Penkios minutės pragare

Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve, Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’. Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’. Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“. (Evangelija pagal Luką 16, 19-31)

O, kokią staigmeną patyrė šis vyras! Vieną minutę jis buvo saugus ir užtikrintas. Turėdamas gausybę pinigų, turto ir tarnų, jis ramiai užmerkė savo akis, o po akimirkos jau atsidūrė kančių vietoje.

Šiam vyrui tai nebuvo netikėta staigmena. Būdamas gyvas jis girdėjo apie pragarą, bet netikėjo jo egzistavimu. Jis girdėjo vyrus, įrodinėjančius, kad mylintis Dievas negalėjo sukurti tokios baisios vietos. Jis netgi juokavo apie pragarą, naudodamas šį žodį kaip keiksmažodį. Supykęs linkėdavo žmonėms ten patekti. Bet, kad pragaras yra reali vieta, ir kad jis, taip saugiai gyvenęs ir taip šio pasaulio išlepintas, atsidūrė pragare – baisių kančių vietoje amžiams – ta šokiruojanti ir pasibaisėtina mintis jį visiškai sugniuždė.

Mūsų Viešpats labai aiškiai apibūdina, ką tas žmogaus atrado per pirmąsias pragare praleistas minutes. Patyręs siaubingą pragaro tikrovę turtuolis visiškai pakeitė savo požiūrį į gyvenimą ir mirtį.

Prieš numirdamas šis vyras gyveno tik dėl savęs. Jis turėjo pinigų, turto, maisto, gėrimų, bet su niekuo nesidalijo. Džiaugdamasis savo turtais ir puotaudamas jis negalvojo apie Dievą. O jau po minutės jis dega ne tik amžinojoje ugnyje, bet dega troškimu sutaikyti žmones su Dievu, kad jie atgailautų už savo nuodėmes ir pasiruoštų gyvenimui Anapus. Vos keletas akimirkų pragaro kančiose privertė šį bedievį vyrą panorėti tapti sielų laimėtoju, evangelijos skelbėju ir evangelistu savo šeimoje. O, kaip jis maldavo ir meldėsi už savo artimuosius, kad jie galėtų būti išgelbėti nuo baisių pragaro kančių!

Prieš tai šis vyras niekada negalvojo apie savo brolių sielas, tačiau dabar viskas, apie ką jis tegalėjo galvoti, tai buvo mintis, kad jo broliai pražuvę ir yra pakeliui į pragarą. Jis matė savo penkis brolius lyg užrištomis akimis einančius tiesiai skardžio link. Jei būtų įmanoma padidinti turtuolio kančią, tai tuo, kad jo broliai vienas po kito patektų pas jį į pragarą. Jie jau beveik ten. Dar keletas žingsnių ir jie tikrai ten pateks! Ar niekas jų nesulaikys?

Per penkias pirmąsias pragare praleistas minutes šis vyras išmoko šešias labai svarbias pamokas.

1. Jis pamatė vietos, vadinamos pragaru, tikrovę ir realybę.
2. Jis suprato, kad visi argumentai, kuriuos jis kada nors girdėjo prieš pragaro egzistavimą, buvo visiškai neteisingi ir tušti.
3. Jis suprato, kad jeigu žmogus nepakvies Dievo į savo širdį dar šiame gyvenime, tai Dievas neįleis jo į savo dangiškuosius namus pomirtiniame gyvenime.
4. Jis suprato, kad yra neteisinga žmogui gyventi tik dėl savęs, rūpintis savo paties kūnu ir nieko nedaryti dėl savo žūstančios sielos.
5. Jis suvokė, kad tikintieji žemėje turėtų žūtbūt kažką padaryti, kad išgelbėtų jo neišgelbėtus brolius. Jis suprato, kad įprastos pamaldos ir bažnyčios tarnavimai to nepadarys. Tai nepakeitė turtuolio brolių gyvenimo ir nepakeis. Kad pažadinti juos iš dvasinio snaudulio turi būti atlikta kažkas neįprasto.
6. Jis suprato, jog tikintys žmonės savo gyvenimus turėtų praleisti įspėdami pražuvusius apie pavojų.

