Ilgi anekdotai apie ežiuką

Eina ežiukas per dykumą ir susitinka kupranugarį:
– Klausyk, asile, čia ką, pas jus plikledis?
– Ne, o ką?
– Tai kokio velnio visur smėlio pribarstyta?

Eina ežiukas mišku ir kartoja sau:
– Aš stiprus, aš stiprus, aš labai stiprus.
Ateina iš priekio meška, pasižiūrėjo į ežiuką ir, kad spirs – tas ir nuskrido… Atsistojo ežiukas, nusivalė dulkes ir tarė sau:
– Tačiau labai lengvas…

Vieną kartą elnias žiurėjo į ežiuką. Ežiukas vis lakstė po žolę ir šypsojosi. Praėjo trys valandos, o ežiukas vis dar lakstė. Tada elniui pasidarė smalsu ir jisai paklausė:
– Ką tu čia darai?
– Aš? Paaiškinsiu kai ir pats taip pabandysi,- atsakė ežiukas. Praėjo keturios valandos. Elniui atsibodo atkartoti ežiuko judesius. Priėjo ir sako:
– Nu klausyk, aš nieko nejaučiu.
– O tu gal ne taip darai, bandyk dar,- sako ežiukas. Praėjo dar penkios valandos. Elniui vėl pabodo ir jis vėl sako:
– Nu gi aš nieko nejaučiu.
– Bandyk dar!
Po to praėjo dar šešios valandos… po to septynios… po to aštuonios… po to devynios… po to dešimt ir elnias neiškentęs ėmė rėkti:
– Ežy, aš vistiek nieko nejaučiu.
– Nu tai tada tu visai durnas. Negi tu nejauti kaip žolytė pilvuką kutena?

Bėga ežiukas per pievą ir juokiasi nesustodamas. Pamatė ežiuką zuikis ir klausia:
– Ežiuk, ko tau juokas taip ima?
O ežiukas ir toliau bėga, ir vis juokiasi, juokiasi nesustodamas, tik staiga sako:
– O tau pilvuko nekutena kai per žolytę bėgi!?

Pateko krokodilas Gena ir Kulverstukas i areštinę. Kulverstukas klausia Genos:
– Gena, ar mus nukirps?
– Nežinau, Kulverstuk, aš dar niekada nebuvau areštinėje. Geriau paklausk tos žiurkės kur kampe sėdi.
– Žiurke, ar nežinai, kirps mus ar ne?
Žiurkė atsisuka ir sako:
– Aš ne žiurkė. Aš ežiukas.

Viena kartą ėjo ežiukas mišku ir susitiko kitą ežiuką. Tas jam ir sako:
– Žiūrėk, ten pilnas sodas obuolių. Einam prisirinksim.
– Gerai, einam, bet kas iš mūsų spyglių ištrauks obuolius?
– O kam juos traukyti?
– O tam, kad žmonės nepieštų mūsų su obuoliais ant spyglių.
– Cha cha cha!!! Kaip juokinga…..Cha cha cha!!!
Taip smagiai besijuokdami ežiukai ir nuėjo obuoliauti.

Skrenda kartą lėktuvas, o lėktuve sėdi vilkas, lapė ir ežys. Staiga sugedo lėktuvo variklis ir lėktuvas nukrito ant žemės. Visi žuvo, išskyrus ežį. Išlipa ežys iš lėktuvo nuolaužų ir sako:
– Oi kaip man gerai, kad aš su sportbačiais!

Ežiukas nebuvo blogas iš prigimties, tačiau jis turėjo įprotį badytis, todėl jį visi miško žvėrys mušdavo, o kadangi ežiukas buvo spygliuotas, tai jį mušė per pilvą. Bet vieną kartą visa tai nusibodo ežiukui ir ėmė jis skustis plikai. Nuo to laiko jį pradėjo mušti kaip ir visus kitus miško gyventojus.

Lipa alpinistas į uolą ir beveik jau užlipo. Tik žiūri, ant uolos ežiukas su žirklėmis stovi. Ežiukas klausia alpinisto:
– Kas tu toks?
– Aš alpinistas, o tu kas toks?
– O aš ežiukas… ežiukas zapadlistas, – ir nukirpo virvę.

