Levo Tolstojaus mintys, aforizmai ir pastabos

Vienašališkumas yra svarbiausia žmo­gaus nelaimių priežastis.

… užsirašau kai kurias taisykles, ku­rios, man atrodo, labai padės, jei jomis vadovausiuosi. 1) Ką reikia būtinai atlikti, atlik nieko nepaisydamas. 2) Ką atlieki, atlik gerai. 3) Niekada nežiūrėk į knygą, jeigu kažką pamiršai, o stenkis pats prisiminti. 4) Priversk savo protą dirbti nuolat visu jam įmanomu pajėgumu. 5) Visada skaityk ir mąstyk garsiai. 6) Nesigėdink tau trukdantiems žmonėms pasakyti, kad jie trukdo; ir pradžių duok pajusti, o jeigu nesupras, atsiprašyk ir pasakyk tai.

Nepakanka žmones vien tik apsaugoti nuo blogio, bet juos dar reikia paskatinti į gėrį.

Viltis yra blogis laimingajam ir gėris tam, kuris nelaimingas.

Nors aš jau daug pasiekiau nuo to lai­ko, kaip pradėjau rūpintis savimi, tačiau vis dėlto esu pakankamai nepatenkintas. Kuo toliau pažengi tobulindamas save, tuo daugiau pamatai trūkumų. Teisingai pasa­kė Sokratas, kad aukščiausias žmogaus to­bulumo laipsnis yra žinojimas to, kad jis nieko nežino.

… į tave supančias moteris žiūrėk kaip į visuomeninio gyvenimo neišvengiamą nemalonumą ir kiek įmanoma šalinkis jų.

Iš tikrųjų, iš ko mes patiriame gašlumą, išlepimą, lengvabūdiškumą visuose reika­luose ir daugybę kitų ydų, jei ne iš moterų? Kas kaltas dėl to, kad mes prarandame įgimtus jausmus: drąsą, tvirtumą, išmintin­gumą, sąžiningumą ir kt., jei ne moterys? Moteris jautresnė už vyrą, todėl dorovės klestėjimo laikais moterys buvo geresnės už mus, o dabar, ištvirkimo, ydingumo lai­kais – jos blogesnės už mus.

Visų jausmų šaltinis yra meilė apskritai, kuri išsiskaido į dvi meilės rūšis: meilė pa­čiam sau, arba savimeilė, ir meilė mus su­pančiam pasauliui.

Visus vienodai mylėdamas neužmiršk ir savęs paties.

Ryte rašinėjau ir skaitinėjau, rašiau mažai, buvau blogos nuotaikos ir bijojau taisyti.

Taisyklė. Geriau pamėginti ir sugadinti (tai ką galima perdaryti), negu visai nieko nedaryti.

Man atrodo, kad nežinojimas yra svar­biausias meilės bruožas ir visas jos žavesys.

Žmogus sukurtas vienatvei – vienatvei ne faktine prasme, bet moraline.

Svajonėje yra kažkas, kas geriau už tik­rovę; tikrovėje yra kažkas, kas geriau už svajonę. Visiška laimė būtų, jei pavyktų viena ir kita sujungti.

Aš suprantu meilės idealą – visišką sa­vęs paaukojimą mylimam subjektui.

Nejaugi metai gimdo abejones?

Mes pradedame vertinti laiką tik tada, kai jo lieka mažai. Ir svarbiausia, kuo jo mažiau lieka ateityje, tuo daugiau iš jo tiki­mės.

Sąžine yra geriausias ir patikimiausias mūsų palydovas, bet kur ženklai, atskiriantys šį balsą nuo kitų balsų?.. Juk išdidumo balsas skamba taip pat stipriai. Pavyzdžiui i neatkeršijus už skriaudą. Žmogus, kurio tikslas asmeninė laimė – kvailas; kurio tikslas yra kitų nuomonė – silpnas; kurio tikslas yra kitų laimė – dorovingas; kurio tikslas Dievas – didis.

Tik tinginys arba niekam netinkamas žmogus gali sakyti, kad nerado kuo užsi­imti.

Reikia visam laikui atsisakyti minties rašyti be pataisymų. Trijų, keturių kartų dar maža.

Paprastumas yra svarbiausia moralinio grožio sąlyga. Kad skaitytojai jaustų simpa­tiją didvyriui, reikia kad jie atpažintų jame tiek savo silpnybes, tiek ir dorybes; dorybes galimas, silpnybes – neišvengiamas.

Būk tiesus, nors ir grubus, visiems at­viras, bet ne vaikiškai atviras, jei nėra bū­tinybės. Susilaikyk nuo vyno ir moterų. Malonumas yra toks menkas, neaiškus, o atgaila – tokia didi! Kiekvienam darbui, kurį darai, atsiduok visiškai. Kiekvieną kartą, atsiradus stipriam pojūčiui, susilai­kyk nuo veiksmų, o kartą apgalvojęs, nors ir klysdamas, veik ryžtingai.

Neįmanoma vadovautis protingos va­lios nuostatomis tik dėl jos išraiškos. Būti­na gudriai priešintis savo aistroms. Kiek­vienam yra malonu daryti gera; bet aistros dažnai mus priverčia gėrį matyti iškreiptai.

Protas, veikiantis tiesiogiai, yra bejėgis prieš aistras, jis turi stengtis viena aistra paveikti kitą. Čia ir yra išmintis.

Visuomet gyventi vienam: tai svarbi taisyklė, kurios stengsiuosi laikytis!

Niekas taip neužkerta kelio tikrajai laimei (glūdinčiai dorovingame gyvenime), kaip įprotis kažko laukti ateityje. Tarp kit­ko, kas liečia tikrąją laimę, kuri yra vidi­nis pasitenkinimas savimi, ateitis nieko ne­gali suteikti, o viską suteikia tai, kas buvo praeityje.

Reikia rašyti juodraštį negalvojant apie atskiras vietas ir reiškiamų minčių teisin­gumą. Po to perrašyti antrą kartą, atme­tant visa, kas nereikalinga, ir kiekvienai minčiai surandant tikrąją vietą. Trečią kar­tą perrašyti, apdorojant išsireiškimo tei­singumą.

Faktas, kurį reikėtų prisiminti dažniau. Tekerėjus 30 metų ruošėsi rašyti savo pir­mąjį romaną, o Aleksandras Diuma per savaitę parašo du.

Aš pastebėjau vieną iš svarbių savo trūkumų: užgaulų ir pavydą kitiems sukeliantį polinkį iškelti visus savo prana­šumus. Norint sužadinti kitų meilę sau, priešingai, reikia slėpti visa tai, kuo išsi­skiri iš visuotinių kategorijų. Aš vėlai tai supratau.

Taip, geriausia priemonė gyvenime tik­rajai laimei pasiekti – tai be jokių įstatymų, lyg vorui, į visas puses užmesti kibų meilės tinklą ir juo gaudyti visa, kas pakliūva – ir močiutę, ir kūdikį, ir moterį, ir nuovados viršininką.

Parašiau penkis paleidžiamuosius raš­tus. Kas bus – Dievas žino, o daryti žmo­nėms gera, net ir nesitikint nei trupučio dėkingumo, vis dėlto svarbus dalykas, ir širdy kažkas išlieka.

