Atsakymas į maldą

Andrius teturėjo vieną troškimą: įsigyti dviratį. Tą, kurį matė parduotuvės vitrinoje: geltoną, su daugybe valdymo įrenginių. Negalėjo išmesti jo iš galvos. Geltonojo dviračio vaizdą regėjo sapnuose, kakavos puodelyje, net Vytauto Didžiojo paveiksle ant mokyklinio vadovėlio viršelio.
Bet Andriaus mamai stigo pinigų, atsirado daug nenumatytų išlaidų. Jokiu būdu negalėjo nupirkti sūnui išsvajoto dviračio.
Andrius žinojo, kad mamai nelengva sudurti galą su galu, tad nusprendė šiuo klausimu kreiptis tiesiai į Dievą. Kalėdų proga. Kas vakarą besimelsdamas berniukas pridurdavo prie maldos šiuos žodžius: „Prisimink, kad Kalėdoms aš laukiu geltono dviračio. Amen.“
Kiekvieną vakarą mama girdėjo sūnaus maldą, tačiau tik liūdnai lingavo galvą. Ji žinojo, kad Kalėdų diena berniukui bus labai skausminga. Juk dviračio tikrai niekas nepadovanos, ir berniukas liks giliai nusivylęs.
Išaušo Kalėdų rytas. Dviračio Andrius nesulaukė.
Vakare, kaip įprastai, berniukas atsiklaupė prie lovelės melstis.
– Andriau,- švelniai kreipėsi į jį mama,- tau tikriausiai labai liūdna, kad Kalėdoms negavai dovanų dviračio. Tikiuosi, nesupykai ant Dievo, jog jis neatsiliepė į tavo maldas.
Andrius pažvelgė į mamą.
– Ne, mama, ne. Aš nesupykau ant Dievo. Jis atsiliepė į mano maldas. Dievas man pasakė: „Ne!“