Draugystė. Mintys apie draugystę. Posakiai apie daugystę ir draugus
Kazys Inčiūra. Branginu tavo draugystę
Žvalgos nuo mūsų kalniuko
Dvi lieknos pušys greta.
Lieknos, laimingos, aukščiausios
Tarpe gėlėtų krantų
Linksta viršūnėm ir prausias,
Taškos su saule kartu.
O kai padūksta padangės.
Draskos žaibais ir griausmu, –
Dviese kovoti jos stengias
Su viesulų siautimu.
Plakas ir linksta prie žemės,
Vėl išsitiesia abi –
Linksmos, laimingos ir ramios
Supasi supas glėby.
Taip ir draugystė tavoji,
Tavo širdies šiluma
Lydi audroj ir pavojuj, –
Branginu ją, mylima.
Visada atmink tikro draugo žodžius: „Aš būsiu ten dėl tavęs“.
Tikras draugas yra tas, kuris laiko tavo ranką ir tokiu būdu paliečia tavo širdį.
Bailus draugas blogiau už priešą, nes priešo saugaisi, o draugu pasikliauji. (L. Tolstojus).
Jei kada neteksi artimo draugo – neliūdėk, nes tu jo neturėjai. Tikra draugo prarasti negalima.
Nenutrauk draugystės gijų, nes jas surišus lieka mazgas. (Indų patarlė).
Būti tikru draugu – reiškia pastebėti akyse dar nepasirodžiusią ašarą, o širdyje paslėptą žaizdą.
Kur nėra visiško atvirumo, pasitikėjimo, ten nėra ir negali būti draugystės. (Belinskis)
Jei ką ir verta stengtis laimėti, tai tik draugų juoką bei meilę. Hilaire Belloc (1870-1953)
Liūdesiui pakanka vienatvės, bet norėdamas patirti visą džiaugsmo pilnatvę, turi juo su kuo nors pasidalinti. Mark Twan (1935-1910)
Nelaikykite savo meilės ir švelnumo skrynelių užrakintų, kol jūsų draugai gyvi. Pripildykite jų gyvenimą džiaugsmo. Kalbėkite draugams palaikymo, padrąsinimo žodžius, kol jų ausys gali tai girdėti, o širdys – palaimingai virpėti. Henry Ward Beecher (1813-1887)
Draugystė negali ateiti ne laiku, negali atsistoti skersai kelio. Draugystė reikalinga mums ne mažiau už gyvenimo būtinybes – ugnį ir vandenį. Ciceronas (106-43 pr. Kr.)
Manau draugystė prasideda nuo žaibiško pripažinimo – savotiškos meilės apraiškos. Tam užtenka vieno žodžio, lengvo rankos prisilietimo, – tuo tarpu išsiskiriant visuomet kažkas prarandama, ir visuomet lieka skausmingas apmaudas. Helen M. Exley
O, kaip būna skaudu, kai draugas pasitraukia – ir palieka po savęs vien tylą. Pam Brown g. 1928
Draugystė nėra būtinybė – kaip ir filosofija ar menas… Draugystė neturi išliekamosios vertės. Veikiau ji yra vienas iš tų dalykų, kurie suteikia vertę išlikimui. C. S. Lewis
Tikras draugas – tas, kuris ateina, kai visi kiti išeina. Walter Winchell (1879-1972)
Patirtis išmoko ypatingai vertinti tuos kelis žmones, kurie gali priimti tave tokį, koks esi.. Gail Godwin (g. 1937)
Kam reikalingas toks žmogus, į kurį galima kreiptis tik tinkamai parinktais žodžiais? Elizabeth Bibesco (1897-1945)
Noriu, kad kažkas juoktųsi drauge su manimi ir liūdėtų drauge, būtų man malonus ir savo patarimais padėtų man pasirinkti, o kartais, žinoma, žavėtųsi mano nuovokumu bei įžvalgumu. Robert Burn (1759-1796)
Tikras draugas visada
Ir nelaimėj ir bėdoj greta,
Jei tau liūdna – jam nelinksma
Tu nemiegi – jis nerimsta,
Be jokių kalbų išties
Visad ranką tau išties.
Taip veiksmai nelygu būna,
Draugo arba pataikūno!
