Vienatvė

12c rašinys psichologijos-etikos mokytojai

Vienatvė. Kas ji? Kuo ji pranaši ir kuo ji pavojinga žmogui? Kada mes renkamės ją? Klausimų kyla begalės, bet svarbiausia rasti į visą tai atsakymus. Aldonas Aleksandras Treinys „Civilizacija žmonijos laimė ir šviesa“ rašo: BĖDA, KAD IŠSILAVINĘS ŽMOGUS NEDAUG BESUTINKA PANAŠIŲ Į SAVE, ARBA DĖL ŽMOGAUS TAMSUMO JIS NEGALI ATVIRAI PASIDALINTI JĮ SLEGIANČIOMIS MINTIMIS. Tai dalis, o gal viena iš didesnių priežasčių kas skatina žmogų pasinerti į vienatvės gniaužtus. Gniaužtus? Tai absurdas. Jie ne tik gniaužtai, kurie surakina žmogų, bet kartu ir rojus žemėje, tai išsilaisvinimas. Turbūt galima kalbėti ir apie tai jog vienatvė vienus dusina, o kitus pakylėja ligi nepasiekiamų aukštumų, lig dvasinių lobių, jo tviskančio grožio. Pirmiausia atkreipti dėmesį noriu į tuos kurie žūtbūt trokšta bendravimo, vienatvėje jiems nuobodu, jie negali būti be žmonių. Vienintelė priežastis dėl ko be žmonių negali būti, nes bendravimu žmogus nesusiduria su savuoju aš, jie lyg ir bėga nuo savęs. O palikę vienumoje ( nors sakoma kad vienatvė galima tik iliuzijoje), jie sutrinka. Priversti aplinkybių jie pamato savo tamsiąją asmenybės pusę, tuštumą, nykumą, nors galbūt to nepripažįsta… Jų vidinis pasaulis jiems nežinomas, nėra nieko, kas juos džiugintų ir ką jie galėtų širdingai puoselėti. “SVARBU NE TAI, KIEK TAVĘS YRA PASAULYJE, BET TAI, KOKS PASAULIS YRA TAVYJE“ . Žmonės pamiršta save, jie nesuvokia, kaip tai galima pakeisti, jiems lyg tai ir yra normalu, aš toks kaip visi, juk daugelis taip sakome. Bet sakome , kad aš kitoks nei visi…O juk mūsų viduje yra viskas, kas gyvena mumyse ir eina kartu su mumis, net mirdami mes viską nusinešame kartu…Visa tai atsiskleidžia bendravime…o kur visa tai mūsų moko? Niekur…mes turime patys to išmokti, nes mokykloje nemoko kaip mylėti kaip reikšti jausmus ir kaip būti nuoširdžiu…Tarp mokytojų ir mokinių bendravimas būna kad ir nežmogiškas kartais…Būna situacijų, kad mokytojas rodydamas savo principus, kitą asmenį, šiuo atžvilgiu mokinį, beprotiškai skausmo suteikia ir nuoskauda lieka ilgam…kad ir kaip norėtum tai išvaryti, bet žaizdos atsiranda būtent mokykloje. Žmonių dvasinis pasaulis skurdus. Kiekvienas žmogus dieną susiduria su aplinka, kurioje gali jaustis toks vienišas, nors esi tarp žmonių, žmonių, kurie tau šalti, svetimi, nesupratingi…Lyg ir su kauke gyvena kiti…Žmogus gali jaustis vienas, bet ne vienišas.O tai jau dvi skirtingos sąvokos.Vienas- kai esi tą akimirką be žmonių, kai tu jų nenori.Bet vienišas-kaip tu neturi draugu, neturi su kuo galėtum praleisti laiką, jautiesi atstumtas. Kalbant apie A. A. TREINIO pasakytą mintį norisi su juo tik sutikti.Manau, tas, kuris nėra to patyręs, nesupras ir pasmerks šią jo pasakytą tiesą.Jų valia.Bet tas žmogus, kuris skiriasi savo bendraamžių tarpe pomėgiais, mintimis, suvokimu ir gilumu. Toks žmogus tiesiog yra pasmerktas palaimos ieškoti būdamas vienatvėje, girdėdamas paukščių čiulbesį, kuris jam lyg melodija suteikianti pakylėjimą, bangų ošimą, ar miškų šlamėjimą. Žmones gniuždo pyktis, pavydas, ir jie kitus rodos sudraskyti galėtų. Jie nukreipia dėmesį į kitą asmenį su savo neigiamomis pastabomis ar įžeidinėjimu ir taip negalvoja apie save ir kitiems apie jį galvoti neleidžia. Tai lyg apsauga kuri išvaduoja jį nuo savęs. Argi ne taip? Žmogus kuris siekia tiesos, grožio, tobulumo, mato gyvenimą ir pasaulį kitokį nei eilinis (mokytojos žodžiais tariant ) dvasios ubagas. Gamta ir jos grožis yra tokie nepastebimi o ypač nepajaučiami…o tai bunda tik vienatvėje. Gaila matyti kaip laikui einant visuomenė eina į pražūtį, į tamsą…gėrio tiek mažai, nors jo šviesą per gyvenimą nešančių dar yra, bet ir tai lyg nykstanti rūšis…Kaip pasakė tokie žmonės, greit bus įrašyti į raudonąją knygą. Nors dirbantis žmogus yra manęs klausęs, ar lengva yra derinti, darbą, šeimą, ir dvasinį tobulėjimą. Galbūt viskas suderinama tik tam reikia NORO, tai svarbiausia.