Ėjo ežiukas per mišką ir įkrito į duobę, galvoja „jei neišlipsiu iki vakaro, tai eisiu namo…”
Po kiek laiko eina kitas ežiukas ir tas į duobę įkrito. Jis irgi galvoja „jei neišlipsiu iki vakaro, tai eisiu namo…”.
Eina trečias ežiukas, kuris irgi įkrenta į duobę ir elgiasi lygiai taip pat…
Atėjo vakaras, o ežiukai kaip krito į duobę, taip ir krito. Duobė užsipildė ir viršuje buvę ežiukai grįžo namo…

Sėdi ežiukas ant upės kranto įmerkęs letenas į vandenį ir traukia žolę. Iš vandens išnyra bebriukas:
– Ką veiki ežiuk?
– Žolę rūkau.
– Kas tai?
– Kai įtraukęs vieną dūmą, nunersi į kitą upės krantą ir sugrįši atgal, suprasi.
Bebriukas įtraukė ir panėrė po vandeniu. Išnėręs kitame upės krante susitiko begemotą. Begemotas ir klausia:
– Ką veiki bebriuk?
– Žolę rūkau, linksminuosi…
– O iš kur žolę gavai?
– Taigi ežiukas kitoje upės pusėje visus vaišina.
Netrukus prieš apsvaigusį ežiuką išnyra begemotas. Ežiukas jį pamatęs ima šaukti:
– Išpūsk, bebriuk, išpūsk!!!!

Eina ežiukas per mišką, žiūri zuikis sėdi su morkom ausyse. Ežiukas jam ir sako:
– Žvairy, pas tave ausyse morkos.
Zuikis:
– Ką sakai?
– Sakau morkos pas tave ausyse, žvairy!
– Tu ką, garsiau kalbėti negali, juk matai – pas mane ausyse morkos!

Skambina zuikis ežiukui. Ežiukas pakelia ragelį ir sako:
– Na…
– Į snukį arbatinuku,- išpyškina zuikis ir meta ragelį. Kitą dieną vėl skambina zuikis ežiukui. Ežiukas atsiliepia:
– Na…
– Į snukį arbatinuku,- išpyškina zuikis ir vėl meta ragelį. Taip zuikis linksminosi visus metus, kol vieną dieną Ežiukui trūko kantrybė ir jis nuėjo pas Pelėdą patarimo. Pelėda jam ir sako:
– Kai kita kartą skambins, sakyk ne „nu”, o „alio”.
Ežiukas viska suprato ir linksmas grižo namo. Po minutės vėl skambina zuikis. Ežiukas atsiliepia:
– Alio!
– Čia ežiukas?
– Na…
– Į snukį arbatinuku!

Eina lapė per mišką ir susitinka pagranduką:
– Labas, Pagranduk! Aš tave suėsiu!
– Neėsk manęs, aš visai ne pagrandukas, aš ežys iš Černobylio…

Eina ežiukas per mišką ir, kad juokiasi, kad juokiasi. Sutinka vilką. Vilkas ir klausia:
– Ežiuk, o ko tu taip juokiesi?
– Ai taksistą apgavau.
– Kaip?
– Užmokėjau ir nevažiavau.

Eina lauku ežiukai… ką ten ežiukai – daug ežiukų eina, didžiulis didžiulis būrys ežiukų. Prieky einantis ežiukas – vedlys, atsisuka i chebrą ir sako:
– A kuom gi mes ne armija?

Eina ežiukas per mišką. Išlenda meška iš krūmų ir sako:
– Sveikas dygliuotasis.
– Sveika gauruotoji,- atsakė ežiukas. Taip žodis po žodžio ir ežiukas gavo į snukį…

Atsikėlė ežiukas ryte ir išėjo. Eina miškais, laukais, perbėgo stogo šiferiu, lentom. Pribėgo tvorą, žiūri – dviratis. Iš žemės išlenda sliekas ir sako:
– Gal nori lenciūgą pasiimti?
– O ką aš su juo veiksiu? Mano kojos ir taip su sportbačiais.

Prieina ežiukas prie mažo urvelio, įkiša į vidų galvą ir šaukia:
– Ochujei! Ochujei!
Iš urvelio iššoka kažkoks mažas, keistas ir labai susinervinęs žvėrelis, sucypia, trenkia letenėle ežiukui per snukutį ir nesavu balsu spiegia:
– Kiek kartų galiu kartoti!!! Oposumas aš!!! Oposumas!!!

Sėdi prie upės žvejys ir žvejoja. Staiga iš krūmų išlenda ežiukas ir klausia žvejo:
– Ar turi lipnios juostos?
– Ne,- atsako žvejys. Ežiukas dingsta. Po kiek laiko vėl lenda prie žvejo:
– Na, tai ar turi lipnios juostos?
– Ne, neturiu,- atsakė jau įpykęs žvejys. Po kiek laiko vėl ežiukas išlenda iš krūmų:
– Ar turi lipnios juostos?
– Ne!!! Ne!!! Ne!!!!- rėkia perpykęs žvejys.
– Va, imk, atnešiau,- ramiai atsako ežiukas.