(V. Šekspyras)
Nepasitikėk žmogum kuriam viskas atrodo gera, taip pat žmogum, kuris viską laiko blogu, o visų labiausiai – žmogumi, kuris į viską žiūri abejingai. (J. K. Lavateris).
Kas nemato pasaulyje draugų, tas nevertas, kad pasaulis sužinotų apie jį. (J.V. Gėtė)
Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
…tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji…Tu atsakingas už visa, kas vyksta aplink tave, kas gera ir bloga. Tu negali likti abejingas tam, kas dedasi pasaulyje; tegu tave jaudina visi žmonių džiaugsmai ir nelaimės, ir jeigu tau rodosi, kad blogio ir gėrio kova vyksta kur nors toli ir tavęs neliečia, žinok, kad tai netiesa, toji kova – ir tavo reikalas…
Ištrauka iš: A.de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“
Neiki prieky manęs,
Nes galiu nepasekti.
Neiki man iš paskos,
Nes galiu nenuvesti.
Tiesiog eiki greta
Ir būk mano draugas.
Albertas Kamiu
Draugystės nesumenkina nei atstumas, nei laikas, nei nelaisvė, nei karas, nei kančia, nei tyla. Kaip tik į šią dirvą ji giliausiai suleidžia šaknis. Ir šioje dirvoje ji pražysta. Pam Brown
Bus man niūrus kiekvienas kelias, jei neapšvies jo draugo šypsena. Elizabeth Shane
Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų artimesnių už brolį. Patarlių 18:24
Jokia draugystė neįmanoma ten, kur nėra laisvės. Draugystė mėgsta gaivų orą ir nesutinka būti įkalinta uždarose, ankštose patalpose. Williams Penn
Ir vienišumą, ir negalią, ir netikrumą įgalina pakelti jau vien žinojimas, kad esama draugų, net jei jie negali tau padėti. Užtenka, kad jie yra. Anonimas
Tikiu, kad nusipelniau savo priešų, bet abejoju, ar užsitarnavau draugus. Walt Whitman
Sunkiausia, kai negali pradžiuginti draugo. Mayav Patel
Negalima tiksliai nustatyti akimirkos kada atsiranda draugystė. Kaip indą pripildant lašas po lašo, pagaliau vienas lašas priverčia tekėti per viršų, taip ir mielaširdysčių sraute viena jų galiausiai perpildo širdį. James Boswell
Tikra draugystė atsiranda tada, kai drauge tylėti gera. Dave Tytson Genry
Visuomet jaučiu tą didžiai vertingą ramybę ir paguodą teikiančią draugystės savybę, kai nereikia nieko aiškinti. Katherine Mansfield
Tasai, kuris veikia vadovaudamasis širdimi, apšviestas tikros meilės, pirmiausia nori išgyventi santykį, o čia mes visada esame vargšai ir vis iš naujo atrandame savo vargingumą. Santykis reikalauja įsiklausymo, palaikančio žvilgsnio, užgimstančio pasitikėjimo, kančios ir kito asmens poreikių supratimo, kylančio iš pagarbos kito asmens istorijai. Žanas Vanjė
Vienas geriausių jausmų pasaulyje yra žinoti, kad tu kam nors kažką reiški.
Su geriausiais draugais geriau kai gera ir lengviau kai sunku.
Nelauk kol žmonės bus draugiški. Parodyk jiems pavyzdį.
Kad ką nors reikštum kito žmogaus gyvenime tau nereikia būti nuostabiu, turtingu, gražiu ar tobulu. Užtenka, kad būtum kartu ir tau rūpėtų.
,,Kiekvienam iš mūsų iškelta ta pati užduotis – susitikimo su artimu savo užduotis. Tam mums reikia žiūrėti su tikslu pamatyti, klausytis su tikslu išgirsti. Ir tą padaryti mums nelengva, tas mus gąsdina. Todėl, kad išgirsti – reiškia susieti su kito žmogaus likimu, pamatyti – reiškia susieti su kito žmogaus likimu. Sutinkame mes pažįstamą ar lankome ligonį ir klausiame: na kaip tu?… Ir mūsų pažįstamas ar ligonis su viltimi ir baime į mus žvelgia: nejaugi šis žmogus iš tiesų klausia tam, kad nori išgirsti atsakymą? Nejaugi šis žmogus nori sužinoti ir, reiškia, nori savo likimą su manuoju susieti?” Iš baimės nusivilti dažniausiai nuskamba atsakymas: ,,Ai, nieko, ačiū…” Metropolitas Antonijus
Tikra draugystė nereiškia būti neišskiriamiems. Tikra draugystė – tai kai praleidi daug laiko atskirai, ir niekas nepasikeičia.