Serioža išvažiavo. Mes su juo vis labiau ir labiau susibičiuliaujame. Svarbiausia surasti stygą, kuria būtų galima skambinti žmoguje, o savąją stygą atiduoti jam.

Kaip Homeras galėjo nežinoti, kad gė­ris – tai meilė! Apreiškimas. Geresnio pa­aiškinimo nėra.

Tik dabar aš supratau, kad ne supantį gyvenimą reikia konstruoti simetriškai, kaip norėtųsi, o patį save reikia laužyti, ištiesinti, kad tiktum visokiam gyvenimui.

Nuostabus dalykas: aš du mėnesius gyvenau Clarens‘e, tačiau kiekvieną kartą, kai ryte arba ypač vakare, po pietų, atver­davau langines, ant kurių jau krisdavo šešėlis, ir žvilgtelėdavau į ežerą bei į žalius, o tolumoje mėlynus kalnus, atsispindin­čius jame, grožis ir nežinoma galia akin­davo ir užvaldydavo mane. Tuomet man norėdavosi mylėti, aš netgi jausdavau mei­lę sau ir gailėjausi praeities, kažko tikėjau­si ateityje, o gyventi tapdavo linksma, no­rėdavosi gyventi ilgai ilgai, mintis apie mirtį tapdavo vaikiškai, poetiškai siaubin­ga. Netgi kartais vienas sėdėdamas šešė­liais nusėtame sode ir žiūrėdamas, vis žiūrėdamas į tuos kalnus bei ežerą, aš tarsi fiziškai jausdavau, kaip grožis per mano akis įsilieja į širdį.

Keistas liūdnas dalykas – nuolatinė ne­ suderinama visų žmogaus siekių prieš­prieša. Bet gyvenimas kažkaip keistai, savaip apjungia visus tuos siekius ir iš to gaunasi kažkas nebaigta, arba kvaila, arba gera, liūdna, gyvenimiška. Visada tai, kas naudinga, prieštarauja tam, kas nuostabu. Civilizacija išeliminuoja poeziją. Laukų su narcizais lieka vis mažiau todėl, kad naminiai gyvuliai nemėgsta jų šiene.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus prigimtyje slypi begalinė ne tik moralinė, bet netgi fizinė galia, o toje galioje drauge glūdi siaubingas stabdis — meilė sau, arba veikiau savisąmonė, kuri gimdo bejėgiškumą. Bet vos tik žmogus nugali šį stabdį, jis įgauna visagalybės. Norėtųsi pasakyti, kad geriausia priemonė išsiveržti yra meilė kitiems, bet laimei, tai būtų nesąžininga. Visagalybė yra nesąmoningumas, bejėgiškumas – savisąmonė. Gelbėtis iš tos savisąmonės įmanoma meilės kitiems dėka, miegant, svaiginantis alkoholiu, dirbant ir t. t. tačiau visas žmonių gyvenimas prabėga ieškant šitos užmaršties.

Aš siaubingai pasenau, pavargau šią vasarą gyventi. Dažnai su siaubu savęs klausinėju: ką aš myliu? Nieko. Nieko tei­giamo. Tokia padėtis yra skurdi. Neturiu galimybės žmogiškajai laimei; bet užtai lengviau būti žmogumi-dvasia, “žemės gyventoju, tačiau svetimu fizinėms reik­mėms”. […]

– Įėjo mintis. – Kam gi ta painiava? Kodėl?

Žmonių nemylėti negalima: jie visi, mes visi, tokie apgailėtini. Siaubingai apgai­lėtini.

Dievas, kurio galima prašyti ir kuriam galima tarnauti, yra proto silpnumo išraiška. Dėl to jis ir Dievas, kad visos jo esmės aš negaliu įsivaizduoti.

Regėjau neįprastą sapną – mintys: keis ta mano religija ir mūsų meto religija, progreso religija. Kas pasakė žmogui, kad progresas – gerai. Tai tik tikėjimo nebuvi­mas ir suvokiamos veiklos poreikis, apgaubtas tikėjimu. Žmogui reikalingas proveržis, Spannung (įtampa (vok.)) – taip.

Viskas, viskas, ką žmonės daro, – daro paskatinti gamtos poreikių. O protas tiktai priperša kiekvienam poelgiui savo mena­mas priežastis, kurias vienam žmogui įvar­dija – įsitikinimais – tikėjimu, ir tautoms (istorijoje) vadina idėjomis. Tai viena iš pačių seniausių ir žalingiausių klaidų. Proto šachmatinis žaidimas vyksta nepri­klausomai nuo gyvenimo, o gyvenimas – nuo jo. […] Auklėti galima tik fiziškai. Matematika yra fizinis auklėjimas. Vadi­namasis pasiaukojimas, dorybingumas yra tik vieno liguistai išvystyto polinkio paten­kinimas. Idealas yra harmonija. Tik vienas menas tai jaučia. Ir tik tas tikras, kuris pa­sirenka sau devizą: nėra pasaulyje kaltų. Kas laimingas, tas teisus! Pasiaukojantis žmogus aklesnis ir žiauresnis už kitus.

Viena iš svarbiausių poezijos stygų kontrastas tarp jaučiančio poeziją ir ne.

Tas, kuris gerai kalba, blogai veikia, todėl apibūdinti save žodžiais pats herojus negali. Kuo daugiau jis kalbės, tuo mažiau juo tikės.

Vakar man paaiškėjo du dalykai: vienas nesvarbus, kitas svarbus. 1) Nesvarbus: bijojau kalbėti ir galvoti, kad visi devyniasdešimt devyni iš šimto bepročiai, nereikia bijoti, net negalima nekalbėti ir negalvoti apie tai. Jei žmonės el­giasi neprotingai (gyvenimas mieste, auk­lėjimas, prabanga, tuštybė), tai tikriausiai jie ir kalbės neprotingai. Taip ir vaikštai tarp pamišėlių, stengdamasis jų nesuer­zinti ir išgydyti, jeigu galima. 2) Svarbus dalykas: jeigu aš iš tiesų gyvenu (iš dalies) priklausydamas nuo Dievo valios, tai iš­protėjęs, ligotas pasaulis negali man pritarti. Ir jeigu jie pritartų, aš liaučiausi gyve­nęs pagal Dievo valią, o pradėčiau gyventi pagal pasaulio valią, liaučiausi matyti ir ieškoti Dievo valios.

Orlovas sako: nejaugi negali būti lai­mingo gyvenimo? Aš siūlau? Aš nežinau. Reikia nelaimingam gyvenime būti laimin­gu. Reikia šią nelaimę padaryti savo tikslu. Ir aš tai galiu, kai esu stiprus dvasia. Reikia būti arba stipriu, arba snūduriuoti.