Eina ežiukas per mišką ir susitinka du žvejus:
– Gal reples turit?
Žvejai atsako:
– Kokias dar reples? Neturim mes jokių replių.
Taip ežiukas nieko nepešęs nuėjo toliau. Praėjo valanda. Grįžta su replėm ir sako žvejams:
– Štai imkit, atnešiau jums reples.

Ateina ežiukas pas mešką. Pasibeldžia į duris ir klausia:
– Klijų turi?
Meška atsako:
– Ne.
Po kiek laiko ežiukas vėl beldžiasi į meškos duris:
– Klijų turi?
– Nu neturiu aš tų klijų, ko čia pristojai, – atsako meška. Po kiek laiko ežiukas vėl beldžiasi:
– Imk, klijus atnešiau.

Ateina pelės pas pelėda ir klausia:
– Ką mums daryti, kad mūsų niekas neėstų?
Pelėda pamąstė ir sako:
– Tapkit ežiukais!
– Valio!!!,- apsidžiaugė pelės ir išskubėjo į savo urvelius geros naujienos pranešti. Tik beeinant susimąstė – kaip tai padaryti? Vėl grįžo pas pelėdą pasiklausti, o toji joms ir sako:
– Aš jums generuoju strategiją, na, o taktika – tai jau jūsų problema…

Ėjo ežiukas per mišką ir pamatė didelį medį. Medyje sėdi žvirblis. Ežiukas ir klausia:
– Ką tu ten darai?
– Sliekų ieškau.
Ežiukas nustebo:
– Bet juk sliekų reikia ieškoti ant žemės? Nors koks skirtumas, duok sparną ir aš pas tave įlipsiu…

Eina ežiukas per mišką ir galvoja:
– Ką man čia dabar daryt? Gal pasėdėti?
Atsisėdo ir sėdi. Žiuri ateina ežienė su 7 ežiukais ir be patino. Ežiukas ir klausia jos:
– Klausyk, ežienė, ar nori, kad būčiau tavo vyras?
– Taip noriu, bet su sąlyga, kad pažadėsi jog nemuši manęs ir mano vaikų…

Važiuoja ežiukas mišku. Nuleido jo mašinytei padanga. Ežiukas ir sako:
– Kam man ta padanga?
Paganga jam atsako:
– Kad galėtum toliau važiuot?
– O kam man važiuoti? Padanga juk tuščia…

Eina kartą labai mandagus ežiukas per mišką ir susitinka tris muškietininkus: Portą, Atą ir Aramį.
– Sveikas, Portai!
– Sveikas, Ežiuk!
– Sveikas, Porto arkly!
– Sveikas, Ežiuk!
– Sveikas, Atai!
– Sveikas, Ežiuk!
– Sveikas, Ato arkly!
– Sveikas, Ežiuk!
– Sveikas, Arami!
– Sveikas, Ežiuk!
– Sveikas, Aramio arkly!
– Sveikas, Ežiuk!
– Kur joji, Portai?
– Į miestą, Ežiuk.
– Kur joji, Porto arkly?
– Į miestą, Ežiuk.
– Kur joji, Atai?
– Į miestą, Ežiuk.
– Kur joji, Ato arkly?
– Į miestą, Ežiuk.
– Kur joji, Arami?
– Į miestą, Ežiuk.
– Kur joji, Aramio arkly?
– Į miestą, Ežiuk.
– Ką veiksi, Portai?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Ką veiksi, Porto arkly?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Ką veiksi, Atai?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Ką veiksi, Ato arkly?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Ką veiksi, Arami?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Ką veiksi, Aramio arkly?
– Baliavosiu, Ežiuk.
– Iki, Portai!
– Iki, Ežiuk!
– Iki, Porto arkly!
– Iki, Ežiuk!
– Iki, Atai!
– Iki, Ežiuk!
– Iki, Ato arkly!
– Iki, Ežiuk!
– Iki, Arami!
– Iki, Ežiuk!
– Iki, Aramio arkly!
– Iki, Ežiuk!
Eina ežiukas toliau ir mato – atjoja Alibaba ir 40 plėšikų. Ežiukas ir sako:
– Sveikas, Alibaba!
– Eik šikt, ežy! Mes laiko neturim.