Tu gali turėti viską pasaulyje ir vis tiek būti pačiu vienišiausiu žmogumi ir tai pati karčiausia vienatvė. Sėkmė man atnešė pasaulinę šlovę ir milijonus svarų, bet tai man sutrukdė turėti vieną dalyką, kurio mums visiems reikia – mylinčius, išliekančius santykius. Fredis Merkuris
Draugystė daro visus mūsų reikalus bendrus: ir sėkmė, ir nelaimės, ir visas mūsų gyvenimas yra bendras. Seneka
Žmonių santykiai panašūs į namą. Kai namuose kas nors sugenda, mes neperkame naujo namo, mes taisome tai, kas sugedo.
Viena gražiausių tikros draugystės savybių yra gebėjimas suprasti ir būti suprastam. Seneka
Kai tau 20, per kelias valandas į namus gali susikviesti 10 draugų. Kai tau 30, užtrunka pusę metų, kad susitiktum su 1 draugu.
Serialo „Draugai“ populiarumo priežastis yra ta, kad jis parodo ko mes labiausiai trokštame – artimų draugų, kurie mūsų nepalieka nepaisant nieko.
Tikra meilė yra reta. Tikra pagalba yra reta. Tikra draugystė yra reta. Tai kas tikra yra reta. Jei tai surasi – brangink.
„Kas yra draugas? Viena siela (gyvenanti) dviejuose kūnuose” – Aristotelis
Galbūt kiek atlėgo pyktis, bet nuoskauda kirbės visada. Mintyse visam laikui išliks tavo ištarti žodžiai: „Aš nebenoriu būti tėvu!”, ausyse spengianti tyla po jų ir tarpduryje stovinti amo netekusi motina.Vaizdelis kaip iš kokio serialo. Deja, tai tikrovė, o dar ir mūsų namuose! Ir kodėl tu prieš šešiolika metų apie tai nepagalvojai?!
Smagiausias vaikystės prisiminimas, kai tu man paėmęs į glėbį sukdavaisi aplink.Aš norėdavau, kad apsisuktum trisdešimt tris kartus (nė šiandien nesuprantu, kodėl būtent trisdešimt tris kartus). Mes juokdavomės, aš skaičiuodavau, tau apsisukdavo galva, o paskui abu krisdavome ant lovos.Taip nė karto ir neapsukai trisdešimt tris kartus… Jei tai padaryti pabandytum šiandien, gal išeitų? Deja, tu „nebenori būti tėvu”.
Mano penktasis gimtadienis.Prisipirkome saldumynų ir nuvažiavome pas senelius į kaimą.Teta padovanojo pelę taupyklę.Senelis pašmaikštavo, kad visi, kas sėdi už stalo, į taupyklę turi įmesti po litą.Dėdė užtikrino, kad didesnė moneta pro skylę nė netilptų.Tu pradėjai ginčytis.Kad įrodytum savo tiesą, išsitraukei penkis litus ir įmetei į taupyklę.Iki šiol mano atminty taip ir liko įstrigęs ttavo dosnumas kaip dar vienas tėviškos meilės įrodymas, nes vėliau, kol dar norėjai „būti” tėvu, daugiau nei baltų centų krūvelė nesi davęs.
Ar pameni, tėve, kai grįžtant iš mokyklos jau prie namo kampo pradėdavau zirsti, kad užneštum mane į penktą aukštą užsisodinęs ant pečių? Tuomet aš buvau pirmokė.Tu vis atsikalbinėdavai, klausdavai, ką kaimynai pasakys, bet vos tik įeidavome į laiptinę, užsikeldavai mane ant pečių ir nešdavai iki pat buto durų.Buvo linksma abiem! Man tas geras jausmas išliko iki šiol.Gaila, bet tau jis buvo trumpalaikis, nes kitaip argi būtum pareiškęs, jog „nebenori būti tėvu”.
