Mintys apie vienatvę

Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi.
— Ernest Hemingway

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti.
Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.
— John Wyndham

Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes,- vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.
— Antuan de Sent – Egziuperi

Vienatvė – visada pasirinkimo dalykas. Mes pasirenkame laiką, kai norime būti su kitais ir kai to nenorime. Kartais nusprendžiame pasilikti vieni, kad susikauptume, kad „atsiribotume nuo viso to”. Bet jei pradedame pernelyg ilgam atsiriboti nuo kitų, reikia susimąstyti apie tai, kokios mūsų vienatvės priežastys.
Galbūt bijome rizikuoti ir parodyti žmonėms savo jautrias sielas. O gal manome, kad tikrai nepatiksime žmonėms, kai jie mus pažins. Mes turbūt tikim, kad kiti žmonės mus tik skaudins, ir atsigręžiame į praeitį, kad prisimintume tokius atvejus.
Bet šiandien mes esame visiškai kitokie žmonės. Mes dalyvaujame programoje, pagrįstoje meile, tikėjimu, pasitikėjimu ir viltimi. Tai programa, sukoncentruota į susirinkimus, kuriuos lanko žmonės, besirūpinantys kitais. Jei pasikeičia telefono numeriais, apkabina vieni kitus, eina kartu gerti kavos, klausosi vieni kitų ir supranta. Mūsų valia pasirinkti vienatvę arba nuostabų tarpusavio rūpinimąsi.

Amy E. Dean „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”

Retas kuris nepasijunta vienišas. Mes galime jaustis vieniši net tarp savo bendradarbių, draugų ar šeimoje. Kodėl dabar, kai turime programą ir Aukščiausiąją galią mums nebereikia to išgyventi? „Kas man darosi?” – galime sušukti manydami, kad patys pažadiname tuos jausmus.
Bet vienatvės jausmas gali atskleisti mūsų poreikį daugiau būti su kitais žmonėmis. Mes galime būti taip savyje užsidarė, kad net nesugebėsime matyti ir girdėti aplinkinių. Bet vis dėlto jie yra čia. Jie buvo čia visą dieną ir toliau bus šalia mūsų.
Jei įsiklausysime į save, pajusime savo poreikius, garsiai reikalaujančius dėmesio. Atkreipę dėmesį į savo vienatvę galime leisti gydomi telefono skambučių, pasivaikščiojimų su draugu, susitikimų ar apkabinimų.

Padėk man įsiklausyti į savo vienatvę. Aš galiu atsiverti kitiems.

Amy E. Dean „Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”

Atsiuntė: Laima

Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus, jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti – kaip šuo, – nors ir būtų velniškai sunku…

Algimantas Zurba „Integralas“

Tik vienišas žmogus, kuris pažino tikrą vienatvę, yra pasiruošęs gilesniam santykiui su kitu. Ir kai susitinka du tokie žmonės, žinantys kas yra vienatvė, kurie yra ją išgyvenę ir išjautę, kurie yra perėję dykumą, tai tik tarp jų gali užsimegzti tikrai patvarus ryšys. Nerijus Čepulis

Tas, kuris laiku susipažįsta su vienatve, o dar geriau – ją pamilsta, įgyja aukso kasyklą… A. Šopenhaueris

Vienatvė… Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas. E. M. Remarkas

Tiesos ieškotojai yra pasmerkti vienatvei
Ar kas nors einantis iš jūsų dvasiniu keliu, savęs pažinimo keliu, psichologijos ar filosofijos keliu, paaukoję visuomenę dėl individualumo (jai tokiu yra) esate pajutę iš aplinkos poveikį? Ar kada nors jūs suvokėte kaip tai pakeičia ne tik tave patį, bet ir santykius su aplinkiniais, tik tada tu supranti, kas buvo ir išliko tikru draugu, o kas tave gerbė iki pasikeitimo, bet po jo tavęs nebesupranta, tave kritikuoja ir tiesiog puola ten kur žemas lygis žmogaus.
Išties žmonės renkasi į minias . Kodėl? Nes tik tironai jas mėgsta, ten išnyksta žmogus, jo individualumas, išnyksta jo visuma. Bet tas kuris jaukiai ir palaimingai išgyvena vienatvę, tas yra stiprus, tas yra kitoks jis savo sielos draugas sau pačiam, jis galingas bet kokiais gyvenimo atvejais, nes jis sugeba išgyventi palaimos džiaugsmą kitokį, vienatvėje… Pergalė