Keista naktis. Man labai tapo ašių kad gyvenimas yra mums skirtos pareigu išpildymas. Ir viskas sutvarkyta taip, tas išpildymas būtų džiaugsmingas. Viskas užlieta džiaugsmu. Kančios, praradimai, mirtis – visa tai gėris. Kančios suteikia laimę ir džiaugsmą, kaip darbas, poilsis, skaus­mas, sveikatos suvokimas, artimųjų mirtis – pareigos suvokimą, nes tai vienintelė pa­guoda. Sava mirtis – nusiraminimas. Bet atvirkščiai pasakyti negalima: poilsis ne­sukelia nuovargio, sveikata – skausmo, pareigos suvokimas – mirties. Žmogaus gyvenimas, žinomas mums, – banga, ap­gaubta blizgesiu ir džiaugsmu.

Pagrindinė mūsų nelaimė ta, kad mes suvartojame daugiau negu dirbame, ir to­dėl susipainiojame gyvenime. Daugiau dirbti negu suvartoti negali būti kenksminga. Tai aukščiausias įstatymas.

… jų džiaugsmingas, kitų triūsu palaikomas gyvenimas gali turėti tik vieną pasi­teisinimą: išnaudoti savo laiko perteklių tam, kad atsikvošėtų, kad pradėtų mąstyti. Jie gi taip kruopščiai užpildo šį laisvalaikį tuštybėmis, kad laiko apsigalvoti lieka dar mažiau negu prislėgtiems darbų.

… reikalingiausias žmonėms dalykas – tai išugdyti, išsiaiškinti sau savo sąžinę, o paskui pagal ją gyventi, o ne taip kaip visi -pasirinkti sau visiškai svetimą, nesupran­tamą sąžinę ir paskui gyventi be sąžinės ir meluoti, meluoti, meluoti, kad sudarytum įspūdį gyvenančio pagal svetimą sąžinę.

Visos žmogiškos kvailystės aiškios iki to momento, kol pats į jas neįklimpsti. O kai įklimpsti, atrodo, kad kitaip ir negali būti. […]

Kaip kalbėjo Epiktetas: jeigu tu nesi­ryžti pagarsėti kaip kvailys, tu toli nuo (filosofijos) išminties.

Vienintelė permaina yra moraline – žmogaus vidaus.

…nekalbėkite apie vargšų materialų skurdą ir apie pagalbą jiems. Skurdas ir kančios ne dėl materialių priežasčių. Jeigu padėti, tai tik dvasinėmis dovanomis, ku­rios vienodai reikalingos ir vargšams, ir turtuoliams.

Žmogus negali būti geresnis už kitą. […] Žmogus teka kaip upė. Ir žmogus tarp 15 ir 16 metų, ir kitas tarp 25-30, ir trečias tarp 40-50, ir ketvirtas tarp 4 ir 5 valandos paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, ir t.t. – visi neišmatuojami dydžiai. Ir negalima pasakyti: šitas geresnis arba blogesnis.

Reikia apsispręsti, kam tarnauti – Die­vui ar mamonai. Abiem neįmanoma.

Nusilpsta žmogus, tampa silpnesnis už vandenį; sustiprėja – tvirtesnis už akmenį.

Tuščias mūsų laikmečio menas sukelia tokius jausmus, kokius patiria kuriantis menininkas ne todėl, kad kažką išreikštų, o šiaip sau: kaip Petruška skaitė knygą dėl paties skaitymo proceso.

Daug pripūsta tuštybės; bet kai ką aš radau gero, pavyzdžiui, “Rašytojo bio­grafiją”. Biografas pažįsta rašytoją ir jį aprašo! Aš gi pats nepažįstu savęs, neturiu supratimo. Per visą savo ilgą gyvenimą tik kartkartėmis kažką savyje galėjau paste­bėti.

Nūnai Tuloje, stebėdamas visą gyve­nimo tuštybę, kvailybę ir bjaurumą, galvo­jau: negalima, kaip aš elgdavausi anksčiau, piktintis dėl gyvenimo kvailybių ir nusivilti. Visa tai netikėjimo ženklai. Dabar manyje daugiau tikėjimo. Aš žinau, kad visa tai verda katile arba rūgsta, išvirs arba prarūgs. Tai ko gi aš noriu? Kad nebūtų judė­jimo? Kad žmonės neklystų ir nekentėtų? Bet juk tai vienintelis būdas pažinti savo klaidas ir pataisyti kelius. Vieni taiso patys save, kiti kitus, treti… Visi daro Dievo darbą, nori to ar nenori. O kaip gera no­rėti. Tai rašau ir mane apninka abejonės – ar čia aš tik neperdedu, ar tai nėra senti­mentalumas, pagal krikščionišką filosofiją ar nėra tik cant‘a (veidmainystė).

Reikia, kad žinojimas tarnautų gėriui žmonių vienybei, kad jie jaustųsi svarbūs. Žmonių vienybei, be meilės, dar pasitarnauja tiesa. Pasiekus visiems bendrą tiesą žmonės tarpusavyje susivienija.

Mąsčiau: žmogui būtina jaustis teisiu prieš patį save; be šito neįmanoma gyvent ir todėl jeigu jo gyvenimas kvailas, jis negali mąstyti teisingai.

Vakar vyko gyvas ginčas apie provoslaviją. Visas supratimo neaiškumas kyla dėl to, kad žmonės nepripažįsta, jog gy­venimas yra dalyvavimas savęs ir gyveni­mo tobulinime.

Atramos taškas, kai žmogus kalba: aš nežinau, kas ir kokia yra valstybė, ir ne­noriu žinoti, bet žinau, kad aš negaliu gy­venti prieš savo sąžinę, – toks požiūris yra tvirtas ir jo laikytis turėtų mūsų amžiaus žmnės, judindami gyvenimą į priekį. Aš žinau, ką man sąžinė liepia, o jūs, žmonės, užsiėmę valstybe, tvarkykite, kaip jūs no­rite, valstybę taip, kad ji atitiktų mūsų lai­kų žmonių sąžinės reikalavimus. O iš tikrųjų žmonės palieka šį nepajudinamai tvirtą atramos tašką ir griebiasi koregavimo, valstybės formų gerinimo požiūrio ir taip, praranda savąjį atramos tašką, pripažindami valstybės būtinybę, ir todėl nukrypsta nuo savo tvirto požiūrio.

Viena iš didžiausių pagundų, jeigu ne svarbiausia, tai įsivaizdavimas, kad pasaulis stovi, tuo tarpu kai ir mes, ir jis be atvangos judame, tekame.

Daugiausia kančių, kylančių iš vyrų ir moterų bendravimo, atsiranda dėl visiško lyčių tarpusavio nesupratimo. Retas vyras supranta, ką moteriai reiškia vaikai, kokią vietą jie užima jos gyvenime, o dar mažiau moterų suvokia, ką vyrui reiškia garbės pa­reiga, pareiga visuomenei, pareiga reli­gijai.

Vakar vaikščiojau gatvėmis ir stebėjau veidus: retas kuris neapnuodytas alkoholio, nikotino ar sifilio veidas.

 

Štai kas yra tikroji burtininkė – meilė. Tik reikia pamilti, ir tai, ką pamilai, tampa nuostabiu.

Kvaila, kada egoistiniams siekiams protas nori suteikti dorybės reikšmę.

Tik vienintelis menas, kurį sudaro tai, kas gausina visuotinį nekaltą, visiems pri­einamą džiaugsmą, – žmogaus gerovė. Gražus pastatas, linksmas paveikslas, dai­na, pasaka teikia nedidelę gerovę, suža­dinimas religinio meilės jausmo gėriui, kurį sukelia drama, paveikslas, daina­vimas, teikia didelę gerovę.