Šunį Klaidą aš mylėjau labiausiai. Jis buvo labai protingas.Būdama viena namie išleisdavau jį laukan, o kai grįždavo „reikalus” atlikęs, lodavo prie mano lango, paskui bėgdavo prie durų.Nueinu, atidarau duris ir įsileidžiu šunį vidun. Jo žūtis buvo staigi ir netikėta.I šbėgo kieman, po penkiolikos ar dvidešimt minučių mama atidarė lauko duris ir rado Klaidą tysantį prie slenksčio. Šiltą, bet jau nebegyvą.Verkėm visi: aš, mama, tu.Niekada tavęs taip nuoširdžiai verkiant nebuvau mačiusi.Manėm, kad mūsų šunį kažkas nunuodijo.Sakei: „Dievas jiems atlygins”.O gal Dievas atlygins ir tau už tai, kad „nebenori būti tėvu”?
Dviem klasės berniukams aš nuolat užkliūdavau: tai kuprinę man po kojų pamesdavo, kad parvirsčiau eidama, tai tyliai patraukdavo knygą nuo suolo, kad jos neberasčiau… Žodžiu, jų naujoms išdaigoms nebūtų buvę galo, jei ne tavo vyriškas pokalbis su jais.Taip ir nepaklausiau, ką tu jiems pasakei, bet nuo tos akimirkos manęs jie daugiau nebeskriausdavo.Gera turėti tėvą! Tik ką daryti, kad tavo tikras tėvas „nebenori būti tėvu”?
Mokiausi muzikos mokykloje.Pasibaigus vienai pamokai abu laukdavome kitos.Nors koridoriuje būdavo pilną laisvų kėdžių, bet aš prašydavau, kad palaikytum mane ant savo kelių.Tu sakydavai: „Na, vaik, (beje, čia patys švelniausi tavo žodžiai, sakyti man) tu jau didelė, sėskis šalia ir sėdėk”.Tačiau vis tiek paimdavai mane ant kelių, apsikabindavai – taip mes sėdėdavoms.Sėdėdavau pilna širdimi palaimos ir jausdavausi saugi.Šiandien pusę mano saugumo jausmo nebėra, nes nebėra tavęs – tu „nebenori būti tėvu”.
Norėčiau tikėti, kad didžiavaisi manimi, jog aš mokausi dešimtukais.Bet ar žinai, kiek pastangų tam prireikdavo? O gal tau tai atrodė paprasta ir nesudėtinka, kaip ir visas mano gyvenimas nuolatinėje tamsoje?
Iš anglų kalbos išvedė devynetą.Juokas pagalvojus, kad abi su mama (o mama krimto aukštuosius matematikos mokslus!) sudėjome pažymius, išvedėme vidurkį ir gavome tikrai devynetą.Ryte, kai vežei mane į mokyklą, pasiguodžiau, kad trimestre turiu vieną devintuką. ” Kokie pažymiai?” – paklausei.Greit sumetęs pasakei, kad mokytoja tikriausiai apsiriko, nes mintinai suskaičiavęs gavai devynetą ir aštuonias dešimtąsias.Vadinasi, suapvalinus išeitų dešim.Nė nesuabejojęs nuėjai pas mokytoją.Nors trimestrai jau buvo surašyti į dienyną ir pažymių knygutę, mokytoja, kad ir nelabai patenkinta pokalbiu su tavimi, ištaisė pažymį.Pažymys – ne esmė.Bet tai, kad nors akimirkai leidai man pajusti, jog tau nėra nusispjauti, kad prie knygų aš praleidžiu marias laiko, netgi savaitgalius, many sukėlė pasididžiavimą tavimi.Gal todėl tavo ištarti žodžiai „aš nebenoriu būti tėvu” taip giliai įstrigo man širdin…
Kiekvieną vasarą važiuodavome prie jūros.Tai tu mane išmokei plaukti.Vanduo man buvo viskas – palaima kūnui, širdžiai , sielai.Tad kai ėjome žiūrėti delfinų pasirodymo, tempiau tave į pirmą eilę, vildamasi, kad būsim abu smagiai išmaudyti.Ir neklydau – išdykaudami delfinai net keletą kartų tekštelėjo savo plačiomis uodegomis vandeniu, tad mes abu likome sėdėti šlapi nuo galvos iki kojų.Tu džiaugeisi kaip vaikas, kad „tokią karštą dieną gera šitaip atsigaivinti”.Tuo tarpu mamai, pamačius mus kiauriai šlapius, taip linksma neatrodė…