…tyla pati pasako, ko niekuomet neišreiškiame žodžiais… R. Bach. „Tiltas per amžinybę“

KIEKVIENAS subtiliai mąstantis ir jaučiantis žmogus esąs izoliuotas nuo visuomenės ir pasmerktas beprasmiškai egzistencijai susvetimėjusiame pasaulyje.
A. ŠOPENHAUERIO filosofijoje poetizuojama vienatvė ir ji traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas… Visiškos harmonijos būseną žmogus gali pasiekti ne su draugais ar mylimąja, o tik su pačiu savimi, užsisklendęs savyje, savo išgyvenimų pasaulyje…
Visuomene aiškinama kaip priešinga asmenybei neautentiškos būties stichija.
„Gyvenimo išminties aforizmuose” jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi visokių kankinančių rūpesčių ir nemalonumų, norėdamas turėti ramybę ir laisvo laiko: jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenimo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būdą, o jeigu jisai tikrai intelektualus-net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulis, tuo mažiau jam ko nors reikia iš išorės; štai kodėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų… Pergalė

Remiuosi Šopenhauerio aforizmais apie gyvenimą ir jei leisite aš parašysiu mintis apie vienatvę…

Šiaip jau visiška dermę žmogus gali pasiekti tik pats su savimi: tai neįmanoma nei su bičiuliu, nei su mylimuoju asmeniu, nes individualybes ir nuotaikos skirtumai visuomet sukelia, nors ir nedidelę, disharmoniją. Todėl tikrą, absoliučią širdies ir dvasios ramybę, tą didžiausią – šalia sveikatos – žemiškąjį gėrį, galima rasti tik vienatvėje, tik visai užsidarius savyje: tai sakydama, turiu omenyje ilgalaikę dvasios būseną. Jei žmogus yra didi ir turtinga asmenybė, jis sugeba patirti šios laimingosios būsenos mūsų varganoje žemėje palaimą. Būkime atviri: kad ir kaip žmones sietų draugystė, meilė ir santuoka, žmogus visiškai sąžiningas galiausiai esti vien sau, nebent vaikams. Vienatvė ir tuštuma leidžia visas savo blogybes iškart jei ne pajusti, tai bent pamatyti, o „geroji” visuomenė yra sukta: pramogomis, kalbomis, pasilinksminimais ir t.t ji dažnai slepia daugybę nepataisomų ydų. Jaunimą pirmiausia reikėtu mokyti pasinerti į vienatvę, nes ji – laimės ir dvasios ramybės šaltinis…
Iš viso to išeina, kad geriausia tam, kuris pasikliauna tik savimi, kas gali būti pats sau alfa ir omega.
Juo žmogus turtingesnis, tuo mažiau reiškia jam kiti.
Dar pridursiu, jog to, kas tikrai vertinga pasaulyje, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga.

Didelio proto žmogui vienatvė – dvigubai naudinga: pirma, jis gali būti pats su savimi, ir antra, jam nereikia būti su kitais. Antroji verta prisiminti, kiek sunkumų ir net pavojų slypi kiekviename bendravime. SIEKIMAS BENDRAUTI – pavojingas, netgi pražūtingas polinkis, nes jis suveda mus su abejotinos dorovės , bukaprotėmis ar net kvailomis būtybėmis – bet didžioji dauguma iš jų yra kitokie. Turėti savyje visko tiek, kad nejaustum poreikio bendrauti su kitais, yra didžiulė laimė jau vien dėl to, kad visos mūsų kančios kyla iš visuomenės, o dvasios ramybė, sudaranti šalia savo sveikatos svarbiausią mūsų laimės elementą, susilaukia pavojaus iš kiekvienos draugijos; iš tikrųjų be geros dozės vienatvės ta ramybė išvis neįmanoma…
Vienatvės būsena nėra natūrali, mes ją laikome kaip antrine, įgyjama, vienatvės pomėgis jis atsiranda kaupiantis patirčiai ir didėjant supratimui; į vienatvę linkstama bręstant savarankiškam mąstymui ir einant į metus.
Bet vis dėlto polinkio į uždarumą ir vienatvę didėjimas visuomet priklauso, nuo žmogaus intelektualumo…
Gyvenimo išminties aforizmai – A. Šopenhaueris, išrinktos mintys… Pergalė

Mano vienatvė gimė tada, kai žmonės išgyrė mano plepias ydas ir išpeikė mano tylias dorybes. Kahlil Gibran

