Carpe diem!

Džonas Kitingas, mokytojas Robino Williamso „Mirusių poetų draugijoje”, visada išliks ryškus nepalaužiamos drąsos pavyzdys. Šia­me meistriškame filme Kitingas turi nedidelę dvasiškai silpnų ir paklusnių mokinių grupelę, kurių gyvenimus sugriežtintos tvarkos pensione stengiasi pakreipti nauja linkme.

Kitingo vadovaujami šie jauni žmonės pamiršo ankstesnes savo svajones ir ambicijas. Jie nutolo nuo savo tėvų planų ir lūkesčių. Kadaise svajojo tapti gydytojais, teisėjais ir bankininkais, nes to norė­jo tėvai. Šie nuolaidūs vaikinai nenorėjo girdėti savo širdžių troškimų.

Pirmose filmo scenose Kitingas vedasi berniukus j mokyklos ves­tibiulį, kur tarsi trofėjai kabo mokyklą baigusių nuotraukos.

– Berniukai, pažvelkit į šias nuotraukas, – tarė Kitingas moki­niams. – Pamatysite, kad šių jaunų žmonių akyse dega ta pati ug­nis, kaip ir jūsų. Jie norėjo savo gyvenimus nugyventi audringai ir padaryti ką nors nepaprasta. Tai buvo prieš 70 metų. Dabar jie visi sėdi aukštuose postuose. Kiek iš jų gyveno vedami savų svajo­nių? Ar pasiekė jie tai, ko norėjo?

Tada Kitingas pasilenkė prie grupelės naujokų ir pusbalsiu su­šnibždėjo:

– Carpe diem! Sugauk dieną!

Iš pradžių mokiniai nežinojo, kaip jiems elgtis su šiuo keistu mokytoju. Tačiau greitai suprato jo žodžių svarbą. Pradėjo gerbti ir net garbinti Kitingą, kuris atskleidė jiems naujas perspektyvas sugrąžino jiems juos pačius.

Visi mes gyvename su ypatinga prigimties žyme – savaip džiaugiamės, kuriame, savaip elgiamės, tik visa tai slepiame po marškiniais.

Vienas filmo personažas – Knoksas Overstritas – įsižiūrėjo nuo­stabią mergaitę, kuri, deja, jau buvo žinomo vaikino draugė. Knoksą ši būtybė sužavėjo iki pat sielos gelmių, tačiau jam stigo drąsos prie jos artintis. Jo atmintyje iškilo Kitingo patarimas: „Sugauk dieną!”, ir jis suprato, kad turi ne svajoti, o veikti. Taip ir pasielgė. Sukau­pęs visą drąsą, aistringai išsakė slapčiausius jausmus. Tada turėjo iškęsti merginos abejingumą ir jos vaikino smūgius bei patyčias. Net ir tuo metu Knoksas svajojo apie ją, klausydamas savo širdies balso. Pagaliau į jo globą ji atsiliepė švelnumu, atvėrė jam savo širdį. Nors Knoksas nebuvo ypatingas gražuolis ar labai populiarus, mer­gaitę nugalėjo jo nuoširdūs troškimai. Jis padarė kažką nepaprasta.

Dabar aš pats galiu „sugauti dieną”. Gyvūnėlių parduotuvėje sutikau žavią merginą, jaunesnę už mane. Jos gyvenimas visiškai skyrėsi nuo manojo, todėl ne itin turėjome apie ką kalbėtis. Tačiau man tai nebuvo svarbu. Patiko būti su ja ir jausti neįprastą jaudulį. Atrodė, kad ir ji tuo džiaugiasi.

Artėjant jos gimtadieniui, nusprendžiau pasikviesti ją kur nors nueiti. Sėdėjau ir negalėdamas prisiversti jai paskambinti visą pus­valandį žiūrėjau į telefoną. Tada surinkau telefono numerį, bet pa­kabinau ragelį dar jam nesuskambus. Jaučiausi lyg aukštosios mokyklos studentas, besiblaškantis tarp jaudinančio laukimo ir atstūmi­mo baimės. Balsas iš pragaro man sakė, kad jai nepatinku ir kad per daug jaudinuosi, norėdamas ją pakviesti. Tačiau aš buvau pernelyg įaudrintas buvimo su ja, todėl nepaisiau jokių baimių. Pagaliau ją pakviečiau. Mergina padėkojo, bet atsakė jau turinti savų planų.