Retai kada važiuodavome vieni du – tik tu ir aš.Bet vienas toks mūsų pašėlęs lėkimas mašina dideliu greičiu grojant muzikai visu garsu kelia šypseną iki šiol.Fantastiškas jausmas! Beje, mamai apie šį mūsų pasivažinėjimą pasakiau visai neseniai.Pameni, tu šaukei: „Na, vaiks, pritildyk muzika, man jau galvą skauda”.Bet aš nė nesiruošiau jos tildyti, tu toliau „klauseisi” muzikos, nors mūsų muzikiniai skoniai labai skyrėsi.Vėliau man taip norėjosi matyti tave vaikiškai nusiteikusį.Tačiau tėviškos pareigos tau, matyt, buvo per daug sudėtingos, antraip tu nebūtum nusprendęs, jog „nebenori būti tėvu”.
Žiemos atostogos.Kelionė į Vilnių.Atlikę visus reikalus užsukome į „Akropolį”.Labai norėjau nueiti į ledo areną.Stovėjome eilėje prie bilietų, o jūs su mama ginčijotės, kuris su manimi eis čiuožti.Abu nemokėjote, todėl nė vienas nedrįsote pirmąkar užsimauti pačiūžų.Mama šiaip ne taip įkalbėjo tave, tad mes abu iščiuožėme ant ledo.Tavo delnai nuo jaudulio buvi pilni šalto praakaito.Mums abiem su mama dar ir šiandien smagu prisiminus tavo pirmąjį pasirodymą ant ledo! Griuvai, kėleisi, ėjai įsikibęs į tvorelę, kol po keleto tokių „dailiojo” čiuožimo ratų pradėjai naudotis pačiūžomis pagal jų paskirtį.Abu juokėmės, aš tave drąsinau, nes man čiuožti buvo daug paprasčiau, mat aš mokėjau važinėti riedučiais, o tai labai panašu į pačiūžas.Matydamas besikvatojančią mamą, patenkintas kartojai: „Užmušiu aš tą močią”, tačiau kai baigėsi mūsų čiuožimo laikas, jai pasakei, kad jausmas nepakartojamas! Važiuodami namo kalbėjomės, jog taip papramogauti galėtume ir dažniau.Tąkart, tirpdama iš laimės, aš net neįtariau, kad tai pirmasis ir, deja, paskutinis mūsų abiejų pačiuožinėjimas ant ledo, nes tu „nebenori būti tėvu”.
Nepamenu, ar tu žinojai, kad mūsų klasėje tik trečdalis mokinių turėjo abu tėvus.Dauguma gyveno tik su mama.”Prabanga turėti tėvą”, – pareiškiau kartą mamai.Ir jaučiausi „pasikėlusi”, nes aš turėjau tą „prabangą”.Iš tiesų buvau tokia laiminga, kad turiu jus abu – tokius skirtingus, nepakartojamus ir nepakeičiamus man.Ar žinai, kad „nebenorėdamas būti tėvu” dalį mano laimės išnešei iš namų?
Suskaičiavau – dešimt šiltų prisiminimų.Bet man jau šešiolika. Ar per šešiolika metų tu dešimtkart savo laiko, meilės, širdies ir šėviškos šilumos davęs man jau taip ir pavargai, kad „nebenori būti tėvu”? O gal aš egoistė, jei manau, kad dešimtkart tavo tėviškos meilės turėjau gauti per vieną dieną? Nes tiek ir ar daugiau jos gaudavau iš mamo. Juk svarbiausias gyvenimo momentais tik ji būdavo šalia, o taip norėjosi, kad šalia būtumėt abu! Juk ne tu laikydavai man už rankos, kai veždavo mane į operacinę, ne tavo balsą išgirsdavau pabudus po narkozės. Tu nepasitikdavai mūsų grįžtant po ilgų ir varginančių kelionių iš Vokietijos.O aš taip trokšdavau, kad bent įžengusi į kambarį tave rasiu.