Jeigu turtuolis galėjo išmokti šias baisias pamokas pragare, tuomet kiekvienam krikščioniui būtų neprošal ten patekti bent trumpam. Jeigu mums būtų įmanoma patekti į pragarą ir nors penkioms minutėms aplankyti pražuvusį pasaulį, mūsų akys plačiai atsimerktų ir pamatytų jo baisumus bei amžinąją tikrovę.

Jeigu kitą sekmadienį šioje šalyje prie kiekvienos bažnyčios sakyklos stovėtų pamokslininkas, praleidęs bent penkias minutes pragare, jis be abejonės pamokslautų su tuo pačiu užsidegimu, kurį jau minėtas turtuolis būtų turėjęs, jeigu būtų grįžęs atgal į žemę.

Kai kurie gali pasakyti, kad neįmanoma aplankyti pražuvusiųjų pragare. Tačiau nepamirškite, kad apaštalai Paulius ir Jonas savo vizijose matė dangaus šlovę. Jeigu Dievas leido savo tarnams regėti dangų, Jis galėtų leisti kam nors aplankyti pragarą.

Bet mes turime palikti šį klausimą neatsakytą. Šiandien mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Dievas nori, kad Jo tarnai Jį priimtų tokį, kokį save Jis apreiškė savo Žodyje, Jo nematę. 53 kartus Biblijoje Dievas viešai skelbia pragaro tikrovę. Dievo Sūnus Jėzus Kristus aiškiai ir tiesiai apibūdino pragarą kaip baisiausių kančių vietą. Dievas nori, kad mes tikėtume pragaro buvimu vien dėl to, kad Jis taip pasakė.

Visiems krikščionims būtų naudinga penkioms minutėms aplankyti pragarą, tačiau vieniems tai būtų labiau naudinga, nei kitiems. Šiame pamoksle apibūdinsiu keletą tokių krikščionių.

Pirmiausia, yra tokių krikščionių, kurie netiki, kad yra pragaras. Jie gali būti išgelbėti nuo jo, bet iš tikrųjų jie netiki jį tikrai egzistuojant. Jie nuoširdžiai sako, kad pragaro egzistavimas protu nesuvokiamas, todėl jie negali tikėti Biblijoje aprašytu pragaru. Kiti netiki pragaru paprasčiausiai todėl, kad nenori juo tikėti. Jie savo pačių gyvenimuose daro kompromisą su nuodėme. Jie labiau vertina pasaulietiškų bažnyčios narių draugystę, negu Dievo garbinimą, todėl jie ir netiki pragaru.

O, kaip šėtonas dirba įtikindamas tikinčiuosius, kad pragaras sunkiai protu suvokiamas, ir kad jis visai neįmanomas, nors pats Jėzus Kristus juo tiki!

Penkios minutės…viena minutė… net vien tik pažvelgus į pragarą, kur buvo turtuolis, išsklaidytų tokių krikščionių nuodėmingą netikėjimą.

Antra, pragarą turėtų aplankyti krikščionys ir ypač pastoriai, kurie tiki pragaru, bet apie jį nepamokslauja, nes tai nepopuliaru. Pragaras yra daugelio pamokslautojų vengiama tema, net jeigu jie juo tiki. Tai siaubinga tema pamokslams. Tai nepopuliaru. Pasaulis juokiasi iš pamokslų apie „Pragaro ugnį“. Velnias priešinasi kiekvienam pamokslautojui, kuris pamokslauja apie pragarą. Krikščionys, kurie gyvena neteisiai, nemėgsta tokių pamokslų. Lengviau pamokslauti apie Dievo meilę, negu apie Dievo teismą. Lengviau yra pamokslauti apie dangų, nei apie pragarą.

Daugelis pamokslininkų suranda, kaip jie galvoja, gerą pasiteisinimą išvengti šios temos. Supraskite, kad kiekvienas neišgelbėtas žmogus mirdamas užmerkęs akis jas atmerks pragare; tačiau šia tema labai mažai pamokslaujama. Ar pamokslininkai supranta, kad jeigu jie tylės apie pragaro tikrovę, pražuvusieji supras tai kaip pragaro buvimo paneigimą? Penkios minutės pražuvusiame pasaulyje, kad pamatytų tai, ką matė turtuolis, kiekvienam tylinčiam pamokslautojui atmerktų akis ir atvertų burną. O, kaip jie pamokslautų sugrįžę atgal! Kaip jie mėgintų atsigriebti už prarastą laiką ir praleistas galimybes!

