Pasaka apie jausmus

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė:
-Gal pažaiskime slėpynių?
Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:
-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?
Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.
Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.
-Vienas, du, trys…-pradėjo skaičiuoti Beprotybė.
Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas – medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų – vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.
Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.
-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.
Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.
Visi buvo surasti:Talentas – žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas – tamsioje uoloje, Melas – vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą – rožių krūmo spygliai Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada vedžioja už rankos…

Autorius nežinomas

Atsiuntė: Akvilė Judickaitė

1. Pasaka apie lietaus žmogutį
2. Henrikas Radauskas Žiemos pasaka
3. Vaikų mintys apie meilę
4. Pasaka apie auksinę žuvelę
5. Pasaka apie švelnukus

2008-04-15.