Ką aš galvojau apie meną, tai kad nie­kur kitur taip nekenkia konservatizmas kaip mene.

Menas yra viena iš žmogaus dvasinio gyvenimo apraiškų, taip kaip gyvūnas: jei jis gyvas – kvėpuoja, išskiria kvėpavimo produktus; taip ir žmonija: jei gyva, ji reiš­kiasi mene. Todėl kiekvienu momentu jis turi būti – šiuolaikinis – mūsų laiko me­nas. Tik reikia žinoti, kur jis.

Pasiturintis gyvenimas gali įsigalėti tik darbininkams laisvai bendraujant. O tam reikia mokytis, bendrauti, morališkai to­bulėti – noriai tarnauti kitiems, neįsižei­džiant dėl nesulaukto atlygio.

Menas yra mikroskopas, kurį menininkas nukreipia į savo sielos paslaptis ir parodo šis visiems bendras paslaptis žmo­nėms.

Iš pradžių nustembi, kodėl kvailiems žmonėms būdingos tokios tikros, įtikinan­čios intonacijos. Bet taip ir turi būti. Prie­šingu atveju jų niekas neklausytų.

Viena stipriausių hipnotizavimo prie­monių – žmogaus išorės poveikis jo dvasi­nei būsenai – apdaras. Tai žmonės gerai žino: iš čia vienuoliški drabužiai vienuo­lynuose ir munduras kariuomenėje.

 

Protas yra vienintelė meilės išlaisvi­nimo pasireiškimo priemonė.

Menas yra (aš parašiau – maistas), bet geriau pasakyti miegas, būtinas dvasinio gyvenimo palaikymui. Miegas naudingas būtinas po darbo, bet dirbtinis miegas kenksmingas – jis neatgaivina, nepakelia dvasios, o nusilpnina.

Moterys nelaiko savęs įsipareigojusio­mis ir negali pasistūmėti pagal proto rei­kalavimus. Pas jas ši burė nėra ištempta. Jos iriasi irklais be vairo. […]

Siaubingai Aistra yra didžiausių nelai­mių šaltinis, mes ne tai kad apraminame, sutramdome, o visomis priemonėmis įžie­biame ją, o po to skundžiamės, kad kenčiame. […]

Estetiškumas ir etiškumas – du vienos svirties pečiai: tiek kiek pailgėja ir pa­lengvėja viena pusė, tiek sutrumpėja ir pa­sunkėja kita. Kai tiktai žmogus praranda moralinį tikslą, jis darosi ypač jautrus estetiškajam. […]

Mums visada atrodo, kad mus myli dėl po, kad mes geri. O nesuvokiame, kad myli mus dėl to, kad geri yra mus mylintys.

Mes visi manome, kad mūsų pareiga pašaukimas – tai užsiimti įvairia veikla: auklėti vaikus, prisikrauti turto, parašyti knygą, moksle padaryti atradimą ir t.t., o visų mūsų veikla tiktai viena: elgtis taip, kad gyvenimas būtų harmoningas, išmin­tingas, geras. […]

Vienas iš įprasčiausių paklydimų yra laikyti žmones gerais, piktai, kvailais, pro­tingais. Žmogus kinta, jis talpina visas ga­limybes: buvo kvailas, tapo protingu, buvo piktas, tapo geru, ir atvirkščiai. Ir tai yra žmogaus didybė. Dėl to negalima teisti žmogaus. Kokio? Tu pasmerkei, o jis jau kitas. Negalima ir pasakyti: nemyliu. Tu pasakei, o jis jau kitoks.

Kuo jūs jaučiatės kaltesnis prieš savo, nors ir giliai užslėptą, sąžinę, tuo mieliau Ir nevalingai ieškote kaltės kituose, ir būtent tuose, prieš kuriuos jaučiatės kaltas.

Vienas iš būtiniausių žmogaus porei­kių, tolygus, o gal netgi svarbesnis nei valgymas, gėrimas, geidulingumas, ir apie kurio egzistavimą mes dažnai pamirštame, tai poreikis pademonstruoti save — žinoti, jog tai padariau aš. Labai daug poelgių, kitoniškai nesuprantamų, paaiškina šiuo poreikiu. Jį reikia prisiminti ir aukėjant, ir bendraujant su žmonėmis. Svarbiausia reikia stengtis, kad tai būtų veikla o ne pagyrūniškumas.

Kaip atletas stebi savo raumenų stiprė­jimą, taip stebėk meilės stiprėjimą, arba, blogiausiu atveju, bent jau tai, kad blogio ir melo būtų mažiau, ir gyvenimas taps iš­baigtas.

Man būna ypač nemalonu, kada žmo­nės, mažai gyvenę ir mąstę, manimi netiki ir nesuprasdami manęs ginčijasi moralės klausimais. Lygiai taip pat veterinarui bū­tų apmaudu, jeigu su juo ginčytųsi žmonės, neišmanantys jo meno. Skirtumas tik tas, kad veterinaro, virėjo, virtuvės ir bet koks menas arba žinios pripažįstami menu arba žiniomis, kur kompetentingi yra tik mokęsi šioje srityje; kalbant apie moralę, visi laiko save kompetentingais, nes kiek­vienam reikia pateisinti savo gyvenimą, o gyvenimas pateisinamas tik dorovės teori­jomis. Ir kiekvienas jas susikuria savitas.

Yra du žmonių veiklos būdai ir vienam iš tų veiklos būdų jie teikia pirmenybę, ir du žmonių tipai: vienas panaudoja savo protą, kad sužinotų, kas gera ir kas bloga, ir elgiasi remdamasis šiuo savo suvokimu; kiti elgiasi, kaip jiems patinka, ir tik po to savo protą panaudoja tam, kad įrodytų, kad tai, ką jie padarė, yra gera, o ko nepadarė – bloga.

Marksistų (ir ne jų vienų, o visos materialistinės mokyklos) klaida ta, kad jie nemato, jog žmonijos gyvenimą skatina sąmoningumo augimas, religinis judėjimas – vis aiškiau ir aiškiau, visuotinai, patenkinant visus gyvenimo suvokimo klausimus, o ne ekonominės priežastys.

Vienas iš reikalingiausių žmonijos dar­bų yra tyros moters auklėjimas.

Dievas mumyse pasireiškia sąmo­ningumu. Kol nėra sąmoningumo, nėra Dievo. Tik sąmoningumas suteikia gali­mybę pasireikšti gėriui, susilaikymui tar­navimui, pasiaukojimui.

Musų menas yra tas pats, kas maistui padažas. Jeigu yra vien tik padažas – ska­nu, bet nebūsi sotus ir sugadinsi skrandį.

Fizinis darbas svarbus tuo, kad jis trukdo protui tuščiai ir beprasmiškai dirbti.

Ko gero, svarbiau yra žinoti tai, apie ką nereikia galvoti, negu tai, apie ką reikia galvoti.

Moterys silpnos ir nori ne tik nežinoti savo silpnumo, bet nori girtis savo stiprybe. Argi gali kas būti bjauresnio?