Deja, namai mus pasitikdavo tušti, šalti ir vieniši.Kur tu buvai, kai aplodismentų jūra liūliavo salėje, o aš grojau paskutinį savo kūrinį, kaip viena geriausi muzikos mokyklos absolvenčių? Nulipusią nuo scenos mane stipriai apkabino direktorės rankos, o taip norėjosi, kad vietoj jos būtum buvęs tu.Juk tai viena retų akimirkų gyvenime, kuomet norisi šlia jausti, liesti ir apkabinti ypač brangius sau žmones – tėvus.
Ir nors man jau šešiolika, bet aš dar mielai pasėdėčiau tau ant kelių, sukišusi pirštus į tavo veščlius plaukus (savo nuostabiąsias kasas paveldėjau iš tavęs!), bet tavp žodžiai „aš nebenoriu būti tėvu” užvėrė visus vartus, kuriuos tik tu vienas galėtum atidaryti.Tačiau „tu nebenori būti tėvu”…
Pradėjau skaityti ir pradėjus turėjau pabaigti… Tai tavo gyvenimo nuoskaudos, tava gyvenimo istorija…Sunku, bet… Pagalvok ir apie tai, kad visą tai turėjai, jautei tėvo meilę, rūpestį, turėjai užuovėją… Kaip sakai: ,,prabanga turėti tėtį”… Bet bent kada buvai turtinga ir tu… Tad nenusiminki… Toks gyvenimas… Pagalvok apie kitus vaikus, manau supranti ką turiu omenyje… Kiti tėvai vaikų atsižada vos gimusių… Nenusiminki… Laimės ir sėkmės tau… Turbūt sergi sunkia liga… Linkiu, kad kuo greičiau pasveiktumei… Andrėja
Labai gražus kūrinukas. Toks paprastas ir tuo pačiu nuoširdus… Verčia susimąstyti…
net pravirkau ..
labai graudinanti istorija… ašaros tiesiog pačios byra….
jo…. nerealiai čia…
Labai sunku… Gal man ir lengviau, nes aš tik prisimenu kaip vieną kartą man parnešė saldainių… Jei gali pamiršk tą frazę, kurią pasakė jis. Gyvenk ateitimi ir džiaukis gyvenimu – jis gražus.
…jaudina…
Labai gražu..ir visa tiesa apie tikrus draugus..norėčiau tokį draugą turėti..
Labai nuoširdu ir liūdna… net susigraudinau
šiap tai ta „jos” „graudinanti” istorija žurnale buvo….
Ko vertos žmonių ašaros,
Jei mes galim jas kaip vandenį išlieti?
Ko verta žmogaus širdis,
Jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti?
Ko verti žmogaus jausmai,
Jei mes galim juos kaip krištolą sudaužyti?
Bet kaip mes džiaugsmą išreikštumėm,
Jei verkti nemokėtumėm;
Kaip būtumėme draugiški,
Jei neturėtumėm širdies;
Ir kaip kitus mylėtume,
Jei jausti negalėtume?!
patiko man labai :)))
Miela!! :)))
Šeip man labai patiko.Aš netgi vieną iš šių posakiu išsidėjau į skypes komentarus.Na ir šeip labai praktiška,pasižiūrėti į posakius ir tada daug ką sužinai apie gyvenimą.Labai vaizdingi ir tiesa pasakantys posakiai apie draugus.
Labai garžūs žodžiai. Man patinka ;}}
Liūdnoka bet nuoširdu. Puiku;]
Iš tikro žinau ka reiškia turėti tuo pačiu ir neturėti tėtį, kai visad pagalvoji kaip linksma būtu buvę su juo pažaist pasikalbėt pabūti drauge,,, bet tu tai turėjai nors ir trumpai, o aš ne, kaip ir mano broliukai…:( Bet reikia džiaugtis tai ką turi, ir nesijaudinti tai kas dingo iš tavo gyvenimo… sėkmės tau 🙂
Labai gražu…
Begalo prasmingi žoždiai..
