tai pasakyti. Prisimenu, kada paskutinį kartą ant tavęs rėkiau, jog pavėluosim, jei tu nepaskubėsi. Nilsonas sakė, kad visur turi būti pusiausvyra. O aš tave rečiau pagirdavau, nei aprėkdavau. Parašysiu, jei kada nors tai perskaitytum, kad tavi­mi didžiuojuosi. Ypač man patinka tavo savarankiškumas ir tai, kaip tu rūpiniesi savimi, net jei tai mane truputį gąsdina. Tu niekada nebuvai verkšlentojas, todėl esi nuostabiausias vaikas mano knygoje.

Kodėl tėvai nenori suprasti, kad kad aštuonmečiui reikia tiek pat apkabinimų, kiek ir keturmečiui? Jei tik nesusilaikyčiau, tuo­jau pulčiau tave kumščiuoti ir šaukti: „Ką sakai, vaike?”, užuot ap­kabinęs ir pasakęs, kad tave myliu. Gyvenimas per trumpas, kad meilę vienas nuo kito slėptume. Kodėl aštuonmečiai niekada nepa­galvoja, kad 36-mečiui šilumos reikia tiek pat, kaip ir keturmečiui?

Ar nepamiršau pasakyti, kaip didžiavausi tavimi tada, kai tu vėl paprašei įdėti sumuštinių po savaitės negalavimo nuo karštų ne­virškinamų priešpiečių? Aš džiaugiuosi, kad tausoji savo kūną.

Norėčiau, kad kelias nebūtų toks trumpas… norėjau pakalbėti su tavimi apie praėjusią naktį… kai užmigo tavo jaunesnysis brolis, ir mes leidome tau pasilikti ir pažiūrėti, kaip žaidžia „jankiai”. Man šios progos tokios svarbios. Jų negali suplanuoti. Kiekvieną kartą, kai ką nors suplanuojam, taip gera, šilta ir prasminga nebūna. Tu užaugai per keletą trumpų minučių: mes sėdėjome ir kalbėjomės apie tai, kaip tau sekasi mokykloje. Tavo matematikos namų dar­bus jau buvau patikrinęs kalkuliatoriumi, nes tik taip moku. Skai­čiuoti tau sekasi daug geriau, negu man kada nors sekėsi. Mes kal­bėjomės apie žaidimą, ir apie žaidėjus tu žinojai daugiau už mane, todėl iš tavęs mokiausi. Mes džiaugėmės, kad „jankiai” laimėjo.

Štai įvažiavimo vartų sargas. Jis tikriausiai pergyvens mus visus. Taip norėčiau, kad šiandien tau nereikėtų eiti į mokyklą. Tiek daug svarbių dalykų dar tau nepasakiau.

Tu taip greit išlipi iš automobilio. Noriu mėgautis akimirka, bet tu jau pastebėjai porą savo draugų.

Aš tik norėjau pasakyti: „Myliu tave, sūnau…”

Victoras B. Milleris

Ištrauka iš knygos:  „Atgaiva sielai”.