Mums atrodo, kad tikras darbas – tai išorinis darbas. Ką nors daryti, kaupti: turtą, namus, gyvulius, vaisius, o rūpintis savo siela – tai tarp kitko, fantazija, tuo tarpu visa kita, išskyrus rūpestį savo siela, gėrio įpročių perėmimą, suvokimą, visas kitas darbas – niekai.

Už viską pasaulyje brangiausia – geri santykiai tarp žmonių, o formuoja šiuos santykius ne žmonių tarpusavio pokal­biai – priešingai, pokalbiai tik gadina. Kalbėti kiek galima mažiau, ypač su tais žmonėmis, su kuriais nori palaikyti gerus santykius.

Sąžinė yra visuomenės atmintis, išsiugdoma atskiro asmens.

Kaip akis turi blakstieną, taip kvailys – pasitikėjimą, kad galėtų apsiginti nuo galimybės pažeisti jo tuštybę. Ir abu, kuo labiau save saugo, tuo mažiau mato – markstosi.

Gyvenimas yra nuolatinė kūryba, tai naujų aukštesnių formų sudarymas. Jeigu ši kūryba, mūsų požiūriu, sustoja arba net­gi grįžta atgal, tai yra griūva egzistuojančios formos, reiškia vien tai, kad susiformuoja nauja, mums nematoma forma. Mes matome tai, kas yra šalia mūsų, bet nematome to, kas mumyse, tik jaučiame (jeigu nepraradome nuovokos ir nepripažįstame regimos išorės kaip viso savo gyvenimo). Vikšras mato savo nykimą, bet nemato peteliškės, kuri iš jo išskris.

Paprastai galvojama, kad kultūroje – kaip gėlė – išauga dorovingumas. Bet esti kaip tik priešingai. Kultūra vystosi tiktai tada, kai nėra religijos ir todėl nėra doro­vės (Graikija, Roma, Maskva). Lyg maiti­namas medis, iš kurio nežinantis sodinin­kas lauks gausaus derliaus vien dėl to, kad medis turi daug puikių šakų. Priešingai, daug puikių šakų yra tik dėl to, kad nėra ir nebus vaisių.

Dailininkas, jei jis nori daryti įtaką kitems, turi būti ieškantis, kad jo kūrimai būtų ieškojimas. Jeigu jis viską surado ir viską žino ir moko arba specialiai links­mina, jie neveikia. Tiktai jeigu jis ieško, žiūrovas, klausytojas, skaitytojas susilieja su juo ieškojimuose. […]

Padėti kitiems skurde galima tik aukojantis. Auka visada tyli, lengva ir džiaugsminga. Bet žmonės nori padėti nesiaukodami – per kitus. O tam visada reikalingas triukšmas ir pastangos, netgi kentėjmas. Ir jie, bandantys tokiu būdu padėti, visada ir giriasi, ir skundžiasi.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau baisiuosi alkoholio ir nikotino pasekmėmis. Jau nekalbant apie tas akivaizdžias, žiaurias nu­sikalstamumo, susirgimų, baisaus gyveni­mo švaistymo pasekmes, šie narkotikai atima iš žmonių (tai ypač pastebima mūsų rate) minčių ir jausmų aukštumas, pačią svarbiausią ir reikalingiausią proto dalį. Dėl to matai žmones, kurie gali tarnauti, rašyti knygas, gaminti meną, tačiau jie nesugeba suprasti paties svarbiausio: gy­venimo prasmės, ir netgi mano, kad tai visiškai nereikalinga. Kažkokie dvasios kastratai. Ir jų vardas – legionas. Aš jų ap­suptas.

Laimingi mano gyvenimo periodai buvo tiktai tie, kada aš savo gyvenimą skyriau tarnavimui kitiems. Tai buvo: mokyklos, tarpininkavimas, badaujantys ir religinė parama.

Visa pasaulyje auga, einant laikui kei­čiasi, sukasi spiraliniais ratais. Taip bent jau mums atrodo; ir žmonių gyvenimas – spiralės ratas užsibaigia šiame gyvenime, – ir gyvūnai, ir augalai, ir planetos.

Moteris pažįsta tik jų vyrai. Tik vyras mato užkulisius. Dėl to Lesingas ir kalbė­jo, ką kalba visi vyrai: ji buvo kita moteris ir ši, mano žmona. Prieš kitus jos taip meistriškai apsimetinėja, kad niekas ne­mato, kokios jos iš tikrųjų, ypač kol jos jaunos.

Svarbiausias moterų sugebėjimas – tai sugebėjimas įtikti, kam koks vaidmuo pa­tinka, ir to vaidmens, kuris patinka, vaidi­nimas.

 

Kai vandens srovė teka lygiai, atrodo, kad jis stovi. Taip mums atrodo ir mūsų gyvenimas, ir gyvenimas apskritai. Bet pastebi, kad srovė ne stovi, o teka tada, kai ji ima silpnėti, ypač kai laša. Taip yra ir su mūsų gyvenimu.

Visi žmonės užsisklendę, ir tai baisu. Bet jie užsisklendę vienam žmogui, o ki­ltam atviri. Kiekvienas žmogus turi atvertį, per kurią jis gali priimti tiesą, bet tiesa persiduoda ne iš atverties pusės. Vienin­telė priemonė – išlieti, jeigu ji tavyje yra, tiesą į pasaulį ir ji suras angą.

De mortuis aut bene aut nihil (apie mirusius gerai arba nieko), – kokia stabmeldiška, melaginga taisyklė! Apie gyvus kalbėk gerai arba nieko. Kiek žmo­nių tai išgelbėtų nuo daugelio kančių, ir kaip tai lengva. Kodėl apie mirusius nepa­kalbėti ir blogo. Mūsų pasaulyje, priešin­gai, susiformavo taisyklė: nekrologuose ir sukaktuvių progomis apie mirusius kalba­mos vien siaubingai perdėtos pagyros, be abejo, tik melas. Ir tai žmonėms daro bai­sią žalą, nes užglaisto ir panaikina supra­timo tarp gėrio ir blogio skirtumą.

Nuostabus dalykas: aš žinau apie save, koks aš blogas ir kvailas, o tuo tarpu mane genialiu žmogumi. Tad kokie gi likusieji žmonės?

Epiktetas sako: stiprink savyje pasitenkinimą savo likimu. Taip tu laimėsi.

Mes žinome, kad be fizinių pastangų nieko nepasieksime. Tad kodėl reikia ma­nyti, kad dvasinėje srityje galima ką nors pasiekti be pastangų.

Mes gyvename tiktai tada, kai prisime­name savo vidinį aš. O tai nutinka susiža­vėjimo akimirkomis arba akimirkomis, kai dvasinis pradas grumiasi su gyvuliškuoju.