Tikrai verkiau,nes kadangi mano gyvenimas yra liūdnas…
;*
O aš žinau ką reiškia turėti ir neturėti mamos… ;(((((((
Tai yra nuostabi istorija… Sukėlusi daug prisiminimu ir suteikusi daug ašarų… Prieš pora savaičių palaidojau tėva, man dabar taip pat 16… Nors ir yra gražių prisiminimų, bet vistiek labai gailiuosi nes prieš jam iškeliaujant mes labai nesutarėme… Galiu pasakyti visiems vertinkite tol kok turite, nes kai prarasite bus vėlu.
Suprantu ;] Pati patiriu tai, neturiu tėčio, buvau pirmoje klasėje kai mano tėvai išsiskyrė… ;[
Gyvenimas kartais žiaurus, bet turime su tuo susitaikyti, nes turime ir kitus mylimus ir mylinčius artimuosius, kuriems mūsų reikia… ;]
Neliūdėk, kad kažkas baigės.Džiaukis, kad tai apskritai buvo, kaip sakoma. 🙂
Liūdnoka istorija.. Aš gal tik dabar taip galvoju, bet negaliu pakęsti savo mamos.. Kartais atrodo kad man būtų geriau be jos….
Liūdna ir graudi istirija,verkiau skaitydama…Tačiau pavydžiu, kad turi gražių prisiminimų, mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 4 metai, tad visą gyvenimą(jau 15 m) gyvenu be prisiminimų apie tėvą
Meilė tai muzika jos
negalima apsakyti.. ja reikia ilgai isklausiti ir neviena karta myliu gabriele labai 😀
Jaudinanti istorija. ;(
Labai jau sugraudino mano širdį.
manO tėvai išsiskyrė, kai man buvO vos 5 metukai, ir abu mane palikO, tOdėl jau daug metų gyvenu su močiute ir seneliu, tOdėl mažai žinau, ką reiškia turėti mamą ir tėtį… O tu nenusimink, viskas bus gerai, galbūt ne šiandien, ne rytOi, bet tikrai bus, iš gyvenimO reikia mOkėti priimti viską, džiaugsmą , ašaras, liūdesį.. Gyvenimas, tai lyg žaidimas, negali visados sektis, būna sunku, bet privalai nepasiduOti ir kOvoti, kad ir kaip sunku.. Neveltui yra draugai, tikri draugai, kurie yra visada šalia ir palaiko, nenusisuka, padeda. <3
Labai gražus kūrinys, tokiose situacijose belieka palinketi tau sėkmės tolimesniam gyvenime ir nepasiduoti iškilus sunkumams.
Hm..nesugraudino,.Mano Tėvas alkoholikas,,pragėrė mane..Neesu mačiusi netgi daugelio Lietuvos kampelių,neturėjau jokių atostogų,neesu niekur buvus su tėčiu.ko tu skundies?Džiaukis.
Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
Kol nepamirši ateities, negalėsi galvoti apie ateitį.
Kol nepamirši praeities, negali galvoti apie ateitį
Vieną iš tų sakinių užsidėjau ant skypės komentarų.
Pati gyvenu be tėčio nuo pimros klasės. Bet vat dabar, tai rašydama esu pas tėtį. Nors mano tikrieji namai su mama, bet mano širdis visada bu pas tėtį. Noriu gyventi pas jį, bet neleidžia mama, nes sako, kad esu mergaitė, ir tėtis nemokės manim pasirūpinti, kai to reikės, nes esu jam pirmoji dukra. Tėtis kai dirba visada atvažiuoja pas mane. Mano mama su tėčiu bendrauja labai geria, gaim sakyt jie bestai. ;D;D O draugės tėvai net nepasižiūri vienas į kitą gatvėje susitikę. Tai va … Mama man duoda pinigų kai reikia, ji manęs nebara. O tėtis… Nežinau, jis man liepia labai tvarkytis, neleidžia tiek dag prie kompo, yra grežtas, bet jį myliu labiau negu mamą. Nežinau kas man. ;*
Ir tie kurie neturite tėčio ar mamos, negalvokite apie juos, nors abai skaudu per mamos ar tėčio dieną, kai per televiziją tai primena koncertais. Bet gyvenimas tęsiasi. Ir reikia išmokti gyventi be jų. Sekmės ;*
Reikia su draugu verkti ir juoktis.