Kodėl žmonės paprastai vengia vienatvės? Todėl, kad retas kuris, būdamas pats su savimi, džiaugiasi malonia draugija. K. Dosi

Didžiausia vienatvė nėra tai, kad neturi nė vieno žmogaus, kuris tave mylėtų, nė vieno, kuriam rūpėtum, ar tu egzistuoji, bet tai, kad negali su niekuo pasidalyti tuo, ką turi savo dvasioje. Giuseppe Colombero

Išmok būti vienas ir pamėk tai. Nėra nieko labiau išlaisvinančio ir įgalinančio kaip savo kompanijos pamėgimas. Mandy Hale

Vienišumo jausmas kyla ne tada, kai aplinkui nėra žmonių, bet kai negali išsakyti to, kas tau svarbu. Karlas Gustavas Jungas

Anksčiau galvojau, kad blogiausia gyvenime yra likti vienam. Bet klydau. Blogiausia būti tarp žmonių, su kuriais jautiesi vienišas. Robinas Viljamsas

Blogiausia vienatvė – kai žmogui nejauku pačiam su savimi. Markas Tvenas

Žmonės save vadina vienišiais ne dėl to, kad jiems patinka vienatvė. Iš tikrųjų jie anksčiau bandė kurti santykius, bet žmonės juos nuvylė. Jodi Picoult

Vienatvė yra gerai, bet reikia, kad kas nors pasakytų, kad vienatvė yra gerai. Honoré de Balzac

Jei jaučiatės vienišas, kai esate vienas, esate blogoje kompanijoje. Žanas Polis Sartras

Bėda ne ta, kad esu neištekėjusi ir greičiausiai liksiu neištekėjusi, o tai, kad esu vieniša ir tikėtina, kad liksiu vieniša. Šarlotė Brontė

Ar kada nors buvai tarp draugų ir jautei, kad esi mažiausiai svarbus ir kad nebūtų didelio skirtumo, jei tavęs ten nebūtų?

Išmok būti vienas ir pamėk tai. Niekas taip neišlaisvina ir neįgalina kaip savo kompanijos pamėgimas. Mandy Hale

Kartais nesuvoki koks esi vienišas, kol neateina vakaras, o tu turi daug ką papasakoti, bet nėra kam.

Galbūt tai kaip tik tos valandos, kai vienatvė auga; juk jos augimas yra skausmingas kaip berniukų augimas ir liūdnas kaip pavasario pradžia. Tačiau tai neturi išvesti jūsų iš kelio.
Rainer Maria Rilke
Paprastai vienatvėje nesi vienišas. Visa, kas lieka, nusineši su savim. Esi atskirtas, bet atskyrimas nėra kosminė, didžioji, vienatvė; tavo vienatvė yra tik socialinė, ir ji ribota.
Eugene Jonesco
Žmogus įsivaizduoja, kad bijo mirties, nes tai, ko jis bijo, yra netikėtumas, sprogimas. Žmogus bijo ne mirties, jis bijo savęs.
Antoine de Saint-Exupėry
Pirma, kas neišvengiama vienatvėje, – susivokti pačiam ir suvokti praeitį. Tai ilgas darbas, ištisas mokslas, kaip įveikti save. Užtat dėkingiausias menas – pažinti save. August Strindberg
Visos žmonių bėdos kyla dėl negebėjimo tyliai pasėdėti kambaryje vienumoje.
Blaise Pascal
Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui – į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė.
Friedrich Nietzsche
Reflektuoti – tai ne tik atsigręžti į save, gilintis į save ir į savo vaizdinius; refleksija kartu yra ir intencija, savojo Aš projekcija.
Emmattuel Mounier
Žmogus nuo pat pradžių bus tuo, kuo save suprojektuos, o ne tuo, kuo norėtų būti.
Jean-Paul Sartre
Būdamas vienas, žmogus netampa vienišas, lygiai kaip būdamas minioje nebūtinai jis yra ne vienišas. Epiktetas
Vienatvė būna nuobodi ir nepakeliama, ypač tada, kai remiamasi į kitus, kai kitų šaukiamasi, kai jų reikia arba kai nuo jų sprunkame, tikėdami, kad jie egzistuoja. Kai kitų bijome, šliejamės prie jų, tarsi norėtume juos nuginkluoti.
Eugene lonesco

Tas, kuris laiku susipažįsta su vienatve, o dar geriau – ją pamilsta, įgyja aukso kasyklą… Artūras Šopenhaueris