Paprastai žmonijos progresas matuo­jamas jos techniniais, moksliniais laimėji­mais, manant, jog civilizacija suteikia ge­rovę. Tai neteisinga. Ir Rusia, ir visi tie, kurie žavisi laukiniu, patriarchaliniu bū­viu, tiek pat teisūs ir tiek pat neteisūs kaip ir besižavintys civilizacija. Žmonių, gyve­nančių ir besinaudojančių pačia aukščiau­sia, subtiliausia civilizacija ir kultūra, ir pačių primityviausių, laukinių žmonių gėrovė visiškai vienoda. Pakelti žmonių gerovę mokslu – civilizacija, kultūra, taip pat neįmanoma, kaip padaryti, jog vanduo paviršiuje vienoje vietoje vanduo būtų labiau iškilęs nei kitose. Žmonių gerovės lygis priklauso tik nuo meilės sustip­rėjimo, nes ji pagal savo esmę sulygina visus žmones; moksliniai, techniniai pasie­kimai yra amžiaus reikalas, ir civilizuoti žmonės labai mažai savo gerove lenkia ne­civilizuotus, kiek suaugęs žmogus savo gerove pranašesnis už nesuaugusį žmogų. Gerovė priklauso tik nuo stipresnės meilės. […]

Kažkas klausia manęs; ar likimas prik­lauso nuo žmogaus, ar žmogus nuo likimo? – Kuo dvasingesni gyvenimą gyveni, tuo mažiau esi priklausomas nuo likimo; ir atvirkščiai.

Visi žmonės daugiau ar mažiau priartėja prie vienos ar kitos ribos: vienas – gyvena tiktai sau, kitas – gyvena tik kitiems.

Nesugebu pakankamai kartoti sau (ir kitiems), kad yra trys žmogiškojo gyveni­mo varikliai: a) jausmas, kylantis iš įvai­raus žmogaus bendravimo su kitomis bū­tybėmis; b) mėgdžiojimas, įtaiga, hipnozė ir kt.; c) proto išvados. Iš milijono poelgių, kurie įvykdomi veikiant pirmosioms dviems varomosioms jėgoms, vos vienas įvykdomas remiantis proto išvadomis. Šis pasidalijimas yra kiekviename žmoguje (vadinasi, žmogus iš milijono poelgių vieną įvykdo remdamasis protu) ir skirtin­guose žmonėse.

Kada žmonių gyvenimas yra nemoralus ir jų tarpusavio santykiai pagrįsti ne meile, o egoizmu, tai visi technikos tobulinimai, žmogaus valdžios didėjimas gamtai: garas, į elektra, telegrafas, įvairiausios mašinos, [parakas, dinamitas, robulitai – sukelia pavojingų žaisliukų, esančių vaikų rankose, įspūdį.

Paprastai manoma, kad žinių progresas ir plėtimasis tobulina gyvenimą, – bet taip nėra. Progresas vyksta tik suvokiant kuo daugiau atsakymų į svarbiausius žmonijos klausimus. Tiesa žmogui visada yra pri­einama. Kitaip net negali būti, nes žmo­gaus siela yra dieviškoji kibirkštis, pati tiesa. Svarbiausia tik tai, kad reikia nuimti nuo šios dieviškosios kibirkšties (tiesos) visa, kas ją temdo. Progresas yra ne tiesos padidinimas, o jos išgryninimas, išlaisvinimas iš kiauto. Tiesa įgyjama kaip auksas, svarbu ne kiekis, o jo išvalymas nuo viso to, kas nėra auksas.

Dailininkas, poetas ir matematikas ar­ba apskritai mokslininkas. Poetas negali dirbti mokslininko darbo, nes jis negali matyti tiktai vieno dalyko ir liautis matyti bendrai. Mokslininkas negali būti poetas, nes jis visuomet mato tiktai konkretų da­lyką ir negali matyti visumos.

Būna žmonės-mašinos, kurie puikiai dirba, kai juos užveda, bet patys judėti negali.

Tikrai skaisti mergaitė, kuri visą jai duotą motiniškojo pasiaukojimo jėgą skiria tarnavimui Dievui, žmonėms, yra pati įstabiausia ir laimingiausia žmogiška būtybė.

 

Du protai: protas materialus – stebėjimai, išvados, stebėjimų svarstymai, ir kitas protas, dvasinis: santykiai su Dievu, su žmonėmis, kitomis būtybėmis, doroviniai reikalavimai… Dažniausiai, beveik visada, kuo didesnis vienas protas, tuo mažesnis kitas.

Žmogus, suaugęs žmogus, neturintis religinio pasaulio suvokimo, tikėjimo yra dvasinis, moralinis luošys. Jis gali daryti tai, kas būdinga žmogui, gali gyventi tik dirbtinai prisitaikydamas: pramogos, me­nas, gašlumas, tuštybė, savanaudiškumas smalsumas, mokslas. Toks žmogus – kaip ir luošys – visada yra nuo kitų priklauso­mas, su juo galima daryti viską, ką nori. Ir tokia visa mūsų, visa europietiškoji (ir amerikietiškoji) inteligentija. Ši luošė in­teligentija nieko netiki, nieko nesugeba daryti, išskyrus niekus, bet žino, kad ji turi gyventi. Ir gyventi gali tik iš svetimo triūso. Save išmaitinti, išlaikyti ji gali priversti tik tuos žmones, kurie taip pat be religijos. Ir todėl jos visos pastangos sutelktos arba į tai, kaip išdarkyti tą tikėjimą, kuris dar rusena liaudyje, arba kaip visai jį išrauti. Pirmuoju specialiai susirūpinusi dvasi­ninkija, antruoju – mokytieji: mokslas, li­teratūra, menas. […]

 

Visiškai išsivaduoti nuo žmogiškosios garbės troškimo neįmanoma. Žmonių garbė, meilė žmonėms negali nedžiuginti. Tik nereikia jos ieškoti, nieko dėl jos ne­reikia daryti.

[…] Dabar sėdžiu savo kambary ir iš toli klausausi nenutylančio pokalbio. Ži­nau, kad šis pokalbis jau tęsiasi nuo anks­taus ryto ir užtruks iki vėlaus vakaro, jis vyko ir vakar, ir užvakar, ir anksčiau, ir visada vyks tol, kol kalbantiesiems nerei­kės dirbti. O svarbiausia viskas pasakyta, kalbėti nėra apie ką. Vienintelė priemonė palaikyti pokalbį – tai kalbėti pikta apie nesančiuosius arba piktai ginčytis su esan­čiais. Baisi nelaimė – dykinėjimas. Žmo­nės sutverti darbui, o jie, sukūrę vergus, išsilaisvino nuo darbo, ir štai, kenčia, ir kenčia ne vien tik dėl nuobodulio ir tauš­kalų, o nuo raumenų, širdies atrofijos, nuo įpratimo dirbti, nerangumo, bailumo, vyriškumo praradimo ir ligų.

Kad teisingai gyventume, visada turime atsiminti, kad mes ne stovime, o judame, ir neįsikabinti į tai, nuo ko mes pavargs­tame.

Pagrindinė kovojančių su egzistuo­jančiu blogiu klaida ta, kad norima kovoti išorėje. Pasaulis persitvarkys ne išoriškai, o viduje. Todėl visa energija turi būti ski­riama vidiniam darbui. […]

Klausydamas muzikos ir užduodamas sau klausimą: kodėl būtent tokia ir toks ritmas, lyg į priekį nustatyta garsų seka? – aš pagalvojau, kad tai dėl to, kad muzi­kos, poezijos mene menininkas prasklei­džia ateities uždangą – parodo, kas turi būti. Ir mes sutinkame su jais, nes regime už menininko tai, kas turi atsitikti arba jau yra numatyta ateityje. […]

Didybės žmonės neturi, yra tik vykdy­mas, didesnis ar mažesnis pareigos atliki­mas. Ir tai gerai. Taip geriau. Ieškok ne didybės, o pareigos.