Trečia, pragarą turėtų aplankyti krikščionys, kurie galvoja, jog yra neteisinga naudoti baimę kaip priemonę, siekiant žmones atvesti pas Dievą. Kai kurie neįspėja kitų apie pragarą todėl, kad yra įsitikinę, jog yra gėdinga kitus gąsdinti pragaru. Ar jie neskaito savo Biblijų? Ar jie neskaitė Laiško hebrajams 11, 7 „Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką savo šeimai išgelbėti…“ Ar jie neskaitė Psalmių ir Patarlių knygų, kur parašyta, jog „Viešpaties baimė – išminties pradžia.“ Ar jie nežino iš Laiško romiečiams trečiojo skyriaus, kad žmogus yra toliausiai nuo Dievo, kai „prieš jo akis nėra Dievo baimės“?

Šie krikščionys galvoja, jog blogai kitus gąsdinti, tačiau jie valgo, nes bijo mirti iš bado. Žiemą jie vilki striukes, nes bijo susirgti. Naktį jie užrakina duris, nes bijo, kad į jų namus gali įsilaužti vagys. Kai jiems pereinant gatvę signalizuoja mašina, jie šoka iš kelio. Gyvenimas šiame pasaulyje yra paremtas savisaugos principu, tačiau jie sako, kad blogai yra sakyti žmogui atgailauti už savo nuodėmes, kad apsaugoti save nuo pragaro. Leiskite tiems krikščionims nors penkias minutes pabūti pragare ir jie pakeis savo mąstymą.

Įsivaizduokite, kad per tas penkias minutes jie sutiktų keletą pražuvusių sielų, kurias kadaise pažinojo. Šios pražuvusios sielos pažinojo tą krikščionį daugelį metų, bet niekada negirdėjo jo kalbant apie pragarą. Jie tik girdėjo jį kalbant apie meilę, gerumą ir Dievo malonę. Šios pražuvusios sielos nusprendė, jog negali būti pragaro, nes jų draugas – geras ir sąžiningas žmogus – niekada jo neminėjo. Dabar šios pražuvusios sielos drauge su turtuoliu atsiduria šioje baisių kančių vietoje. Jie klausia krikščionio, ar jis tikėjo esant tokią vietą. Jis sako jiems, kad taip. Jie klausia: „Kodėl tu mums nepasakei apie šią vietą?“ Ką krikščionis atsakys? Ką jis gali atsakyti? Aš galvoju, kad tos pražuvusios sielos plūstų jį už jo tikėjimą, jog baimė yra bloga skatinamoji priemonė būti išgelbėtam. Aš galvoju, kad toks krikščionis ir pats save koneveiktų dėl savo klaidos.

Ketvirta, pragarą turėtų aplankyti krikščionys, kurie prarado viziją laimėti sielas. Kaip kvaila tikinčiajam kiekvieną dieną eiti dirbti, kad padarytų šį pasaulį geresne vieta, tačiau nepadaryti nieko, kad padėti pražuvusioms sieloms nukeliauti į geresnę vietą. Kam sutelkti dėmesį į laikinus šio pasaulio dalykus, kai tokia tikra yra ne tik dangaus, bet ir pragaro amžinybė? Prisiminkite, turtuolis gyveno dėl laikinų malonumų, bet po penkių minučių, praleistų pragare, jis sutelkė dėmesį į amžinybę!

Kai kurie tikintieji visą savo gyvenimą paaukoja gindami tam tikras vertybes. Vieni kovoja už abortų uždraudimą, kiti – gindami Biblijos autoritetą, treti – mokslui, dar kiti – klaidingų religijų paneigimui. Šiems dalykams jie gali paskirti visą savo gyvenimą, bet taip niekada ir neatvesti pražuvusio žmogaus pas Kristų.