Rūkė žolę meška su vilku, o nuorūką į krūmus numetė. Apsirūkę rado nustipusios varnos koją ir neužilgo įsiplieskė ginčas:
– Čia vanagas!
– Ne, čia erelis!
– Sakau tau – vanagas!
– O aš sakau – erelis!
Staiga iš krūmų išlenda ežiukas su nuorūka tarp spyglių. Vilkas ir klausia:
– Klausyk, ežy, čia vanagas ar erelis?
Ežiukas susižavėjusiu balsu:
– Tai štai koks tu, šiaurinis elniau!

Eina ežys per mišką ir stebisi: viskas aplink išlaužyta, išvartyta, ištrypta. Miškas nusiaubtas. Nusistebėjo ir eina toliau, tik žiū – lapė skruzdėlyne guli: visa mėlynėm nusėta, sumušta, suraišiota, skuduras burnoje… Pribėga ežys prie lapės, atriša, ištraukia iš burnos skudurą ir klausia:
– Lape, kas čia miške darosi? Kodėl viskas išlaužyta, išvartyta, ištrypta? Koks niekšas su tavim taip negražiai pasielgė?
Lapė atsiduso ir sako:
– Ežy, ežy… koks tu geras, kai blaivas…

Eina ežiukas per mišką ir tempia paskui save pilną grybų ir obuolių krepšį. Jį sutinka lapė ir klausia:
– Ežiuk, kur eini?
– Einu pasikarti.
– O kam tau tas krepšys?
– O kas ten žino, kiek laiko reikės kabėti?

Kartą du ežiukai susiorganizavo degtinės bonką, bet bėda – užkandos neturi. Vienas ir sako:
– Einam pas varną.
Nuėjo. Tupi varna medyje ant šakos ir snape laiko sūrį. Vienas ežiukas klausia varnos:
– Varna, gersi?
– Aha!
Sūris iškrito, ežiukai jį pasiėmė ir nuėjo. Kitą rytą jie vėl susiorganizavo bonką, o užkandos ir vėl neturi. Eina jie vėl pas varną. Vienas ežiukas ir klausia varnos:
– Varna gersi?
Varna tyli. Tada vienas ežiukas išsitraukia stiklinę, o kitas pripila ir vėl klausia:
– Varna, ar tiek užteks?
– Aha!
Sūris vėl iškrito. Ežiukai jį pasiėmė ir nuėjo. Kitą rytą jie vėl su bonka ir kaip visada be užkandos, traukia pas varną. Atėję sako varnai:
– Varna gersi?
Varna tyli. Tada vienas išsitraukia stiklinę, o kitas pripila ir vėl klausia:
– Ar tiek užteks?
Varna vis dar atkakliai tyli. Tada vienas ežiukas ir sako:
– Klausyk, Varna, tu tikriausiai galvoji, kad mes tave išdurti norim?
– Aha,- atsakė varna…

Rado kartą ežiukas su kurmiu šautuvą. Kol kurmis uostinėjo vamzdžio galą, ežiukas ėmė ir netyčia numygo gaiduką. Pasipylė kraujai, smegenys. Kurmis, traukomas konvulsijų, pargriuvo. Ežiukas tai pamatęs nuoširdžiai pasipiktino:
– Aha, tau juokinga, o aš tai išsigandau…

Sėdi ežiukas ir lemena:
– Ten… ten… ten…
Prieina vilkas:
– Kas ten?
Ežiukas jam:
– Ten… ten… ten…
– Na tai kas ten?
– Ten… ten… ten…
Atsibodo vilkui, pakvietė lapę. Ji klausia:
– Ežiuk, na tai pasakyk kas ten?
– Ten… ten… ten…
Pakvietė vilkas lokį, jis paėmė ežiuką už gerklės, pamojavo, pakratė truputi ir klausia:
– Na, kempine tu spygliuota, pasakysi ar ne, kas ten?
Ežiukas:
– Kur?

Eina ežiukas per mišką ir mato – vilkas įkritęs į duobę pagalbos šaukiasi. Priėjo ežiukas arčiau ir sako:
– Na tai ką, vilke, papuolei!
O po to ežiukas visais įmanomais būdais išsityčiojo iš vilko – apkakojo, apsisiojo ir t.t. Tik staiga netyčia paslydo ir pats įkrito į duobę. O vilkas tada ir sako ežiukui:
– Na tai ką, ežiuk, papuolei!
– Aš atėjau atsiprašyti… – atsakė ežiukas.

Eina per mišką ežiukas. Nuliūdęs, susimąstęs. Pastebėjo jį protingoji pelėda ir klausia:
– Ežiuk, ko tu toks nuliūdęs?
– Matai, pelėda, bandžiau pasikarti, bet nieko neišeina.
– O kaip tu norėjai pasikarti?
– Už letenėlės.
– Koks tu kvailas. Kartis reikia per kaklą.
– Bandžiau, bet labai dusina.

