Šypsena

Fotografas: Aurimas Gudas

Šypsokitės vieni kitiems, šypsokitės savo žmonoms bei vyrams, šypsokitės savo vaikams, šypsokitės kiekvienam, kad ir kas jis būtų. Tai padės jums išsiugdyti kilnią meilę vienas kitam.
Motina Teresė

Daugelis amerikiečių žino nuostabią Antoine’o de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas”. Šią keistą ir kartu nuostabią knygą skaito vaikai, o suaugusiems tai visada buvo intriguojanti istorija. Tačiau daug rečiau minimi kiti Saint-Exupery romanai ir apsakymai.

Rašytojas buvo naikintuvo pilotas, kovęsis ir žuvęs kovoje su na­ciais. Prieš Antrąjį pasaulinį jisai Ispanijos pilietiniame kare kovojo prieš fašistus. Vėliau parašė nuostabią istoriją „Šypsena”, paremtą to laiko išgyvenimais. Dabar norėčiau ja pasidalyti su jumis visais. Nežinau, ar ši istorija autobiografinė, ar išgalvota, bet esu linkęs manyti, jog pirmoji iš jų.

Rašytojas pasakoja apie tai, kaip buvo priešų paimtas į nelaisvę ir įmestas kalėjimo kameron. Jis neabejojo, kad po niekinančių žvilgsnių ir grubaus elgesio, kuriuos patyrė iš savo kalėjimo prižiū­rėtojo, jis bus nužudytas jau kitą dieną. O nuo šios vietos papasa­kosiu istoriją savais žodžiais – taip, kaip ją prisimenu.

„Buvau tikras, kad mane nužudys, todėl labai nerimavau, tie­siog krausčiausi iš proto. Apgraibomis apieškojau kišenes – gal ra­siu cigarečių, per stebuklą likusių po kratos. Radau vieną, tačiau drebančiom rankom vos sugebėjau įsikišti ją tarp lūpų. Supratau, jog neturiu degtukų — visus buvo atėmę.

Pro kameros grotas pažvelgiau į prižiūrėtoją – mūsų akys nesu­sitiko. Šiaip ar taip, niekas juk neieško daikto ar numirėlio žvilgs­nio… Aš jam šūktelėjau:

– Gal turite ugnies, por favor ?

Jis pažvelgė į mane, truktelėjo pečiais ir priėjo pridegti cigare­tės. Priėjus arčiau ir bedegant degtuką, jo žvilgsnis atsitiktinai suti­ko manąjį. Tada aš nusišypsojau, net pats nesuprasdamas kodėl. Gal dėl nervų, o gal dėl to, kad sunku nesišypsoti esant taip arti žmogaus. Kad ir kaip ten būtų, – aš nusišypsojau. Tą akimirką šil­tos kibirkštys perskrodė mūsų širdis, mūsų žmogiškas sielas. Aš ma­čiau, kaip prižiūrėtojui vis dar besipriešinant mano šypsnys perėjo grotas ir įžiebė šypseną jo lūpose. Uždegęs man cigaretę jis pasiliko stovėti šalia, žiūrėdamas tiesiai man į akis ir vis dar šypsodamasis.

Nusišypsodamas pažinau jame žmogų, o ne vien prižiūrėtoją. Jo žvilgsnis sušilo ir pasikeitė.

– Ar tu turi vaikų? – paklausė.

– Taip, štai, štai!

Nervingai sugriebiau piniginę ir paskubomis ištraukiau šeimos nuotrauką. Jis parodė man savąją ninos nuotrauką ir prakalbo apie planus bei viltis. Aš susigraudinau. Pasakiau, jog labai bijau dau­giau niekada nebepamatyti savo vaikų, neturėti progos stebėti, kaip jie auga. Prižiūrėtojo akyse sužibo ašaros.

Staiga nieko netaręs jis atrakino kameros duris, tyliai išvedė ma­ne iš kalėjimo ir miesto. Miesto pakrašty mane paleido ir netaręs nė žodžio grįžo atgal.

Šypsena išgelbėjo man gyvybę”.

Taip — paprasta, neapgalvota šypsena, įprastas žmogiškas ryšys. Šią istoriją aš pasakoju darbe, kad žmonės pamąstytų apie šarvus, po kuriais sergime savo orumą, titulus ir laipsnius, savo padėtį vi­suomenėje. Mes stengiamės, kad tokius mus matytų kiti, — o viduje slepiame save tikruosius. Aš nebijau to vadinti siela. Ir tikrai tikiu, jog jūsų siela gali atpažinti manąją, – taip mes išsivaduotume iš priešiškumo. Tik privalome nugalėti pavydą, baimę ir neapykantą. Aš supratau, kad visi tie sluoksniai, kuriuos taip kruopščiai kuria­me savo gyvenimams, tolina ir skiria mus nuo tikrosios bendrystės. Saint-Exupery istorija pasakoja mums apie stebuklingą akimirką, kada dvi sielos atpažįsta viena kitą.

Aš patyriau kelias tokias akimirkas. Pirmoji—įsimylėjimas. Arba kūdikio stebėjimas. Kodėl mes šypsomės, žvelgdami į kūdikį? Gal­būt matome jame nuoširdžią šypseną, be klastos ir apgaulės, nesiginančią jokiais šarvais. Tokia vaiko šypsena mumyse ilgesingai lau­kia pripažinimo.

Hanochas McCartis

Ištrauka iš knygos:  “Atgaiva sielai”