Ašaros
Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.
Siųsti šį straipsnį draugui
2009-05-05 14:53
[...] Ašaros [...]
2009-06-21 16:42
Susapnuotos ašaros atneš
man laimę,
O laimė tik tada, kai
būna meilė.
Ašaros atneš man meilę,
O juokas – gal tik liūdesį.
Bet nesakau, kad juoktis kvaila,
Juk tą akimirką širdy junti tu džiugesį.
Man naktis primins gyvenimą,
O diena – mirtį neįžvelgiamą.
Iš kūr jūs žinot, kad rojus – šviesa?
Gal ten tamsoj žvaigždžių šviesa,
O saulės ten nėra?
Tas džiaugsmas, kai norai pildos…
Ir liūdesys, kai tau nesiseka…
Kai saulė staiga nebešildo,
Į mėnesį imi – atsisuki.
Mėnuo tau pasakys daugiau nei saulė!
Nors be saulės nebūtų šio pasaulio!
Skaisti, ryški šviesa apgaulė!
Ji neišgelbės šio pasaulio!
2009-07-22 19:35
Gražu.
2009-07-23 19:21
NuOstabu (inlOve)
2009-07-26 16:41
Labai gražu. ;*
2009-08-22 20:21
Teisingai ;>
2009-10-30 22:39
Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt tai ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi, kartais tavo gailiomis ir nekaltomis ašaromis,
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros, o tu iš savo vidinio pasaulio gelmių, giliausių jausmų jūros…
Mes bijome, jaučiamės bejėgei ir silpni, kai mūsų akyse sublizga ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname ir slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, skaudesni…
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai, galbūt net visą gyvenimą.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija,– ašaros tai nuplauna, išgrynina, padeda lengviau isgyventi…
Galų gale tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir tik tu turi tai iškentėti nenorėdama skaudinti to kurį beproto myli,
Ašara dažnai svarbesnė už žodį, nebijokime leisti jai riedėti liepsnojančiu, rusvu žandu, kaip nebijokime ir audringos jūros,
Ji padės mums suprasti ežero ramybę ir su ja sutikti savosios jūros gelmes, ir nuraminti pašėlusias meilės bangas…
2009-11-02 22:23
Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.
2009-12-10 15:05
Labai gražūs žodžiai…
2010-01-12 1:20
MALDA
Niūri tamsa…
Širdis tuščia.
Minčių nėra,
Viena aš čia…
Bekraščio lauko vidury,
Lietaus ir vėjo apsupty,
Negailestingai čaižoma audros.
Nebesigirdi nė maldos…
Kuri tyli ir nebyli,
Pradingsta žaibo apšviesty,
Ir abejonių apsupty….
Ar tai padėti gali?
Ta malda?
Kai čia viduj taip gelia…
Ir jau seniai tikėjimo nėra…
Tik sopulys širdy, pavydas,
Apnuodytas vidus, o pyktis trykšta per kraštus..
Net rodos, kad žmogus ir jo jausmai,
Dalijami per pus…
O jei ir taip?
Ką duos šis supratimas?
Juk tai nėra tiesiog prisiminimas…
Ar gėrio- blogio atskyrimas.
Tačiau galbūt- jausmų susivokimas?
Ir niekas čia padėt negali.
Žvelgiu atgal-
Matau pramintą kelią:
Kuris nusėtas abejonių,
Vilties, tikėjimo, svajonių…
Kuriom aš gyvenau lyg šiol…
…į priekį žvelgti dar sunkiau…
Ir dar labiau gali suklupti…
Kiekvienas mes prieinam ribą
kai neįmanoma ištrūkti.
Ir privalai tu pasirinkti-
Svajonėms leist gyvent ar mirti…