Pasaka apie lietaus žmogutį

Labas, aš lietaus žmogutis. Aš labai mažas ir gyvenu lietaus lašelyje. Šiaip tai gyvenu aš dideliam dideliam būry lašeliu, tai yra mūsų planeta, ir vadinasi ji debesis. Mes, lašeliai, labai mėgstame keliauti po kitas planetas. Retas kuris mūsų nėra buvęs Žemėje. Aš ten buvau jau du kartus, Matote, mūsų nameliai yra labai patogūs, kai reikia, mes galime juos paversti lėktuvais ir skristi žemyn ar aukštyn, nesvarbu, nes galime bet kur skristi. Nuskrendam į Žemę, pasivaikštom po ją truputi, tie, kurie smalsesni, keliauja i olas, tas, kurios po žeme, ten gyvena mūsų broliai, vandens žmogučiai, jei tokie patys kaip ir mes, su žydrais paltukais ir baltomis kepurėlėmis, tik jie nemoka skraidyti taip, kaip mes. Tiksliau, jie moka, bet tam, kad skristu, jiems reikia visiems susitarti, o jiems tai sunkiai sekasi, žinot, tiesą sakant, jie nelabai susišneka vienas su kitu, ką jau padarysi… Aš tai nesu buvęs tose olose, man pasakojo Strumpis iš kito debesies, kai mes prieš porą lietų buvome susitikę vienoje iš kurortinių balų, kur atostogavome (žinot, prisipažinsiu, esu truputi tinginys, ir mėgstu atostogauti, ką jau padarysi…) Jis yra ten buvęs keletą kartų, šiaip Strumpis yra didelis keliauninkas ir pasakotojas, jis sakė kada nors rašys knygą apie savo keliones, kad mes galėtume pasiskaityti, išties, nevisi dar viską gerai žinome, nes kaip suprantu, knygos ir rašomos tam, kad visi viską žinotu, bet kai pagalvojau, kad jei kas rašytu knygą apie tai, ko nežino, labai ji jau ilga ir didelė gautųsi… Na, neesminis. Aš norėjau dar pasakyti, kad man labiausiai už viską patinka atostogauti didelėse balose, žinot, ten dažnai būna cirko pasirodymai, kai šoka vandens blusos, o dar linksmiau būna, kai jos svaidosi purvais, tada, žinote, truputi ir apsitaškau… bendriau ne, man labiausiai patinka gėlėse. Ten dideles eilės prie liftų, bet jos vertos to. Kai atsiguli ant šilto raudono lapo, nieko nėra geriau… Guli ištisas minutes, kol saulė pradeda niršti, atseit, tu, dykaduoni, ko čia vartaisi… Stveriu tada savo lėktuvėlį ir kylu aukštyn. Bet čia dar ne viskas, žinot, pasitaiko taip, kad pakliūni i apžvalginį ekspresą „Kregždutė”. Tai toks didelis žvėris su sparnais, į jį reikia pripilti daug muselių, tada jis skrenda, vat. Mes su juo skraidom palei Žemę ir žiūrinėjame visokius čiūdus, kaip kas gyvena, matome dideles upes ir jūras, ten, kaip sakė Strumpis, irgi gyvena žmogiukai, kaip mes, vieni vadinasi jūros žmogiukais, kiti upės žmogiukais. Man žinot kas patinka, kai skraidau „Kregždute”? Aš tada spjaudau žemyn 😉 Tai labai linksma, visi mes juokiamės, ir dainuojame kvailas dainas, tokias kaip „Ei, ho, aš spjaudau ant tavęs, o tu nieko nepastebi, ei, ho!” Šiaip tai man mokytoja Tina sakė, kad negražu spjaudytis, bet per atostogas juk galima praktiškai viskas, ar ne? Na, o kai baigiasi muselės, „Kregždutė” baigia darbą, ir mes tada skubiai sulipame i lėktuvėlius ir skrendame atgal į debesį. Na, ten dirbame, mokomės, būname draugais, viską ten…