Senatvėje išnyksta sugebėjimai, išori­niai pojūčiai, kuriais bendrauji su pasau­liu: regėjimas, klausa, skonis, bet atsiran­da nauji – ne išoriniai, o vidiniai – jausmai bendrauti su dvasios pasauliu, – ir atlygina už tai su kaupu. Aš tai išgyvenu. Ir džiaugiuosi, dėkoju ir džiaugiuosi. […]

Ir vėl, man taip dažnai nutikdavo, kyla mintis, atrodanti keista, paradoksiška; antrą, trečią kartą pradedi galvoti apie daiktus ir mintis, susijusius su ja, ir staiga įsitikini, kad tai ne tik paradoksas, ne atsitiktinė mintis, o esminė, svarbi, kuri atskleidžia naują svarbią žmogaus gyvenimo dalį. Taip atsitiko ir man mąstant apie žmogaus pašaukimą tobulėti. Aš atsargiai, droviai priėmiau šią mintį, nes vieniems ji atrodo kažkas nesuvokiamo, kitiems – kvailai juokingo, prieš ką jie įpykę sukyla. Ir štai aš įsitikinau, kad tai mintis, išsklai­danti visas abejones, kad tame aiški ir vienintelė pasiekiama gyvenimo prasmė.

Kam reikia (gyvenimo pradžiai, Die­vui, arba paprasčiausiai: kam reikia), kad mes tobulėtume, aš nežinau ir negaliu Ži­noti. Galiu tik stengtis įspėti, kad tai rei­kalinga norint pasiekti tiek atskirų asme­nybių, tiek ir visuotinę gerovę, nes niekas kitas taip nepasitarnauja tiek vienų, tiek kitų gerovei kaip tobulumo siekis. Bet jeigu ir nežinau kodėl, esu tvirtai įsitikinęs, kad tai mūsų gyvenimo įstatymas ir tikslas.

Tai žinau remdamasis trimis išvadomis: pirmiausia visas mūsų gyvenimas yra gero­vės siekimas, tai yra siekis pagerinti savo padėtį. Tobulėjimas yra pats tikriausias sa­vo padėties gerinimas. Ir tobulėjimo siekis nėra proto nurodymas, o žmogui įgimta savybė. Bet kuris žmogus visada sąmonin­gai ar nesąmoningai to siekia. Tai pirma. Antra, tai vienintelė iš žmogaus veiklos sričių, kuri negali būti sustabdyta ir kuri atsiradus suvaržymams, kenčiant, sergant, net mirties akivaizdoje gali tęstis taip pat laisvai, kaip ir įprasta. Tai antra. Trečiasis įrodymas, pavirtinantis, kad tai yra žmogaus paskirtis, tas, kad žmogui, kuris šią veiklą iškėlė sau kaip tikslą, išnyksta visa, ką mes vadiname blogiu, arba veikiau pavirsta gėriu. Persekiojimus, įžeidinėjimus,  skurdą, kūno kančias, savo ir artimų žmonių ligas priima ne tik kaip įprastą dalyką, bet jam to reikia jo paties tobulėjimui.

Gyvenimas yra savosios sielos ugdymas, ir gerovė ne tame, kokia siela, o kiek žmogus ją išugdė, padidino, ištobulino. Kam tai? Niekas nežino ir negali žinoti. Bet kad taip yra, mes visi, jei ir nežinome, miglotai jaučiame ir galime žinoti.

Visuomenės gyvenimo išorinių formų sandara be vidinio tobulėjimo – tai tas pats, kaip perdėlioti be kalkių skiedinio, bet nauju būdu, griūvantį pastatą iš neta­šytų akmenų. Kad ir kaip dėsi, vis tiek ne­apsaugos nuo blogo oro ir grius. […]

Paskutiniuoju metu pajutau, kaip mano dvasia nusileido iš tos vidinės, moralinės aukštumos, į kurią ją pakylėjo bendra­vimas su geriausiais ir protingiausiais žmonėmis, kuriuos skaičiau, į kurių mintis gilinausi […} Be abejonės, dvasiškai save pakelti ir nusmukdyti galima draugijoje su esamais ir nesamais žmonėmis, su kuriais bendrauji.

Visuomet mąstau apie tai, kaip išmokti gyventi išliekant nepriklausomam nuo žmonių nuomonės (išskyrus tai, ko jiems (žmonėms) reikia, kad galima būtų jiems tarnauti), netgi nepriklausomam nuo troš­kimo, kad jie mylėtų tave, o gyventi tik dėl Dievo, dėl savo gyvenimiškų pareigų įvykdymo. Aš galvoju ir netgi jaučiu, kad galima save prie to įpratinti. Esant tokiam vienišam, tik su Dievu, gyvenimui, praran­dama energinga šlovei, žmonių pritarimui kurstanti jėga, bet įgyjama didinga ramy­bė, pastovumas ir tvirtas teisingo kelio su­vokimas. Reikia, reikia save prie to įpra­tinti. Manau, galima įpratinti ir vaikus.

Vyriška protinė veikla už pinigus, o ypač laikraštinė, yra absoliuti prostitucija. Ir ne palyginimas, o tapatybė.

O kaip reikia, reikia atprasti nuo min­ties apie apdovanojimą, pagyrimą, prita­rimą. Už visą gerą, kurį mes padarome, neturi būti jokio atlyginimo. Už mus sko­lon yra tiek sumokėta, kad labiausiai sten­gdamasis už tai neatidirbsi. […]

Kuo žmogui pasidaro sunkiau fiziškai, tuo lengviau jam dvasiškai. Ir todėl žmogui negali būti blogai. Ilgai ieškojau palyginimo visam tam nusakyti. Palygini­mas pats paprasčiausias: svarstyklių svirtis. Kuo didesnis svoris kūniškojoje svirties pusėje, kuo blogiau fiziškai ir žmogiš­kosios garbės (taip pat fizinės) prasme, tuo aukščiau pakyla dvasinė svirtis, tuo ge­riau sielai.

Žmogaus gyvuliškajai esmei reikalinga išorinė laimė, išmintingai, dvasinei esmei reikalingos tiktai vidinės pastangos (sąmo­nės pastangos).