Mano pačios tėvai jau 2 kartus buvo prie skirybų ribos, bet aš džiaugiuosi, jog mano tėtis pasikalbėję su manimi, supratęs kad man labai skaudu,pamatęs mano ašaras susiprotėjo ir susitaikė su mama. Ir tikrai suprantu visus kurie gyvena be tėčio ar mamos, ir kurių tėvai išsiskyrę gyvena atskirai.
Ieškojau eilėraščio tam kad galėčiau jį padeklamuoti ir atsiskaityti mokytojai. Ir štai radau šį tekstuką. Skaičiau garsiai, ir žinote ką? pradėjau net springti nuo ašarų. O taip nutiko todėl kad mano tėvai manau yra ant išsiskyrimo ribos, todėl manau kad tai pats geriausias gyvenime skaitytas tekstas.
Draugystė tai lyg siūlas, bet jame kartais pasitaiko mažų mazgelių kaip ir draugystės susipykimai. Laikui einat mazgeliai išyra , kai vel susitaikai su savo gariausiais draugais
Draugyste tai pagalba vienas kitam.
Tikras draugas visada pagelbės
Evelina rašo:
2010-05-09 14:53
Kol nepamirši praeities, negali galvoti apie ateitį
Evelina, man netrukus po poros mėnesių bus 17 metų, tačiau aš savo praeities užmiršti vistiek negaliu. Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų užmirštum. Aš turiu tokį vieną patį geriausią drauga ir visiškai juo pasitikiu ir manau, kad ta istorija, kuri yra aprašyta viršuje yra atitinkanti mano bendravimą su juo. Nu gal šiek tiek skiriasi 🙂
Noriu
Aš noriu mylėt, bet nenoriu kentėt,
Aš noriu kalbėt, nes nenoriu tylėt.
Tylėt negaliu, nes tave aš myliu,
Staiga suprantu, kad tavęs nekenčiu.
Nenoriu mylėt, nes galiu nukentėt,
Nenoriu kalbėt, nes geriau bus tylėt.
Ir ką man daryt, gal gali pasakyt,
Ar rwiktų nutilt, ar per naują prabilt.
Tada suprantu, būsiu aš jau kitur,
Galbūt nemylėsiu, bet vis netylėsiu.
Kalbėsiu, kalbėsiu visa išsiliesiu,
Tylėt negalėsiu ir vėl mylėsiu…
Išeisiu
Išeisiu ten, kur neieškosit,
Kur nepasieksit jūs manęs.
Kur laikrodžiai man visad rodys,
Griažias likimo minutes.
Išeisiu ten, kur jūs nerasit,
Kur nepasieks nauja diena.
Kur nebegrįš margieji pakščiai,
Kur būsiu aą, tik aą viena…
Išeisiu ten, kur nesuprasit,
Kodėl čia liūdna ir nyku.
Į dangų vėl rankas iškelsit, suprasit, kad jumis tikiu…
Tikras draugas yra tas, kuris palaiko kai tau būna sunku,
kai tu būni be nuotaikos tave pralinksmina, kai tu neturi draugo tokio kuriuo galėtum visiškai pasitikėti jis šalia,
štai kas yra tikras draugas, o ne tas kuris tik gerai vaišina.
Jei kada neteksi artimo draugo – neliūdėk, nes tu jo neturėjai. Tikra draugo prarasti negalima!!!
Būti tikru draugu – reiškia pastebėti akyse dar nepasirodžiusią ašarą, o širdyje paslėptą žaizdą.
Laikas geriausiai gydo žaizdas liūdna bet ne visas taip greitai kaip norėtume
Tikras Geriausias, mylimiausias draugas yra tas, kuris dėl tavęs paaukojo gyvybę. Tu jam nespėjai padėkoti, gali jam padėkoti prie jo kapuko ir paėeti jo mėgstamiausias gėlytes. Ir beje, draugas visada lieka tavo širdyje.
Labai gražu. Kelis draugui parašiau.