Ežiukas su ežyte žaidžia slėpynių. Ežytė ir sako ežiukui:
– Jei tu mane surasi, aš būsiu tavo, o jei tu manęs nesurasi, aš būsiu spintoje.

Eina ežiukas per dykumą ir nešasi mašinos dureles. Susitinka kupranugarį, o šis ir klausia:
– Ežiuk, kam tau tos durys?
– Kai bus labai karšta, atsidarysiu langą.

Bėga ežiukas per mišką, o medyje Voveraitė straksi ir dainuoja:
– Ežiukas, ežiukas – subinėj pieštukas. Ežiukas, ežiukas – subinėj pieštukas…
Ir taip visą dieną. Galiausiai ežiukas susinervavo ir neiškentęs sako:
– Voveraitė, voveraitė, subinėj INKARAS!!!
– Ežiuk, taip nesąžininga, juk nesirimuoja! – pasipiktino voverytė.
– Na tai kas, užtat daug sunkiau ištraukti…

Eina ežiukas per mišką ir dainuoja:
– Kaip gera būt kiaule! Kaip gera būt kiaule!
Tai išgirdo ant šakos tupėjusi voveraitė ir klausia:
– Tu juk ežiukas, o ne kiaulė. Kodėl taip dainuoji?
– Prieik arčiau, pasakysiu.
Kai tik voveraitė priėjo, čiupo ją ežiukas ir pamylėjo. Eina toliau ežiukas per mišką ir dainuoja:
– Kaip gera būt kiaule! Kaip gera būt kiaule!

Sėdi ežiukas ant bedugnės krašto ir šaukia:
– Meškiuk! Meškiuk! Meškiuk!
Šalia besiganantis arklys mąsto: „ko čia tas ežiukas plyšauja, niekur aplinkui juk nėra jokios meškos“. Galų gale nusibodo arkliui tas ežiuko rėkavimas. Isibėgėjo, nusitaikė galinėm kanopom ir, kad spirs! Netikėtai ežiukas pasilenkė ir arklys nulėkė į bedugnę. Sėdi ežiukas ant bedugnės krašto ir šaukia:
– Arkliuk! Arkliuk! Arkliuk!

Susitinka ežiukas bebrą ir jo klausia:
– Bebre, o ką reiškia jei niežti kairę ranką?
– Gausi pinigų.
– O jei niežti dešinę ranką?
– Sveikinsies.
– O jei niežti nosį?
– Gersi.
– O jei niežti nugarą?
– Ežiuk, o ar nereikėtų tau nusiprausti?

Vaikštinėjo kartą ežiukas po mišką, šiltos vietelės žiemai ieškojo. Tik žiū! Duobė! Na ką, mąsto: „reikia pažiūrėti ar gili”. Atsargiai prieina prie duobės krašto ir šūkteli:
– Eik šiiiiiiiiiiiikt!!!, – jokio aido nesigirdi, vadinasi negili. Ežiukas strykt duobėn, bet žiūri, kad niekaip duobės dugno nepasiekia, tik krenta ir krenta… Bekrisdamas ežiukas jau ir apsimyžo iš baimės, rėkti pradėjo:
– Gelbėkit, gelbėkit! – o jam aidas iš apačios atsiliepia:
– Eik šiiiiiiiiiiiikt!!!

Bėga ežiukas per mišką ir rėkia:
– Klausykite žvėrys! Turiu jums gerą naujieną! Labai geras dėdė padovanojo mums visiems dešimt sausainių! Po aštuonis kiekvienam!
Iš krūmų išlenda vilkas:
– Tu ką, kvailas ežiuk? Skaičiuoti nemoki? Iš viso dešimt sausainių, o tu sakai, kad po aštuonis kiekvienam?
– Nieko nežinau! Aš savo aštuonis jau suvalgiau! – atsakė ežiukas…

Lapė klausia ežiuko muzikanto:
– Girdėjau miško kvartetą subūrėte? Keliese ten esate?
– Trise.
– O kas tokie?
– Aš iš brolis.
– O kas trečias?
– Koks dar trečias? Aš ten tik vienas esu.

Eina ežiukų banda per mišką. Ežiukas vadas:
– Banda, stot!
Visi ežiukai sustoja. Ežiukas vadas sako:
– Banda, ganytis!
Visi išsiskirsto po pievą ir ganosi. Ežiukas vadas stebėdamas ganymosi procesą galvoja:
– Na tikrai nė kiek neprasčiau už arklius…