Ta pati tiesa pritaikoma ir bažnyčiai. Velniui nerūpi, apie ką pamokslaujama, kol niekas nėra išgelbėjamas. Velniui nerūpi, kiek žmonių ateina į bažnyčią, kol nei vienas neateina pas Kristų. Velniui nesvarbu, ar žmonės atėję į pamaldas sėdi salės viduryje ar gale, kol nei vienas neateina į salės priekį prašyti Jėzaus išgelbėjimo. Velniui nerūpi, ar jūs pamokslaujate apie tai, kaip išvengti jo gundymų, kol pamokslavimas nepriverčia žmonių kreiptis į Kristų išgelbėjimo.

Esu girdėjęs kai kuriuos sakant, kad jie negali pamokslauti apie pragarą ir išgelbėjimą todėl, kad neturi sugebėjimų pamokslauti ta tema. Esu girdėjęs tikinčiuosius sakant, kad jie negali pasakyti savo pražuvusiems draugams ir kaimynams apie pragarą ir išgelbėjimą todėl, kad jie to nesugeba. Bet juk tai nesąmonė! Ar jums reikia būti apdovanotam ypatingu sugebėjimu, kad įspėtumėte savo kaimyną, kad dega jo namas? Žinoma, kad ne. Tuomet, kodėl jums reikia sugebėjimo įspėti savo kaimyną, jog ne jo namai, bet jis pats ir jo šeima yra vos keletą žingsnių nuo amžinosios ugnies?

Tam nereikia jokių ypatingų sugebėjimų, tiesa? Jeigu jūs iš dangiškojo Tėvo gavote amžinojo gyvenimo dovaną, tada jūs turite vienintelę jums reikalingą dovaną. Bet vėlgi, galbūt jūsų pasiteisinimas yra teisingas. Galbūt jūs negavote šios Dievo dovanos. Galbūt jūs nesate išgelbėtas ir todėl jūs neįspėjate kitų apie pragaro kančias.

Jeigu jūs dar nesate išgelbėtas, tada aš švelniai, bet įsitikinęs jums sakau, kad jūs esate šio pragare esančio turtuolio brolis. Jeigu esate be Kristaus, jūs esate pakeliui į šią baisių kančių vietą. Nepražudykite amžinai savo sielos tik dėl to, kad abejojate, ar Biblijoje pragaro kančios aprašytos tiesiogine, ar perkeltine prasme. Patikimas Liudytojas – pats Viešpats Jėzus Kristus pasakė: „Pragare jis pakėlė savo akis baisiose kančiose.“ Pats turtuolis šaukė: „Aš kenčiu šioje liepsnoje.“

Šis turtuolis pragare buvo susirūpinęs savo broliais. Jis buvo susirūpinęs ir jumis. Jis pasakė, kad reikia kažką padaryti, kad pasiekti jus, pažadinti iš jūsų nežinojimo ir netikėjimo miego. Jis pasakė, kad jeigu kas nors prisikeltų iš mirties, tada jūs atgailautumėte.

Dievas būtent tai ir padarė. Viešpats siuntė žmogų atgal iš mirties, kad įspėtų pasaulį apie jam gręsiantį teismą. Dievas “nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių” (Apaštalų darbai 17, 30-31). Paskutinius du tūkstančius metų pamokslautojai ir tikintieji prisikėlusio Kristaus vardu ir jėga šio vyro brolius įspėdavo apie jiems gręsiantį pavojų.

Kaip evangelijos skelbėjas, aš priimu šio pragare kenčiančio turtuolio patarimą. Luko 16, 28 jis šaukė: „Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Aš tai darau šiuo pamokslu. Aš jus įspėjau. Ką jūs darysite su Lozoriaus, kurį Dievas prikėlė iš mirusiųjų ir siuntė atgal su įspėjimu apie teismą liudijimu? Jūsų turtingas brolis pragare pasakė, kad jums reikia atgailauti. Ką jūs darysite?

Norėdami sužinoti, kaip išvengti pragaro, perskaitykite svetainės skyrelį „Kaip susitaikyti su Dievu?“
Nathanas Leutholdas