Pakalbėsiu apie vienatvę tiems, kuriems ji yra palaima ir kodėl ji tokia palaimos kupina, kaip rodos turėtų žmonės laikyti tave kažkokiu nenormaliu. Bet juk nesvarbu ką galvoja kiti, nes tik kritikuoti temoka patys savo gyvenimo nesusitvarkę. Vienatvė yra prasminga, nes joje keičiasi mūsų mintys, o paskui ir gyvenimas. Juk pažindamas žmogus siekia tiesos, grožio-kurdamas, gėrio – gyvendamas IR MYLĖDAMAS. Vienatvė nuostabi, kad joje eini gėrio keliu, o tai kelias pakeliui į tiesą. Bet štai kalbant apie vienatvėje gimstančią palaimą, grožio regėjimą, jutimą ir daleles sunkumo. Kaip suprantu, vienatvė skirta save išgyventi, tapti geresniu, svaresniu, tauresniu, o ji tik stipriausiems…Vytautas Kazlauskas „DVASIOS PASAULIO GROŽIS“ RAŠĖ „MINIOJE IŠNYKSTA ŽMOGUS, TODĖL TIRONAI JAS MĖGSTA“ Toliau kalbant apie vienatvę faktas tas, kad didelę savo gyvenimo dalį mes praleidžiame vienatvėje…Vydūnas savo raštuose minėjo: REIKALINGA PIRMIAU IŠMOKTI DAUGIAU SAVO VIDUJE PARIMTI, VIDŲ VALYTI NUO VISOKIŲ NEŠVARUMŲ, SAVO VIDUJE IŠVYSTYTI TAI, KAS PASTOVU IR TAI, KAS NUOLAT KEIČIASI, STENGTIS Į PASAULĮ TARSI IŠ JO VIDAUS PAŽIŪRĖTI, SAVO NORU IR VALIA VISUOMET TAM PASIRENGTI, KAS GERA, TEISINGA, GRAŽU, DIDINTI DVASIOS ŠVIESA…“
Žmogus juk geriausiai auga pats save augindamas. Sielos dvasios didybė yra mums pati reikalingiausia. Ir visa tai gimdo vienatvė. Jai apžvelgtume daugelį rašytojų, pastebėtume, kad jie buvo pasmerkti vienatvei, o gal net vienišumui, nes užsienyje nėra nieko, kas juos suprastų ir juos išklausytų. Pajuskime, kad vienatvė jiems draugė, palydovė. Galbūt net vienišumas įžvelgiamas jų kūriniuose. Jiems trūko artumo, atvirumo, pokalbių apie tai, ką jaučia, ką išgyvena. Jiems tai buvo lyg ir kančia, nes jiems trūko žmogaus. Kalbant apie mane, vienatvė man yra miela. Joje aš randu save, kaip vanduo nepastovų savo pasaulį. Nes aš kas kartą kylu tobulumo laiptais, tai yra gyvenime pats sunkiausias menas, kuriam turi būti skirtas visas gyvenimas.
Gyvenimas verčia būti aplinkoje žmonių, kurie savo pasauliu yra kitokie, man nepriimtini, nesupranta manęs. Žmonės jaučia priešiškumą, nepasitenkinimą. Tai, kas pažinojo mane iki pasikeitimo ir po jo, pastebėjo žymų pasikeitimą, kuris verčia žmones manęs nesuprasti, nebesusišnekėti, o kai kurie ir smerkia.
Teko sulaukti tokiu žodžių: jai pana panos nesupranta , gyvenime tu vyro nerasi. Tai yra jų psichologija, mąstymas, kitokie, jie paprastesni ir netokie gilūs.Bet tas žmogus, kuris drįso man tai pasakyti, labai suklydo, nes būtent pažįstu vaikinus kelis, kurie man yra artimi draugai, jie mane supranta, man su jais, o jiems su manimi gera. Ir vienas vaikinas yra daug gilesnis net už mane, galbūt tai toli man pasiekiama, bet tikslas būtų toks lygis. Tai nereali asmenybė.
Manęs kartą yra paklausę: ar knygos neatstoja tai, ko tu negauni iš gyvenimo, žmonių tarpe. Išties anksčiau apie tai nepagalvodavau, bet galiu pasakyti, manau, kad taip. Jose aš randu tai, ko draugų gretose beveik nėra. Nesakau, kad nėra, tiesiog tai keletas žmonių. Laikui einant mano gyvenime jų atsiranda. Galbūt pasiekiau mažytę pakopą aukščiau ir dabar esu verta ieškoti įdomių žmonių.
Štai kas gimsta vienatvėje: gėris, grožis ir tiesa.

Autorė: Pergalė.