Meilės laikas

Kartą gyveno vyras, kuris išvykdavo, keliaudavo, o grįžtant jį aplenkdavo aukso papuošalas aksomo dėžutėje. Jo laukianti moteris atidarydavo aksomo dėžutę, išvysdavo papuošalą ir žinodavo, kad jis grįžta. Žmonės matydavo, jog tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą. Tačiau visa paslaptis – papuošalas visada būdavo tas pats. Keisdavosi dėžutės, o jis būdavo visada tas pats. Iškeliaudavo kartu su vyru, lydėdavo jį visur, kad ir kur jis važiuotų, perkraustomas iš vieno lagamino į kitą, o paskui grįždavo atgal. Iškeliaudavo iš moters rankų ir į jas sugrįždavo, lygiai kaip laikrodis sugrįždavo i admirolo rankas. Žmonės manydavo, kad tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą. O jis tebuvo tai, kas saugojo jų meilės ryšį pasaulio labirinte, kuriuo keliavo vyras, lyg skilimas puošnios vazos paviršiuje. Tai buvo laikrodis, skaičiuojantis netaisyklingą, vienintelį laiką – jų meilės laiką. Grįždavo pirma jo, kad žinotų, jog tame, kuris parvyksta, to laiko gija nenutrūko. O kai vyras pagaliau grįždavo, nieko nebereikėdavo sakyti, nieko klausti, nieko žinoti. Ta akimirka, kai jie pasimatydavo, jiems abiems ir vėl būdavo ta pati.
Ištrauka iš „Aistrų pilys“ A. Baricco

1. Laikas. Brangink laiką
2. Meilė. Mintys apie meilę. Posakiai apie meilę
3. Ar laikas bėga ne veltui?
4. Laikas kavai arba arbatai ateina kai…
5. Žymių žmonių žodžiai apie meilę