Mintys apie vienatvę

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 7

  1. Ričis parašė:

    Kas dieną tūkstančiai kodėl:
    Kodėl meilė praeina,
    Kodėl mirtis ateina,
    Kodėl tiesa kartais būna skaudi,
    Kodėl vienatvė žiauri,
    Kodėl vienišas esu,
    Kodėl eiles kuriu,
    Kodėl dažnai savęs nesuprantu,vengiu žmonių žvilgsnių šaltų,
    Kodėl mirties geidžiu,
    Kodėl vilties meldžiu,
    Kodėl į šiuos ir kitus tūkstančius klausimų sau aš atsakyti negaliu,
    Juose lyg nakty klaidžioju kelio į šviesą nerandu,
    Kodėl kas dieną tūkstančiai kodėl…

  2. Vaida parašė:

    Man patiko, ką parašė Ričis ir Antuan de Sent – Egziuperi.

  3. Demetra parašė:

    Visiškai pritariu gerb. A.Zurbos mintims apie vienatvę. Nors negalėčiau šimtu procentų tvirtinti, kad „tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors”. Pvz., man patinka būti vienai, niekada nebūna nuobodu ar liūdna. Bet labai gera kartais pabendrauti su draugais ar giminėmis, po to vėl mėgautis vienatve. Manau, kad vienatvė būtina, norint gyventi pilnavertį gyvenimą, bet taip pat būtinas ir bendravimas…

  4. saule parašė:

    patinka,perfect!;D

  5. Vaikis parašė:

    Man devyniolika metų. Esu ne ten kur norėčiau, darau ne tai ką norėčiau daryti. Sėdžiu krepšinio aikštelėje apsuptoje medžių ir apdengtoje šlamančių medžių šakų lapais šešėlio, rūkau, šneku pats su savimi… Ką man daryti, su kuo man kovoti kai nežinai kas tu toks šiam pasaulyje esi? Vakar gulėjau lovoje su panele kuri atidavė savo šilumą, ji buvo nuostabi… Aš ją glosčiau, spaudžiau šalia savęs, švelniai bučiavau, ji žiurėjo į mane tarsi gležna gėlė pavasarį pražydusi. Atrodo buvom patys laimingiausi tą vakarą, jos akys skverbėsi i mane ir sakė, jog jai gera su manimi, tiesą sakant kaip ir man buvo su ja. Na, o po to ji užsiminė, jog ji turi vaikiną Lietuvoje, man nebeliko nieko tik džiaugtis tuo ką turime čia ir dabar, viskas buvo tai ko neturiu ir ko man trūksta… Ar visai tai turi kokią nors prasmę? Nors ir žinojau, kad bus sunkiau negu buvo prieš tai aš vistiek žinojau, kad jos ramybėje tą vakarą nepaliksiu. Tas žvilgsnis.. Aš jaunas, kartais sportuoju, kartais geriu su draugais ir šneku apie tai kas padeda užsimiršti, padeda pratempti dar viena gražų vakarą.. Esu fainas vaikinukas sako draugai. Protingas. Bet jaučiuosi miręs.

  6. lon parašė:

    Vienatvė gasdina, vienatvė prikelia, vienatvė žlugdo, bet jos kartas nuo karto – vis reikia. Ir tarp daugybės nepažįstamų žmonių vienatvė dar baisesnė, bet… aš ją pasirinkau ir pamilau, o jei ne, tai pamilsiu. Nes aš kuriuosi savo vidinį pasaulį, gražų ir laimingą, nes kažkada jaučiausi trapiai, paklydus savo tikėjimų labirinte, prieštaravimuose, aš daugiau nebenoriu tuo tikėti, aš tik noriu manyti, kad aš – geras žmogus. Kodėl taip skirtingai rašo? Vienur, kad vienatvė graži ir gera, kitur – kad griaunanti ir žiauri. Ir mano gyvenimas – koks jis, tai kas dabar mane jaudina – po pusmečio nebe, tada bus kiti reikalai, darbai, planai. Kodėl tai, kas man atrodė vakar „tragedija” – šiandien nebe ir panirus nakties tamsoj ir vienatvėj rašau, rašau.

  7. Tiesiog aš. parašė:

    Vaiki, suprantu tave. Man penkiolika. Draugai, pažįstami, niekas nesako apie mane blogai, sako, kad esu draugiška, linksma, protinga ir faina. Tačiau jaučiuosi velnioniškai vieniša. Nejaučiu, kad gyvenu. Jaučiuosi kaip mirusi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *