Paskutinis noras

Dvidešimt šešerių metų motina žvelgė į savo sūnų, mirštantį nuo paskutinės leukemijos stadijos. Nors buvo visiškai nuliūdusi, sten­gėsi elgtis ryžtingai. Kaip ir visi kiti tėvai, ji troško matyti savo sūnų augantį ir įgyvendinantį savo svajones. O dabar tai atrodė taip ne­realu. Liga viską pakeitė. Tačiau motina nepasidavė ir mėgino iš­pildyti sūnaus svajones.
Paėmėjo ranką ir paklausė:
– Bopsi, ar tu kada galvojai, kuo norėtum būti užaugęs? Ar ka­da susimąstei, koks bus tavo gyvenimas?
– Mamyte, aš visada svajojau būti gaisrininku.
Motina nusišypsojo:
– Pažiūrėsime, ar mums pavyks išpildyti tavo troškimą.
Kitą dieną ji nuvyko į vietinį gaisrinės skyrių Fynikse, Arizonos valstijoje, ir susitiko su gaisrininku Bobu, žinomu visame Fynikse. Ji perdavė jam paskutinį sūnaus norą ir paprašė leidimo jam apva­žiuoti kvartalą gaisrinės mašina.
Bobas pamanė, jog galima padaryti dar geriau.
– Jei atvestumėte sūnų trečiadienį septintą ryto, mes jam leistu­me pabūti gaisrininku visą dieną. Jis galėtų svečiuotis mūsų stotyje, valgyti kartu su mumis, atsiliepti į visus iškvietimų skambučius visoje devynių jardų apskrityje! O jei nurodytumėte jo drabužių dydį, pasirūpintume tikra gaisrininko uniforma su kepure, ant kurios spindėtų Fynikso gaisrinės departamento emblema, geltonu ne­peršlampamu apsiaustu, kokį mes dėvime, ir guminiais batais. Visa tai gaminame čia pat, Fynikse, todėl gauti juos galime greitai.

Po trijų dienų Bobas paėmė Bopsį, aprengė gaisrininko unifor­ma ir palydėjo jį iki laukiančio sunkvežimio su kabliu ir kopėčio­mis. Bopsis įsėdo į sunkvežimį ir padėjo jį parvairuoti į stotį. Jautėsi tarsi devintame danguje.

Tą dieną gaisrinėje buvo gauti trys iškvietimai, ir Bopsis važiavo į juos visus skirtingomis mašinomis: medikų mikroautobusu ir net viršininko automobiliu.

Išpildyta svajonė, meilė ir rūpestis Bopsį paveikė taip, kad jis išgyveno trim mėnesiais ilgiau, nei manė gydytojai.

Vieną naktį jo gyvybės ženklai staiga pradėjo nykti. Vyriausioji sesuo šeimos narius pradėjo kviesti į ligoninę, nes visuomet laikėsi prieglaudos nuostatos, kad niekas neturi mirti vienas. Prisiminusi, kad Bopsis vieną dieną praleido kaip gaisrininkas, paskambino gaisrinės viršininkui ir paprašė, jei tik būtų galima, atsiųsti gaisrininką su unifor­ma, kad šis pabūtų su Bopsiu jam sunkiu metu. Viršininkas atsakė:

– Mes padarysime dar geriau. Būsime po penkių minučių, tik padarykite man paslaugą. Vos išgirdusi aidinčias sirenas ir pamačiusi žybsinčias šviesas praneškite priešgaisrinės apsaugos sistemai, kad tai ne gaisras. Kad tai tik ugniagesių komanda atvažiuoja dar kartą pa­matyti nuostabiausią jos narį. Ir atidarykite jo kambario langą. Dėkui.

Po penkių minučių gaisrinės sunkvežimis atvažiavo į ligoninę, iškėlė kopėčias iki trečiame aukšte atidaryto Bopsio lango. Jomis užlipo keturiolika gaisrininkų ir dvi gaisrininkės. Paprašę motinos leidimo jie apkabino berniuką ir pasakė, kad labai jį myli.

Paskutinę minutę Bopsis pažvelgė į viršininką ir paklausė:

– Šefe, ar aš dabar tikras gaisrininkas?

– Taip, Bopsi, – atsakė jis.

Po šių žodžių Bopsis nusišypsojo ir užmerkė akis visiems laikams.

Jackus Canfieldas ir Markas V. Hansenas

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.