Mane tai sugniuždė. Balsas, liepęs man neskambinti, dabar siūlė pasiduoti. Buvau visiškai sutrikęs, tačiau ketinau išmėginti savo jausmų stiprumą. Ai taip norėjau intensyvaus gyvenimo. Tai mo­teriai kažką jaučiau ir norėjau tai išreikšti.
Pašte nupirkau puikų gimtadienio atviruką ir parašiau jausmingą sveikinimą. Vaikščiojau aplink gyvūnėlių parduotuvę, kai ji ten dir­bo. Bet vos tik prieidavau prie durų, tas pats grėsmingas balsas mane perspėdavo: „O jeigu tu jai nepatinki? Jei ji tave atstums?” Jaučiausi toks pažeidžiamas. Atviruką paslėpiau po marškiniais. Nu­sprendžiau palaukti jos palankumo ženklų, o tada jį atiduoti. Jei ji elgsis visiškai šaltai, atviruką nuslėpsiu. Taip niekuo nerizikuosiu ir išvengsiu jos nepalankumo bei sąmyšio.
Mes jau kurį laiką kalbėjomės, tačiau nepastebėjau jokių žen­klų. Jaučiausi blogai, todėl nusprendžiau išeiti.
Artėdamas prie durų išgirdau kitą šnabždantį balsą, panašų į misterio Kitingo. Jis vėl priminė: „Knoksai Overstritai, prisimink… Carpe diem!” Aš blaškiausi tarp troškimo išreikšti save, priešinimosi netikrumui ir emocinio pažeidžiamumo. Kaip galiu mokyti žmones gyventi vedamiems savų troškimų, jeigu pats to nesugebu? Pagaliau, kas baisiausia gali nutikti? Kiekviena moteris džiaugtųsi jausmingu gimtadienio atviruku. Aš apsisprendžiau „sugauti dieną”. Vos tai nusprendžiau, pajutau visą kūną užplūdusią drąsą – troškimų galią.

Aš jaučiausi patenkintas ir ramesnis nei kada nors anksčiau… Turėjau išmokti atverti širdį ir atiduoti meilę, nieko nereikalauda­mas mainais.

Išsitraukiau atviruką iš po marškinių, apsisukęs priėjau prie pre­kystalio ir atidaviau jai. Ištiesęs ranką pajaučiau nepaprastą pagy­vėjimą ir jaudulį, sumišusius su baime. (Fritzas Perlsas sako, kad „baimė yra, kai iš susijaudinimo negali kvėpuoti”.) Kad ir kas bu­tų, aš tai padariau.

Ir žinot ką? Didelio įspūdžio jai tai nepadarė. Ji padėkojo ir padė­jo atviruką jo net neskaičiusi. Mano širdis apmirė. Jaučiausi nuviltas ir atstumtas. Jos abejingumas man atrodė labiau nepakeliamas nei tiesioginis atsisakymas bendrauti.

Mandagiai atsisveikinęs išėjau iš parduotuvės. Ir tada atsitiko kažkas nepaprasta. Aš pralinksmėjau, palengvėjimo gūsis užliejo visą mano esybę. Išreiškiau save, todėl dabar jaučiausi puikiai! Pasi­priešinau baimei ir nugalėjau. Sunkiai, tačiau save įveikiau. (Em­met Fox sako: „Net ir drebėdamas daryk tai, ką privalai!) Aš ati­daviau širdį, nieko nesitikėdamas ir nesibaimindamas pasekmių. Nieko nereikalavau mainais. Nežinodamas, ar bus atsakyta, atsklei­džiau savo jausmus.

Veiklumas reikalingas žmogiškiems santykiams: tik suteik tam meilės.

Aš dariausi vis linksmesnis, mane užliejo šiltos palaimos banga. Jaučiausi laimingesnis ir ramesnis nei kada nors anksčiau, nes pa­siekiau savo tikslą. Dabar jau galiu atsiverti kitam žmogui ir ati­duoti meilę, nereikalaudamas atsako. Šis įvykis nesusijęs su mano ir tos moters santykiais. Jis pasakoja apie mano santykį su pačiu savi­mi. Aš pats tą pasiekiau. Misteris Kitingas manimi didžiuotųsi. Bet labiausiai savimi didžiuojuosi aš pats.

Nors su mergina vėliau mačiausi labai retai, šis įvykis pakeitė mano gyvenimą. Per jį aš aiškiai suvokiau, kad veiklumas reikalin­gas bendraujant su žmonėmis ar net visu pasauliu: tam tik reikia tavo meilės.

Mes taip bijome būti įskaudinti negavę meilės, bet mus žeidžia ne tai. Blogiausia, kad meilės neatiduodame kitam. Mes esame gi­mę meilei. Mes – savotiškos „meilės mašinos”. Ir geriausiai dirba­me dalydami meilę. Pasaulis mus įtikino, jog laimingiausi esame, kai būname mylimi kitų. Tačiau taip galvoti mus verčia mūsų pro­blemos. Tiesa yra ta, kad gerovė ateina tik atidavus meilę. Nesvar­bu, kas grįš atgal, svarbu tai, kas sklinda iš tavęs!

Alanas Cohenas

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”