Paskui naktį daug apie save mąsčiau. Aš ypač blogas, ydingas žmogus. 1) Manyje glūdi visos jėgos, absoliučiai: ir pavydas, ir savanaudiškumas, ir šykštu­mas, ir gašlumas, ir tuštybė, ir garbės troš­kimas, ir išdidumas, ir pyktis. Ne, pykčio nėra, bet yra įpykimas, melagingumas, veidmainystė. Visko, visko yra, ir daug daugiau nei pas daugumą žmonių. Vienin­telis mano išsigelbėjimas, kad aš tai žinau ir kovoju, visą gyvenimą kovoju. Dėl to jie vadina mane psichologu.[…]

Dunajevas baisisi žmonių sužvėrėjimu. Aš nesibaisiu. Tai atrodo keista, bet taip yra dėl to, kad tą siaubą, kurį jis dabar patiria dėl pasireiškiančio žiaurumo (ku­rio priežastis – religijos trūkumas), aš išgy­venau prieš dvidešimt penkerius metus, kai išvydau save turint gyvulišką protą, praradusį bet kokį savo gyvenimo (religi­jos) prasmės suvokimą, ir išvydau, kad aplink visi žmonės tokie. Tada aš pasibai­sėjau ir nustebau tik dėl to, kad žmonės neskerdžia, nesmaugia vienas kito. Ir tai ne frazė, kad tuomet aš pasibaisėjau. Aš iš tiesų tuomet pasibaisėjau galbūt net labiau, negu žmonės baisisi dabar. Tai kas vyksta dabar, yra tas pats, ko aš išsigandau ir ko tikėjausi. Aš – kaip žmogus, stovintis ant skriejančio į pakalnę traukinio ten­derio, kuris išsigando pamatęs, kad negali sustabdyti traukinio. Keleiviai išsigando tiktai tada, kai įvyko katastrofa.

Apie senatvę kiti, o dažnai ir patys seneliai mano, kad senatvė yra tik amžiaus saulėlydis, pabaiga. Netiesa, žiloje senat­vėje gyvenimas pas brangiausias, reika­lingiausias – ir sau, ir kitiems. Gyvenimo vertė atvirkščiai proporcinga atstumų iki mirties kvadratams. Būtų puiku, jei tai suprastų ir patys seneliai, ir juos supantieji. […]

Mąsčiau apie tai, kad aš dienoraštį ra­šau ne sau, o žmonėms, – labiausiai tiems, kurie gyvens, kai manęs fiziškai jau nebe­bus, ir tame nėra nieko blogo. Tai yra tai, apie ką aš galvoju, ko iš manęs reikalaujama. Na o jeigu šie dienoraščiai sudegs? Na, ką gi? Jie galbūt reikalingi kitiems, o man tikriausiai – ne tiek reikalingi, jie – tai aš. Jie suteikia man gerovę. […]

Nuostabus dalykas! Pakanka tik kuriuo I nors būdu atskleisti žmonėms tą gėrį, kurį jauti, darai arba ketini daryti, ir akimirksniu visa vidinė jėga ir džiaugsmas, kurį teikė šis gėrio suvokimas, – pranyksta. Lygiai taip pat kaip iš garvežio išleistas garas. Jeigu darai dėl Dievo, tai ir daryk tik dėl Dievo. Saugok šią paslaptį su Dievu, ir jis tau padės. Kai tik išplepi žmonėms, jis nusigręžia nuo tavęs. “Tu, girdi, pasakei žmonėms, iš jų ir lauk pagalbos”.

Knygose labai reikšmingai rašoma, kad ten, kur yra teisės, ten yra ir pareigos. Kokie drąsūs tauškalai – melas. Žmogus turi tik pareigas. Žmogus turi tik pareigas.

Graudulys ir susižavėjimas, kurį mes patiriame stebėdami gamtą, tai – prisimi­nimas apie tuos laikus, kai mes buvome gyvūnai, medžiai, gėlės, žemė. Tiksliau: tai vienybės su viskuo, ką nuo mūsų slepia laikas, suvokimas.

Mūsų laikų žmonės didžiuojasi savo mokslu. Kad jie taip juo didžiuojasi, pui­kiausiai atskleidžia, jog mokslas melagin­gas. Tikrasis mokslas iš to ir atpažįstamas, arba, tiksliau, neabejotinas tikrojo mokslo požymis – to, ką žinai, niekingumo suvoki­mas palyginti su tuo, kas atsiskleidžia. O kad mokslas klaidingas, nėra jokios abej0nės. Ne tai neteisinga, ką jis tyrinėja, o tai, kad tai visiškai nereikalinga: kai kas daugiau ar mažiau reikalinga, palyginti su tuo, kas svarbu ir neištyrinėta, o daug kas ir visai nereikalinga. Ir aš tvirtai įsitikinęs, kad žmonės tai supras ir pradės tobulinti vieną tikrą ir reikalingą mokslą, kuris dabar apleistas – mokslą apie tai, kaip gyventi.

Kartais tiesą iškelia kaip idealą. Tai ne­teisinga: tiesa yra tik melo nebuvimas.

…aiškiai matyti turtuolių gyvenimo amoralumas ir klaidingumas, ir sunkumas. Geriausias vaistas nuo sielvarto – darbas. O jie neturi būtino darbo, yra tik linksmy­bės. Bet linksmybės – keblu, ir lieka nesą­moningai veidmainiški, sentimentalūs plepalai.[…]

Galima mylėti bet kurį žmogų. Tik my­lint žmogų jį reikia mylėti ne už ką nors, o mylėti už nieką. Tik pradėk taip mylėti – ir surasi už ką.

Visos aistros – tik natūralių potraukių, teisėtų, hiperbolizavimas: 1) garbės troš­kimas – troškimas žinoti, ko nori iš mūsų žmonės; 2) šykštumas – svetimų darbų tau­sojimas; 3) gašlumas – giminės pratęsimo įstatymo vykdymas; 4) [išdidumas -] savo dieviškumo suvokimas; pyktis, neapykanta žmonėms – blogio neapkentimas.

Moralumas negali būti pagrįstas nie­kuo kitu, tik save suvokiant kaip dvasinę būtybę, vieningą su visomis kitomis būty­bėmis ir su viskuo. Jeigu žmogus ne dvasi­nė, o fizinė esybė, jis neišvengiamai gyvena vien tik dėl savęs, o gyvenimas sau ir mora­lumas nesuderinami.

Nepritekliai šeimai reikalingesni negu prabanga.

Gyvenimas – ne pokštas, tai didingas, iškilnus dalykas. Gyventi visada reikia taip rimtai ir didingai, kaip ir mirti.

Žmonių gyvenimas be dorovinių pas­tangų ne gyvenimas, o sapnas.

Reikalingi du dalykai: meilė ir tiesa. Pirmąjį aš pažinojau. Reikia padirbėti prie antrojo. Ne, trys: susilaikymas, tiesa ir meilė.

Anksčiau aš galvojau, kad protas (iš­manymas) yra svarbiausioji žmogiškosios sielos savybė. Tai buvo klaida, ir aš mig­lotai tai jutau. Protas yra tik išsilaisvinimo įrankis, o sielos esmės išraiška – meilė. (Labai svarbu.)

Moteris atlieka svarbų darbą: gimdo vaikus, bet negimdo minčių, tai daro vyras. Moteris visada tiktai seka tuo, ką pateikia vyras ir kas jau yra žinoma, ir toliau tai skleidžia. Taip ir vyras – tik auklėja vaikus, bet jų negimdo.

Pasaulyje nėra nieko didingo, yra tik teisinga ir neteisinga.

Ištraukos iš knygos: Tolstojus L.N. Mintys, aforizmai, pastabos [Dienoraščiai]. Sudarė A. Baranauskas. – Kaunas: VADA, 2000. -120 p.